1949-aisiais Klaipėdos miesto valdžia turėjo nemažai galvos skausmo dėl kirpėjų ir kitų buitines paslaugas teikusių amatininkų.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomi to meto dokumentai rodo, kai kuriems jų bandymai nesitaikstyti su sovietinės ekonomikos marazmais baigdavosi baudžiamąją atsakomybe.

Barzdai – ūkiškas muilas

1949-ųjų vasarį Vykdomasis komitetas (VK) konstatavo, kad Klaipėdos kirpyklų ir barzdaskučių darbe buvo nustatyta rimtų  trūkumų: nekontroliuota, kiek jie dirba, kiek gauna pajamų iš klientų ir atiduoda į Komunalinio banko kasą, klientams buvo neišduodami kvitai, o tokių kvitų knygelės – nesunumeruotos ir neužregistruotos, neįvykdytas sausio mėnesio planas (paslaugų suteikta tik 82, o pajamų gauta tik 66 proc.)

Konstatuota, kad dienomis, kai klientų būna mažiau, grožio meistrai dirbdavo plano vykdymui, o vakarais, kai gerokai išaugdavo klientų srautas – sau.

Tokia „nepakenčiama padėtis”, anot VK, susiformavo todėl, kad Gorkomchozas susilpnino vadovavimą grožio salonams ir jų kontrolę. Tad šios kontoros viršininkas drg. Tverijonas gavo nurodymą kuo greičiau sustiprinti kontrolę ir ją vykdyti nuolat. Buvo duotos ir konkrečios užduotys: kvitų knygelės turi būti ne tik sunumeruotos, bet ir pasirašytos drg. Tverijono bei kontoros buhalterio; kiekvienoje kirpykloje matomoje vietoje turėjo būti iškabintas „preiskurantas” ir kreipimasis į klientus, kad jie būtinai reikalautų kvito lietuvių ir rusų kalbomis; vesti tikslią kiekvienos kirpyklos klientų, parfumerijos ir kitų medžiagų, pajamų apskaitą; įkurti kasininko-kontrolieriaus etatą.

Beje, kirpyklas matomose vietose skelbti nustatytą „vienodą preiskurantą” VK buvo įpareigojęs dar 1948-ųjų vasarį…

1949 m. spalį VK akiratyje atsidūrė viena konkreti – Torgmortransui priklausius kirpykla Nr. 1. Rugsėjį joje atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad paslaugos čia buvo teikiamos netinkamomis sanitarinėmis sąlygomis, du čia dirbę meistrai naudojosi savo mažuoju inventoriumi, Torgmortransas jų neaprūpino odekolonu, muilu, pudra ir kitomis priemonėmis. Patalpų valymu ir skalbimu rūpinosi meistro Končerovskio sesuo, kuriai už tai kas mėnesį buvo mokama po 50 rublių. Darbo ir išdirbio kortelės čia nebuvo pildomos, pinigus iš klientų meistras Končerovkis ėmė pats, niekur to nepažymėdamas.

Tad VK nurodė Tormortranso kontoros vedėjui drg. Zubovui per savaitę suremontuoti šią kirpyklą, aprūpinti ją visomis priemonėmis, pakabinti „preiskurantą” su Lietuvos TSR Ministrų tarybos patvirtintomis kainomis, aprūpinti meistrus kvitų knygelėms ir nuolat kontroliuoti, kad į kasą būtų perduoti už paslaugas gauti pinigai.

Jau prie visų miesto grožio salonų reikalų VK 1949-aisiais dar kartą buvo sugrįžęs lapkritį, kai konstatavo, kad jie dirba pažeisdami sanitarinius reikalavimus: neturėjo sterilių įrankių, servetėlių ir t.t. Ir nors buvo fiksuojami faktai, kai dėl tokių nesterilių įrankių naudojimo buvo susargdinti klaipėdiečiai, Miesto saninspekcija, anot VK, nepakankamai kovojo su tokia netvarka. Taip pat konstatuota, kad pasitaikydavo atvejų, kai skutimui vietoje kokybiškų muilo miltelių buvo naudojamas ūkinis muilas.

Savo spendime VK nurodė Gorkomchozui ne tik aprūpinti grožio salonus visomis reikiamomis priemonėmis, sustiprinti sanitarinę kontrolę, bet ir iki 1950-ųjų pradžios atidaryti tokius salonus „pramonės įmonių rajone”.

Kvitai buvo itin nemėgstami

1949 metų gegužę VK nusprendė, kad siekiant pagerinti dirbančiųjų buitinį aptarnavimą, būtina užtikrinti tinkamą atitinkamų įstaigų išsidėstymą mieste. Iki tol dauguma jų buvo išsidėsčiusios Montės (dabar – Herkaus Manto) ir Pergalės (dabar – Tiltų) gatvėse, o Celiuliozės ir popieriaus kombinato, uosto rajonuose, prie fabriko „Gulbė”, Vilniaus (dabar – Tilžės) gatvėje jų iš viso nebuvo.

Celiuliozės popieriaus fabriko kombinato rajonas. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Konstatuota ir dar viena blogybė – įstaigos priklausė skirtingoms organizacijoms (Pramonės kombinatui, artelėms, darbuotojų aprūpinimo skyriams ir kt.), tad taikė skirtingus kainininkus ir nepaisė bendrai nustatytų paslaugų kainų.

Taip pat VK savo sprendimo preambulėje dėstė, kad mažos buitinių paslaugų įstaigos, kur dirbo tik vienas ar du žmonės, esą negalėjo būti rentabilios dėl didelių sąnaudų patalpoms išlaikyti, šildyti, apšviesti bei administracinių išlaidų. Be to, čia esą susidarydavo sąlygos „įvairiems perėjūnams ir vertelgoms”.

Pabrėžta ir aplinkybė, kad Miesto gyvenamojo fondo valdyba orderius tokioms patalpoms išduodavo nesuderinusi su Miestplanu ir dėl to ne tik susiformavo toks netolygus įstaigų išsidėstymas, net ir nebuvo aiškus tikslus jų skaičius, nebuvo galima kontroliuoti jų darbo. Net ir įmonių vadovai tokius aptarnavimo taškus ir atidarydavo, ir uždarydavo be VK žinios.

Taisydamas tokią padėtį VK ėmėsi konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, sujungė dvi Montės g. 35 ir 55 namuose veikusias Veontorgui priklausiusias kirpyklas į vieną moterų ir vyrų kirpyklą, kuri turėjo įsikurti fotoateljė sąskaita praplėstose patalpose name Montės g. 33/35; uždarė Montės g. 35 veikusias artelę „Raudonasis siuvėjas” ir apskrities pramonės kombinato laikrodžių taisyklą, nes jose dirbo tik po 1-2 žmones; uždaromos kirpyklos Montės g. 55 patalpas perdavė invalidų artelei, kad ji čia įkurtų laikrodžių taisyklą ir parduotuvę, kurioje dar būtų galima įsigyti ir optinių prietaisų; sujungė dvi Montės gatvėje veikusias invalidų artelės fotoatlejė; batų, laikrodžių taisykla ir kepurių siuvykla, veikusios name Pergalės g. 3/5 buvo uždarytos dėl to, kad veikė nerentabiliai, be kontrolės ir purvinose, nesuremontuotose patalpose; kaip nerentabilią uždarė ir artelės „Pergalė” batų taisyklą, veikusią Montės g. 4 bei radiomechanines dirbtuves Kūlių vartų g. 1/5; uždarė vieno Mažvydo g. (dabar – Mažvydo alėjoje) namo bute veikusią invalidų artelės kirpyklą ir t.t.

Taip pat VK nurodė Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui Lobago naujus orderius tokioms patalpoms išduoti tik gavus Saninspekcijos, Miestplano ir VK leidimus, o Finansų skyriaus vedėjui Bieliūnui – neišduoti naujų patentų jei su prašymu nebus pateiktas atitinkamas VK leidimas. Miestplanui buvo nurodyta per porą savaičių parengti vienodą kainininką visiems buitinio aptarnavimo „taškams”.

Po mėnesio gyventojų buitinio aptarnavimo klausimas ir vėl atsidūrė VK darbotvarkėje – konstatuota, kad tokios paslaugos teikiamos „itin nepatenkinamai”. Tokia išvada padaryta po birželio 10-ąją visame mieste vykdyto patikrinimo, kurio metu paaiškėjo, kad „eilė organizacijų” nesilaiko kvitų knygelių laikymo ir apskaitos taisyklių (knygelės nesunumeruotos, neantspauduotos, nepasirašytos atsakingų asmenų) arba naudoja nepatvirtintos formos knygeles. Išduodant kvitus jie būdavo užpildomi nenurodant rekvizitų, suteiktos paslaugos, tad nebuvo galima patikrinti ar sumokėta teisinga kaina.

Kaip pažeidimas įvardinta ir tai, kad daugumoje įstaigų meistrai ir kirpėjai dirbo su savo įrankiais ir gaudavo iki 50 proc. didesnę algą, vietoje to, kad jiems būtų apmokama už amortizaciją.

„Eilė meistrų vykdydami užsakymus naudoja savo medžiagas ir dėl to iš užsakovo prašydavo be preiskurantinės kainos padengti ir panaudotų medžiagų išlaidas”, – buvo rašoma VK nutarimo preambulėje ir paminėtas konkretus pavyzdys iš pirties Nr. 1 kirpyklos, kur kirpėja Šimkauskienė pati pirkdavo chimikatą ir užsisakant plaukų sugarbiniavimo paslaugą reikėdavo papildomai susimokėti už šią medžiagą.

Išvardinti ir konkretūs pavyzdžiai, kai kvitų neišdavę meistrai už suteiktas paslaugas gautus pinigus pasiimdavo sau: Voentorgo batų taisykloje taip buvo nutikę su dviem poromis naujų batų ir pora naujų šlepečių; šios įstaigos fotoatlejė – su 15 įvairaus dydžio nuotraukų; artelės „Aušra” batų taisykloje iš 13 batų porų devynios buvo nekvituotos; centrinėje artelės „Pergalė” batų taisykloje irgi buvo rastos devynios batų poros be kvitų; radijo dirbtuvėse – šeši užsakymai be kvitų ir t.t.

O visi šie trūkumai lėmė, kad nebuvo įvykdomi organizacijoms numatyti planai.

Tad VK nusprendė Voentorgo poskyrio viršininkui drg. Zumberovui skirti papeikimą, apie itin prastą artelės „Aušra” pirmininkės drg. Judaškinos darbą pranešti Respublikinės kooperatyvų sąjungos tarybai, o patikrinimo duomenis apie artelės „Aušra” batų taisyklos vedėją Krupskį, pirties Nr. 1 kirpyklos kirpėją Šimkauskienę ir Voentorgo batų taisyklos vedėją Bobrovniką perduoti prokuratūrai, kad ši patrauktų juos baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad po organizacijų iškabomis užsiėmė privačiu verslu.

Visoms tokias paslaugas teikusioms organizacijoms nurodyta per tris dienas apsirūpinti numatytos formos kvitų knygelėmis ir užtikrinti nuolatinę kvitų išdavimo kontrolę bei už savo instrumentų naudojimą meistrams mokėti amortizacinius atskaitymus, o ne priedus prie algos. Perspėta, kad už šių nurodymų nepaisymą ir privataus verslo toleravimą grės baudžiamoji atsakomybė.

O Miestplanui dar kartą buvo pavesta parengti vienodą kainininką ir per mėnesį pateikti VK patvirtinti.