Ciklo „Urbanistiniai jubiliejai” rašinyje „Atvira Klaipėda” baigia praėjusią savaitę pradėtą papasakojimą apie IV numerį sovietmečiu gavusio gyvenamojo rajono, kurį sudaro Pempininkų ir Naujakiemio mikrorajonai, istoriją.

Paskutinėje rašinio dalyje – apie išskirtinės vaistinės bei jos mažesnės „sesės” likimą, apie tai, kaip kokių vertinimų šis rajonas sulaukdavo sovietmečiu ir sulaukia dabar, kaip atrodė prekybos centras XXI amžiaus išvakarėse, kada čia prasidėjo ženklios permainos ir ko galima tikėtis artimiausiais metais.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Vaistinė – viena didžiausių ir su freska

1975-ųjų sausį „Tarybinė Klaipėda” pranešė, kad Pempininkų rajono visuomeniniame centre atidaryta nauja vaistinė.

„Tai viena didžiausių ir puošniausių vaistinių respublikoje. Bendras jos plotas – 697 kvadratiniai metrai. Vien tik prekybinė salė užima 106 kvadratinius metrus. Vaistinės sienos papuoštos tapytojo Juozo Vosyliaus 54 kvadratinių metrų freska. Dalininkas savo kūrinyje „Farmacijos istorija” pavaizdavo ne tik alchemikus, bet ir ištisą farmacijos raidą nuo senovės iki mūsų dienų. <…> Čia dirbantiems sudarytos geros ir patogios darbo sąlygos. Puikūs baldai, gražus asistentų kambario įrengimai gauti iš Bulgarijos Liaudies Respublikos ir Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos”, – rašė laikraštis.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Lietuvos valstybinis dailės institute freskos-mozaikos specialybę įgijęs ir į profesinę mokyklą (dabar – Klaipėdos turizmo mokykla) paskyrimą 1973-aisiais gavęs J. Vosylius „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad ši freska vaistinėje buvo sukurta jos interjeru besirūpinusio architekto Zigmo Bernardo Rutkausko iniciatyva.

„Su Zigmu Rutkausku susipažinome toje profesinėje mokykloje. Jis labai noriai įsileisdavo į savo kuriamus interjerus monumentalią dailę. Pirmasis toks mano darbas buvo freska vaikų kavinėje „Du gaideliai”, o antruoju tapo „Farmacijos istorija”. Tokio kūrinio vaistinėje labai norėjo ir tuometinis Farmacijos valdybos viršininkas, kurio pavardę jau pamiršau”, – pasakojo dailininkas.

Pasak pašnekovo, ši freska tuo metu buvo viena didžiausių, o jis pats vėliau didesnes nutapė Vėžaičiuose, Rietave.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Pats „Farmacijos istorijos” tapymas dailininkui įsiminė ne tik tuo, kad buvo gana ekstremalus – tapydavo ant kėdės, kuri buvo pastatyta ant stalo, stovėjusio ant dar kito stalo. Freskos tapymą vis pertraukdavo karinio komisariato atstovai, kviesdavę dailininką pas save. Užbaigęs kūrinį jis ir iškeliavo tarnauti į Kaliningrade buvusį sovietinės armijos dalinį.

Pasak J. Vosyliaus, freskos tema buvo gyvybės davimas. Per visą ją, sudarytą iš trijų dalių, tęsėsi ženšenio šaknys. Freskoje taip pat buvo lotyniški posakiai „Gerai besijaučiantis pacientas yra aukščiausias įsakymas” ir „Numalšinti skausmą – dieviškas darbas”. Taip pat buvo užrašyti lotyniški zodiako ženklų, kai kurių vaistų pavadinimai.

„Freska buvo auksinio kolorito, optimistinė, buvo ten prigijusi”, – sakė J. Vosylius.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Architektas Z. B. Rutkauskas pasakojo, kad juos su J. Vosyliumi suvedė likimas kaip du interjerais, menu, architektūra besidominčius žmones.

„Didelis entuziastas buvo Farmacijos valdybos pirmininkas Sviderskas. Kai jis atvažiavo į Klaipėdą, užsimezgė mūsų draugystė dalykine prasme. Buvo už meną, už grožį, retai kada tokių žmonių yra. Kviesdavo vaistinių interjerus kurti, bet dažniausiai jos būdavo arba senuose pastatuose ar nedidelės, o ši Pempininkų buvo tikrai išskirtinė. Čia buvo frizas iš trijų dalių ir kaip tik tokiai freskai čia buvo vieta”, – sakė architektas.

1999-ųjų vasarį laikraštyje „Klaipėda” paskelbtame reportaže Janina Zvonkuvienė rašė, kad vaistinę tuo metu dar puošė „gražios, nenutrupijusios J. Vosyliaus freskos”.

Visgi šios vaistinės ir freskos laukė liūdnas likimas.

2001 m. liepą Klaipėdos miesto savivaldybės taryba pritarė, kad su UAB „Jūrininkų vaistinė“ 15 metų laikotarpiui būtų sudaryta koncesijos sutartis dėl savivaldybės įmonės „Pempininkų vaistinė“. O jau 2005 m. kovą į Klaipėdos apygardos teismą kreipęsis „Sodros” Klaipėdos skyrius paprašė, kad „Pempininkų vaistinei“ būtų iškelta bankroto byla, nes ji buvo skolinga 9334 litus įmokų. Tų metų balandžio viduryje Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Žydrūnas Bertašius patenkino tokį ieškinį ir įmonei buvo iškelta bankroto byla. 2006 m. liepą įmonė šio teismo sprendimu buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, o m. 2010 m. kovą priimtas sprendimas, kad ji pasibaigė.

Registrų centro pateikiamais duomenimis, 2004 m. balandį – 2006 m. kovą buvusias vaistinės patalpas nuomojosi UAB Pempininkų šeimos gydytojų centras.

2005 m. rudenį „Vakarų eksprese” pasirodė žinutė, kad „ponia Danutė yra labai susirūpinusi „Pempininkų“ vaistinės likimu”.

„Ją remontuoja gal treti metai, net dar vieną aukštą sumūrijo, tačiau šiemet čia darbai nevyksta, pastatas virto valkatų prieglauda ir šiukšlių kalnu. Statinys pasmerktas myriop, nes merkiamas lietaus“, – buvo cituojama klaipėdietė.

2015 m. spalį dienraščio „Klaipėda” žurnalistė Radvilė Rumšienė rašė, kad buvusios Pempininkų vaistinės patalpose siautėjo niokotojai, apgadinę sienas, duris.

„Matyt, kažkas įėjo ir nusiaubė. Iki šiol viskas buvo tvarkoje – ir langai, ir durys“, – tada buvo cituota Klaipėdos savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėjo pavaduotoja Genovaitė Paulikienė, žadėjusi, kad patalpas planuojama užkonservuoti, nes buvusi vaistinė jau apie porą metų buvo įtraukta į privatizuojamų patalpų sąrašą, tačiau nebuvo nė vieno, norėjusio jas įsigyti.

Tada už visas buvusios vaistinės patalpas, kurių bendras plotas siekė 831 kv. m, savivaldybė tikėjosi gauti daugiau nei 197 tūkst. eurų.

Šias patalpas savivaldybei galiausiai pavyko parduoti 2016-ųjų vasarį – naujuoju jų savininku tapo UAB „Bandužiai”. Prieš beveik porą metų jas perpirko UAB „Beinitas”, kurios parduotuvė čia dabar veikia. Pastarosios pardavėjos sakė niekada nemačiusios čia jokios freskos. Lygiai tą patį kalbėjo po aptvertą, iš kitos pusės esančių patalpų statybvietę vaikščiojęs žmogus – esą viskas ten išgriauta ir pertvarkoma.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kažkada bandžiau žiūrėti, kai dar buvo uždarytos patalpos. Ne tie laikai, kad kas nors autorių informuotų. „Dviejų gaidelių” freską gi irgi uždažė. Taip nutinka, kai nauji savininkai būna tolėliau nuo dvasinių dalykų, bet dėl to neišgyvenu – svarbiausia, kad dirbdamas maksimaliai viską padarai, o kaip jau nutiks vėliau su kūriniu, taip nutiks, juk būna, kad ir sudega, ir kitos nelaimės įvyksta”, – kalbėjo freskos autorius J. Vosylius.

Fotomenininko Vyto Karaciejaus dėka ši freska liko ir spalvotoje fotografijoje – J. Vosylius savo studijoje saugo tris didelio formato nuotraukas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Neliko ir unikalios dekoratyvinės sienos

Architektas Z. B. Rutkauskas padėjo įminti mįslę dėl Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos Albino Stubros nuotraukos, po kuria parašyta: „Klaipėdos ketvirtojo gyvenamojo rajono naujos miesto vaistinės Nr. 329 interjero detalė – reljefinė dekoratyvinė siena, skulptorės Ž. Jonuškaitės ir liaudies meistro A. Žulkaus padaryta pirmąkart respublikoje iš dujų silikato”.

Pasak architekto, šį dekoratyvinė siena buvo „Neringos” prekybos ir paslaugų centre buvusioje vaistinėje, kurios interjerą jis irgi projektavo.

Albino Stubros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Ją sukurti buvo pakviesta skulptorė Žymantė Jonuškaitė”, – sakė architektas.

Šio kūrinio likimas toks pat kaip ir J. Vosyliaus freskos.

Iš pradžių šiose patalpose šeimininkavo valstybė įmonė „Neringos vaistinė”, vėliau ji tapo Klaipėdos miesto savivaldybės įmone. 2011 m. lapkritį „Klaipėdos” žurnalistė Milda Skiriūtė rašė, kad uostamiesčio valdžia ketina atsikratyti nuostolingai veikiančių vaistinių, kurios buvo perduotos valdyti koncesininkams. Pirmiausia prašoma leisti likviduoti „Neringos vaistinę“.

„Klaipėdos savivaldybei anksčiau priklausė devynios vaistinės. Valdyti jas prieš dešimt metų buvo perduota trims koncesininkams. Per šį laiką savivaldybė gavo 1,5 mln. litų koncesijos mokesčio. Tačiau beveik visos vaistinės dirbo nuostolingai. Prieš penkerius metus vienas iš koncesininkų bankrutavo. Kartu su juo ir dvi savivaldybės vaistinės. Vieną, esančią Sportininkų gatvėje, pavyko išgelbėti. Anot Klaipėdos savivaldybės Finansų ir turto departamento direktorės Aldonos Špučienės, ji ir dabar veikia sėkmingai. Su likusiais koncesininkais savivaldybė derisi dėl koncesijos sutarčių nutraukimo. A. Špučienės teigimu, atgauti pavyko „Neringos vaistinę“. Tačiau ši ir po to dirba nuostolingai. Įmonė neturi pinigų atsiskaityti su vaistų tiekėjais. „Klaipėdoje vaistinių tinklas yra išvystytas, konkurencija didelė. „Neringos vaistinė“ neatsilaiko. Mažai vaistinei sunku atlaikyti didiesiems tinklams priklausančių vaistinių konkurenciją“, – teigė ji. <…> Įmonė valdo dideles patalpas, esančias Šilutės plente. Bendrovės skolos rugsėjo 30 dieną sudarė per 135 tūkst. litų. Skubus vaistinės uždarymas atsieitų 70 tūkst. litų”, – rašė žurnalistė.

Politikams palaiminus tokį sprendimą, tuometinė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė 2012 m. vasario pabaigoje pasirašė įsakymą dėl šios įmonės likvidavimo.

Iš Registrų centro duomenų matyti, kad vėliau buvusias vaistinės patalpas įvairias laikotarpiais nuomojosi UAB Medicina practica laboratorija, UAB „Kraujažolė”, UAB „MediCA klinika”, kuri galiausiai 2020-ųjų pabaigoje jas iš savivaldybės ir nusipirko.

Nuotrauka iš žurnalo „Statyba ir architektūra”

Dabar patalpose veikiančio medicinos centro darbuotojos sakė, jog joms neteko matyti, kad čia būtų buvusi tokia dekoratyvinė siena.

Ano laikmečio vertinimai

Apie 1974-uosius užbaigus statyti šį gyvenamąjį rajoną sovietinėje spaudoje vis pasirodydavo nuomonės apie jį ar pavienius čia iškilusius akcentus.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Baltijos rajonas iš esmės skiriasi nuo savo pirmtakų. Patys penkiaaukščiai išradingiau išdėstyti, kai kurie sudurti vienas su kitu, paliekant angas praėjimui. Labai paryškina rajoną devyniaaukščiai 72 butų namai, kurie keturiomis eilėmis raudonais dygsniais persiuva pilką surenkamų penkiaaukščių plokštumą. Užstatymą paįvairina ir darželių, mokyklų, parduotuvių pastatai”, – 1974-ųjų balandį kalbėdamas su „Tarybinės Klaipėdos” korespondentu V. Bajoru sakė tuometinis miesto vyriausiasis architektas Stasys Prikockis.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Baigiantis 1974-iesiems architektas, grafikas Eugenijus Gūzas savo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Literatūra ir menas”, rašė, jog Baltijos ir Pempininkų mikrorajonai „bemaž visai užbaigti” ir kartu paminėjo, jog „miesto vyriausiasis architektas skundžiasi prasta darbų kokybe, ypač bloga pastatų apdaila”.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Ką daryti, kaip išvengti monotonijos ir pasikartojimo? Naujausiame pietinės Klaipėdos mikrorajone yra keletas naujovių. Pirmiausia, galinių namų sienų paneliai yra intensyvios plytų spalvos. Miesto vyriausiasis architektas su pasididžiavimu kalba, kad tai Klaipėdos naujovė: čerpių skaldą sumaišius su emulsija, gaunama puiki danga, savo spalva kiek panaši į raudono cemento teikiamas galimybes, tačiau žymiai patvaresnė ir ilgaamžė. Vienur kitur pastebime dirbtines kalveles, kurios pagyvina monotonišką lygumos perspektyvą, kiek kitokie, negu anksčiau, statomi devynaukščiai. <…> Deja, mikrorajono centras ir architektūriniu sprendimu, ir dekoratyvinėmis priemonėmis nenutolo nuo stereotipo: tai gerai vilniečiams ir kitų respublikos miestų gyventojams pažįstamas „Žirmūnų” tipo restoranas-parduotuvė (tiesa, jo fasadas kiek pakeistas)”, – rašė E. Gūzas.

Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Tuo metu Alfonsas Vabalas dar 1971-aisiais „Statyboje ir architektūroje” dėstė visai priešingą nuomonę apie šį centrą: „Įspūdingas bei originalus ir Baltijos mikrorajono prekybos centro interjeras, kurį sukūrė G. Tiškus ir R. Kraniauskas. Architektai čia panaudojo medį, antracitą, spalvotą stiklą ir aliuminį.”

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Priešais šį centrą yra baseinas, jame – dekoratyvinis fontanas iš nerūdijančio plieno (autorius – archit. G. Tiškus). Gaila, neteko matyti jo veikiančio, gal todėl ir įspūdis liko nelabai koks, – nuosėdų aptraukti paviršiai galutinai užtušavo medžiagą, iš kurios fontanas pagamintas, nepakankamai išraiškingi ir metalo lakštai, primenantys bangų motyvus”, – 1974-aisiais rašė E. Gūzas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Kliuvo nuo šio architekto ir Baltijos žiede įkurdintiems žibintams.

„Keistai nuteikia Taikos ir Baltijos prospektų sankryžoje esantys dekoratyviniai žibintai: važiuojant Taikos prospektu matoma vos viršutinė jų dalis (archit. G. Tiškus), nors stilizuotas bokštelių – senovinių žibintų – motyvas, gal būt, ir priimtinas Klaipėdai”, – dėstė E. Gūzas.

Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Tuo metu S. Prikockis žurnale „Statyba ir architektūra” visai neužilgo minėtuosius žibintus vadino žaismingais. Kartu savo straipsnyje jis tikino, kad ruošiant naujų gyvenamųjų rajonų detalaus išplanavimo projektus itin rūpintasi aplinkos tvarkymu.

„Netolimoje ateityje naujųjų rajonų kvartalus sies bendra želdinių sistema. Pėsčiųjų takai, plačios želdinių juostos jungs Baltijos rajono Neringos ir Pempininkų visuomeninius centrus. Pagrindinį pėsčiųjų taką užbaigs tarp dirbtinai sukastų ir apželdintų kalnelių įkomponuoti trys vandens baseinai ties Neringos visuomeniniu centru. Pempininkų centrą jau dabar puošia suaugę medžiai, mažieji architektūros akcentai”, – rašė tuometinis vyriausiasis miesto architektas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

1975-ųjų vasarą architektas Vytautas Balčiūnas žurnale „Statyba ir architektūra” paskelbtame straipsnyje pabrėžė, kad tarp naujojo gyvenamojo rajono minusų yra „sanitarine prasme nepageidaujamos įmonės pramonės zonoje, esančioje į rytus nuo Šilutės plento, neigiamai veikiančios gyvenamuosius masyvus”.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Nepageidautina ir tai, kad tarp trečiojo gyvenamojo rajono ir stambaus pietinio gyvenamojo masyvo įsiterpė devynių šimtų metrų pločio statybinės pramonės zona, funkciniu bei architektūriniu požiūriais suskaldanti gyvenamąją teritoriją. Gerai dar, kad neišvaizdžias statybinės pramonės įmones, matomas iš Taikos bei Baltijos prospektų, pavyko iš dalies užmaskuoti, pastatant profesines technikos mokyklas bei jų bendrabučius”, – rašė V. Balčiūnas.  

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot šio architekto, IV gyvenamasis rajonas buvo „bene įdomiausias”. 

„Rajono reikšmę didina ir neeilinė jo situacija. Rajoną riboja trys svarbios bendramiestinės gatves: iš šiaurės – Baltijos prospektas, iš vakarų – centrinė miesto gatvė Taikos prospektas, iš rytų – Šilutės plentas. Pietuose nuo penktojo gyvenamojo rajono jį skiria vietinės reikšmės Debreceno gatvė. Beveik šimto hektarų rajono plote gyvens dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių. Dalis ploto skirta sanitarinėms apsauginėms zonoms nuo minėtų trijų magistralinių gatvių atsiriboti. Kaip viso miesto, taip ir šio rajono reljefas gana lygus, tik kiek kyląs Šilutės plento link. Griežta stačiakampė gatvių sistema, lygus reljefas nulėmė ir rajono išplanavimo bei užstatymo kompoziciją. Baltijos rajono išplanavimas iš dalies sąlygojo ir likusių rajonų teritorijų organizavimo schemas. Atsižvelgdami į nemažą atstumą tarp dviejų gyvenamąją masyvą ribojančių gatvių (tūkstantis du šimtai metrų) bei šykštokus želdinius, projekto autoriai vidurinę rajonų zoną skiria bendro naudojimo želdiniams bei mokykloms. Dėka to, gyvenamoji teritorija priartėjo prie pagrindinių gatvių, gyventojams sumažėjo atstumas iki visuomeninio transporto. Rajone susiformavo du mikrorajonai, kurių kiekviename gyvena maždaug po dvylika tūkstančių žmonių. Mikrorajonas prie Šilutės plento pavadintas Naujakiemio, o prie Taikos prospekto – Pempininkų vardu. Klaipėdai būdingą griežtoką organizacinę rajono struktūrą paryškina ilgąja jo ašimi nutiesta pėsčiųjų alėja, organiškai sujungianti abiejų mikrorajonų prekybos bei visuomeninius centrus. Tai – logiškas ir funkciniai pateisinamas sprendimas. Ši alėja ne tik organiškai jungia mikrorajonus, bet ir atveda į viduje telkiamus želdinius, greta jos esančias mokyklas, vaikų lopšelius darželius. Tiek bendras teritorijos organizavimas, tiek užstatymo architektūrinė kompozicija labai lakoniška, paprasta ir griežtoka. Matyt čia ir slypi gana prasminga, originali architektūrinė idėja, skirianti šį rajoną nuo suformuotų kituose Lietuvos miestuose”, – rašė architektas. 

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Akcentavo jis ir tą aplinkybę, kad rajono užstatymui buvo panaudoti trijų tipų namai: du keturių ir šešių sekcijų penkiaaukščiai, orientuoti pietų — šiaurės kryptimi lygiagrečiai pagrindinėms gatvėms ir vienas dviejų sekcijų devynaukštis, orientuotas rytų-vakarų kryptimi (architektas Algimantas Umbrasas pastarąjį suprojektavo specialiai šiam rajonui, suteikdamas jam dar daugiau savitų bruožų). Kiekviename mikrorajono pastatyta po dvylika tokių namų.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Iš pirmo žvilgsnio schematiškai išdėstyti namai natūroje byloja apie raiškų architekto užmanymu ir pagrįstu užstatymo kompoziciją. Nepaisant gan didelio užstatymo tankumo (hektarui tenka 3270 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto), suformuotos malonių proporcijų mikrorajonų vidaus erdvės nesudaro tirštumo įspūdžio. Net priešingai, kol neužaugę projekto numatyti medžiai, jaučiamas erdvės perteklius. Pagirtinas ir originalus rajono apželdinimas. Erdviuose kiemuose numatytos ne nedidelės medžių grupės, o stambokos giraitės, su kiekvienoje jų vyraujančiais skirtingos veislės medžiais. Kol kas tos giraitės dar neryškios, bet, medžiams augant, netruksime sulaukti įspūdingesnio vaizdo. Baltijos gyvenamajame rajone nepašykštėta ir kitų naujovių. Kad nebūtų mindžiojami žolynai, čia gerokai padidintos vaikų žaidimo aikštelės, atskiros rajono vidaus zonos izoliuotos nuo transporto. Dėmesio vertas bandymas pagyvinti reljefe dirbtinomis kalvelėmis, naudojant joms atliekamą statybinį gruntą. Miesto statybininkai sugebėjo laiku pastatyti visus projekte numatytus visuomeninės paskirties pastatus – tris mokyklas, aštuonis vaikų lopšelius-darželius, du stambius prekybos centrus, dvi parduotuves, dvidešimt keturis devynaukščius plytinius nemuš. Lietuvoje dar nebuvo taip kompleksiškai statytas nė vienas gyvenamasis masyvas. Žinoma, analizuojant objektą giliau, galima pastebėti ir trūkumus. Pavyzdžiui, ne visur gera statybos darbų kokybė, ne visur tinkamai sutvarkyta teritorija. Atsitiktinumo įspūdį sudaro spalvinis pastatų elementų sprendimas. Vienok nuosekliai realizuotas Baltijos gyvenamojo rajono architektūrinis projektas daugeliui gali būti masinės statybos pavyzdžiu”, – rašė V. Balčiūnas. 

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Ir mūsų kolegos, respublikos architektai, ir patys klaipėdiečiai teigiamai vertina mikroreljefą, sudarytą išėmus iš po pastatų gruntą IV gyvenamajame rajone. <…> Savitumo Klaipėdai suteikia ir šiuolaikino fachverko interpretacija – surenkamas gelžbetonio karkasas su raudonų plytų užpildu, sąramų juostos fasaduose (Pempininkų visuomeninis prekybos centras)”, – 1977-aisiais žurnale „Literatūra ir menas” rašė architektas Alfredas Gytis Tiškus.

Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Vėjuotą rudens popietę stoviu Pempininkų mikrorajone ir girdžiu pašnekesio nuotrupas. – Ir kas sugalvojo tą laistytuvą? Supratau, kad kalba eina apie G. Tiškaus suprojektuotą Pempininkų fontaną. Fontanas gražus, jame santūriai panaudoti senieji Kuršių nerijos žvejų kurėnų puošybiniai elementai – vėtrungės. Taškosi? Kas čia baisaus? Pempės mėgsta drėgmę. Per amžius čia pelkyno būta, tai ir dabar lai pasitaško – norisi teisinti architektą. Bet teisinti nėra ko. Architektų pareiga kurti žmogui. Jei žmogui nepatogu, reiškia, architektas kažką pražiūrėjo. Pamiršo, kad pamario vėjai stipresni už kontinento. Ir kai jie įsisiautėja, vanduo ne tik taško praeivius, bet ir gatvę užlieja. Ir žmonės prie fontano nesustoja, nesigėri, bet ratu lenkia aplink ir architektą peikia”, – 1978-ųjų spalį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė Bernardas Aleknavičius.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Kai kurių individualesnių bruožų įgijo tik „Ketvirtasis“ (Baltijos) rajonas (K. Balėnas), lakoniškai, kiek griežtokai suplanuotas. Rajono vaizdą gerokai pagyvino specialiai jam projektuoti devynių aukštų namai. Kadangi Klaipėdos, kaip ir Kauno, naujosios dalies teritorija lygi, tai kuriamuose gyvenamuose kompleksuose svarbu statyti daugiau skirtingo aukščio namų, formuoti kitokias, minėtomis sąlygomis didesnį emocionalumą sudarančias erdves”, – taip šį kvartalą 1991-aisiais išleistoje knygoje „Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis” vertino architektas, urbanistikos istorikas Algimantas Miškinis.

Fontanas neveikė beveik du dešimtmečius

„Pempininkai”. Tai nėra labai pablogėjęs prekybos centras. Ar nebus jis vienas iš mažiausiai nukentėjusių per paskutinius permainų metus. Čia beveik nieko nėra užkalta, užšaldyta, susmardinta. Patalpų panaudojimu galima net pasidžiaugti. Dabar „Pempininkuose” galima rasti madingų europietiškų drabužių parduotuvę „E5-Mode”, populiarų restoranų „Discovery”, maisto prekių parduotuvę, labai demokratišką kavinę, kelias svarbias miesto įstaigas, vaistinę ir t.t. Žinoma, gražusis fontanas, iš kurio vanduo ne aukštyn trykšdavo, o iš aukštai teškėdavo žemyn, vasaromis irgi būna nebylus. Bet vaikai ropinėja po apsnigtą baseinėlį. Jiems ir tai gerai… <…> Retas prekybos centras gali pasigirti biblioteka, skaitykla. „Pempininkuose” ji yra”, – 1999-ųjų vasarį „Klaipėdoje” rašė žurnalistė Janina Zvonkuvienė.

Ji vardijo, kad tuo metu prekybos ir paslaugų centre dar buvo įsikūręs Vaistų kontrolės laboratorijos Klaipėdos filialas, „Lietuvos telekomui” priklausiusi „Laidinio radijo linijinė grupė”, prižiūrėjusi ir kontroliavusi „radijo taškų” garso kokybę, kurių tuo metu mieste dar buvo 34 tūkst.

„Nuošaliau įsikūrusi mažytė pigų drabužių parduotuvė, greta jos – vieta, kur visos „Pempininkų” centre dirbančio moterys užsuka – bandelių parduotuvė „Daniški gardėsiai”. Greta vaistinės baigiamos remontuoti neblogos patalpos. Pempininkų centre nėra yrančių, pelėsiai, grybeliu dvelkiančių pastatų”, – rašė žurnalistė, paminėjusi, kad čia dar veikė kavinė, trečiasis policijos komisariatas.

Apie 2000-uosius čia savo studiją įkūrė ir klaipėdietiška radijo stotis „Laluna”, iki tol transliavusi iš patalpų Šilutės plente.

Policijos poskyrio čia nebeliko apie 2015-uosius, kai buvo atidarytas naujasis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastatas Kauno gatvėje. Pastarąjį statęs Turto bankas nuosavybės teises į patalpas „Pempininkų” centre buvo perėmęs jau 2008-ųjų pradžioje ir išsikėlus policininkams netruko surengti šio turto pardavimo aukcioną. Pradinė patalpų kaina siekė 145 tūkst. eurų. Naujieji jų savininkai 2018-ųjų pavasarį pradėjo procedūras, kad patalpų paskirtis būtų pakeistas į apgyvendinimo paslaugų ir čia būtų galima įrengti kambarius.

Ženklūs pokyčiai į šį rajoną atėjo 2016-aisiais. Tada po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos vėl sučiurleno rekonstruotas Pempininkų aikštės fontanas (jo rekonstrukcija atsiėjo kiek daugiau nei 66 tūkst. eurų). Darbų metu buvo atnaujintos fontano inžinerinės sistemos, infrastruktūros tinklai, atstatytos fontano baseino apdailos detalės. Fontano vėtrungės, autoriaus G. Tiškaus artimųjų pageidavimu, specialiai paliktos autentiškos.

Tuomet buvo rekonstruota ir visa aikštė. 195 tūkst. eurų vertės darbus atliko konkursą laimėjusi UAB „Kvėdarsta”, o savivaldybės valdoma UAB „Gatvių apšvietimas” už 60 tūkst. eurų rekonstravo aikštės apšvietimą.

Pradėjo ir „Neringos” aplinkos tvarkymą

Šiemet miesto valdžios rankos pagaliau priėjo ir prie Šilutės plento esančios rajono teritorijos, nors 15 tūkst. eurų įvertinus Neringos skvero bei dviračių-pėsčiųjų tako projektavimo darbus bendrovė „Plentprojektas“ buvo baigusi dar 2019 metais. Jų svarstymas su visuomene buvo gana audringas, vyko net du projektinių pasiūlymų pristatymai. Jų metu kai kurie gyventojai piktinosi projektuojamu namu dviračių taku, viešuoju tualetu, planuojamais medžių kirtimais.

„Šalia prekybos centro „Maxima“ (Šilutės pl. 40A) esančiame skvere yra neveikiančio fontano ir kiti savo pirminės funkcijos nebeatliekantys betoniniai elementai. Netoliese esančios sporto aikštelės asfalto danga sutrūkinėjusi ir apžėlusi žole. Visame ruože laiptai, atraminės sienutės aptrupėję, turėklai surūdiję, takų danga vietomis iškrypusi, duobėta, apžėlusi žole. Pėsčiųjų ir dviračių takų danga įvairi – trinkelės, plytelės, asfaltas. Pandusų judėjimo negalią turintiems žmonėms nėra arba jie be turėklų, per didelio nuolydžio. Apšvietimo stulpai susidėvėję nuo atmosferinių poveikių. Esama situacija neatitinka šiuo metu galiojančių normatyvinių dokumentų”, – taip esama padėtis buvo apibūdiname parengtame techniniame darbi projekte.

Liepos pradžioje čia jau pasirodė statybininkai, kurie rangos darbai atliks dviem etapais: visa su UAB „VVARFF” sudarytos sutarties vertė – 2,624 mln. eurų.

Pirmojo etapo metu Neringos vardu pavadintame skvere bus įrengtas fontanas su dekoratyviniu apšvietimu, pasodinti nauji medžiai, krūmai, įveisti gėlynai, įrengta mažoji architektūra – suoliukai, šiukšliadėžės ir dviračių stovai. Skvero pakraštyje numatyta sporto zona su aptverta krepšinio ir tinklinio aikštele, lauko treniruokliais, žaidimo aikštelėmis skirtingų amžiaus grupių vaikams. Varžybų žiūrovų patogumui numatyta pastatyti suoliukus, geriamojo vandens kolonėlę.

Šalia Šilutės pl. 40A bus suremontuota dalis automobilių stovėjimo aikštelės. Skvere bus įrengti nauji pėsčiųjų ir dviračių takai.

Antrajame darbų etape numatyta įrengti naują dviračių – pėsčiųjų taką nuo Taikos pr. iki skvero. Palei jį nuo Šilutės pl. iki prie Taikos pr. esančios Pempininkų aikštės bus įrengtas apšvietimas, taip pat bus pastatytas stacionarus viešasis tualetas, sutvarkyti inžineriniai tinklai. Naujieji takai ir kitos erdvės bus pritaikyti žmonėms su judėjimo ar kitokia negalia. Taip pat bus įrengtas vaizdo stebėjimas.

I etapo darbų atlikimo terminas – 12 mėnesių. Šiais metais planuojama atlikti didesnę dalį projekto darbų – už 1,95 mln. Eur. Projektas finansuojamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.

„Įgyvendinant projektą sprendžiama saugumo problema: įrengus apšvietimą ir vaizdo stebėjimo sprendimus, gyventojai turėtų jaustis saugiau. Tai ypač aktualu keliaujantiems pėsčiųjų taku nuo skvero iki Taikos prospekto ir – ypač tamsiuoju paros metu: namų arti nėra, o apšvietimas – menkas“, – pranešime spaudai cituotas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Andrius Dobranskis.

„Sporto aikštelių šviestuvai turi pritemdymo funkciją – esant reikalui apšvietimo intensyvumą bus galima reguliuoti ir taip sukurti atitinkamą atmosferą renginiams“, – vieną iš projekto išskirtinumų minėjo savivaldybės vyr. patarėja Inga Kubilienė.

Tuo metu Klaipėdoje išrinktas Seimo narys Audrius Petrošius savivaldybei paskelbus apie šių darbų pradžią savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook” rašė, kad praėjusį rudenį buvo gavęs daugiau kaip 100-o aplinkinių namų gyventojų pasirašytą kreipimąsi dėl Neringos skvero sutvarkymo, taip pat pėsčiųjų ir dviračių tako tarp Šilutės pl. ir Taikos pr. įrengimo.

„Ir išties, kadangi ne kartą esu apėjęs kiekvieną savo apygardos kiemą, ši erdvė ir jungiamasis takas pastebimai išsiskiria iš aplinkinių kvartalų analogiškų vietų, tad nedelsiant ėmiausi tarpininkauti gyventojams su Savivaldybės administracija. Džiaugiuosi, kad dar praėjusių metų pabaigoje pavyko įtikinti kolegas įtraukti šių erdvių sutvarkymą į miesto strateginį planą ir jau šiandien galime džiaugtis prasidėjusiais darbais. <…> Taip pat pavyko užtikrinti, kad būtų išsaugotas ir daliai gyventojų labai svarbus medis ant kalvelės priešais namą. Tikiu, kad pavyko suderinti visų pusių interesus!” – rašė parlamentaras.

Gyveno ir būsimas meras

„Gerai pažįstu tas erdves, nes būtent tame mikrorajone esu gyvenęs dar būdamas jaunuoliu ir žinau šio skvero svarbą ir reikšmę Baltijos prospekte gyvenantiems klaipėdiečiams”, – minėtajame pranešime spaudai buvo cituojamas ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Paprašytas daugiau pasidalinti apie šį savo gyvenimo epizodą V. Grubliauskas „Atvirai Klaipėda” pasakojo, kad iš Kurpių g. 1 namo su tėvais į Baltijos prospekto 1-ajame name, ketvirtame aukšte buvusį butą, atsikraustė apie 1978-1979 metus.

„Atrodė kaip fantastika. Iš vieno kambario buto name, kuris buvo kūrenamas malkomis arba anglimis, maistas ruošiamas ant kūrenamos viryklės, atsikraustėme į dviejų kambarių butą su centriniu šildymu, balkonu ir visais kitais patogumais. Net telefono numerį iki šiol atsimenu – 40121. Kai tėvelis gavo šį butą, tikrai buvo didelis proveržis, lyg dabar gautum vilą ant jūros kranto. Nebuvo dar kojinių fabriko, matydavai laukus, Jakus. Tikrai man iki šiol ši vieta kelia sentimentus”, – pasakojo meras.

Pasak jo, išskirtiniu šį rajoną pirmiausia darė restoranas „Neringa”, kūręs specifinę, laisvą aurą.

„Nors ir atrodė nutolęs nuo senojo turgaus ar Dangės, buvo pagal to meto supratimą šiuolaikiškas rajonas, susisiekimo problemų irgi nebuvo – kursavo Šilutės plentu autobusai. Buvo kreivokas balkonais ir dar kažkokie gyventi tikrai netrukdę brokai, nes kas tuo metu buvo statoma be broko? Tačiau kai mėsos kombinatas pradėdavo gamybą tikrai žinodavome. Ar tai kaulų smarvė būdavo, ar dar kažko, bet tikrai gerokai bjauresnė nei ta, su kuria pastaraisiais metais kovojome”, – pasakojo V. Grubliauskas iš Baltijos prospekto apie 1987-1988 metus išsikraustęs į Žvejybos uosto rajoną.

Ką mano dabartiniai gyventojai?

Irena, ant vieno iš daugybės Pempininkų parko suoliukų sėdėjusi ir saulėta diena besidžiaugusi 83 metų moteris, sakė, kad Pempininkų rajone gyvena jau penkiolika metų. Pasak moters, šiame rajone gyventi gera dėl gražios, raminančios aplinkos ir vyraujančios žalumos.

„Man čia patinka – gražu, žalia, medžių daug. Dažnai išeinu į Pempininkų alėją pasivaikščioti, prasiblaškyti. Anksčiau išsivesdavau šuniuką palakstyti, bet dabar tenka eiti vienai“, – sakė moteris.

Paklausta, ar per tiek metų rajonas išliko toks pats, kaip prieš 15 metų, moteris su šypsena atsakė: „Kadangi čia gyvenu tik 15 metų, tai nelabai ką pažįstu, tik matau, kaip vis atnaujinami namai, aplinka tvarkoma ir atsiranda vis daugiau jaunų šeimų su vaikais“.

81-erių Valerija ir 82-erių Alfanija sakė rajono penkiaaukščiuose gyvenančios nuo 1969-ųjų ir mano, kad visoje Klaipėdoje reikėtų gerai paieškoti tokio rajono, kaip Pempininkai.

„Anksčiau šitas rajonas nebuvo toks gražus: būdavo ir girtuoklių, kurie mano kieme po alyvų krūmais gulėdavo, buvo ir taip, kad moterims šitoj alėjoj grandinėles nuo kaklų traukdavo, rankinukus atimdavo, o dabar viskas puiku: gražiai sutvarkyta alėja, galima išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru“, – atviravo klevo pavėsyje sėdėjusi Valerija.

„Viskas gerai, tik vienintelis minusas, kad vienoje parko pusėje niekaip nepastato naujų suoliukų, nors čia mūsų visada daug, bet baisu net atsisėsti, nes kai kurie suoliukai išlūžę, vos laikosi atremti į medį. Baisu kokią ranką išsilaužt. Ir nesuprantu, kodėl savivaldybė neįrengia viešojo tualeto, čia gi tokia gausybė žmonių kiekvieną dieną“, – sakė Alfanija.

Jauna mama Agnė, su mažamete dukra išėjusi pasivaikščioti po parką, teigė, kad Pempininkų rajonas jai patinka.

„Šiaip čia mums patinka, yra kur su vaikais išeiti pažaisti, per 15 metų nesame susidūrę su kažkokiais nemalonumais. Tik vakarais būna, kad sėdi girtuokliai ir nelabai gerą pavyzdį rodo vaikams. Dieną ramu, na, o vakarais jau stengiamės nevaikščioti“, – šypsodamasi kalba moteris.

Tuo metu 72-erių Adomas įsikėlė gyventi čia nuo pat jo namo pastatymo pradžios, nesidžiaugia rajonu kaip kiti.

„Aplinka gal ir nieko, bet mano namo niekas jau ilgai nesutvarko, baigia visai subyrėt. Parke šitų kalnų irgi galėtų nebūti, geriau, va, baseiniuką kokį pastatytų“, – sakė jis.

Ričardas, vedžiojęs savo augintinį savo penkiaaukščio kieme, teigė, kad su pačiu Pempininkų rajonu yra viskas gerai, tik per mažai dėmesio esą skiriama jo aplinkos tvarkymui.

„Gyvenu čia 30 metų, viskas čia kaip ir gerai, tik aplinkos savivaldybė nelabai nori tvarkyti: praeitais metais, kai per audrą išvirto prie devynaukščio medžiai, rašėme daug laiškų, kad sutvarkytų, tai praėjo daug laiko, kol šakas išvežė, po to dar metus nupjautų medžių kelmai stovėjo“, – pasakojo vyras.

Jis pridūrė, jog rajono ramybę jau ne vienerius metus drumsčia girtuokliaujantys vyrai: „Daug čia girtuoklių, praeitais metais buvo juos išvaikę, bet jie greit vėl atsirado. Prie fontano pirmasis suoliukas visada jų apsėstas“.

Nepaisant to, Ričardas nepraleidžia galimybės pasidžiaugti gerais daugiabučio kaimynais.

„Kaimynystė gera, vienas vyras praeitais metais pats ėmėsi aplinką tvarkyti: vaikams žaidimų aikštelę įrengė, batutą savo pastatė ir leido visiems nemokamai juo naudotis, suoliukus savo rankomis sukalė”, – sakė jis.

Vaidas (35 m.), šiame rajone gyvenantis dešimt metų, išskiria dvi Pempininkų rajono puses.

„Man patinka, nes čia labai jaukus rajonas, sakyčiau, bene geriausias iš visų: daug žalumos, parkelis, beveik nėra miesto triukšmo. Nepatinka man tik tai, kad mašinoms vienos nėra ir tai, kad rajono senukai-paukščiažmogiai eina ir lesina paukščius visokiom atliekom, o po to tie patys paukščiai bomborduoja mūsų mašinas. Žodžiu, čia gyvenant plovyklos abonementas privalomas“ – kalbėjo pašnekovas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui