Jūs paskelbėte „Neptūno” narių pasipiktinimą dėl Modesto Paulausko statuso Klaipėdoje. Abejoju, ar jie žino istoriją – ar gerbia ją? Jis buvo pagerbtas Piliavietėje, miestui-piliai minint savo 770 metų įkūrimo dieną.
Lietuvos sielos ir dvasios formuotoju Modestas Paulauskas tapo jau prieš 50 metų.
1963 metais septyniolikmetis kretingiškis įžengė į Kauno „Žalgirio” treniruočių aikštelę ir išsyk krito į akį treneriui Vytautui Bimbai.
„Valingasis karys greitai tapo neginčytinu žaliai baltų lyderiu ir žiūrovų traukos į Kauno sporto halę objektu – kalbama, kad žaidžiant M. Paulauskui nelikdavo ne tik laisvos sėdimos vietos, bet užgrūsti būdavo ir visi praėjimai bei laiptai“ , – pasakė vėliau V. Bimba.
Modestas Paulauskas suprato savo talentą, pašaukimą ir misiją. M. Paulauskas pasiekė visko, ko buvo galima pasiekti krepšinio pasaulyje. Jis tapo dukart pasaulio čempionu, keturis kartus Europos čempionu, o galiausiai į jo rankas krito ir olimpinių žaidynių auksas. Amžinas žalgirietis tapo ir TSRS rinktinės kapitonu, komandos ašimi. Jis įkopė į pasaulio viršūnes, rodydamas pavyzdį tūkstančiams lietuvaičių. Niekam nesivertė liežuvis pavadinti jį kolaborantu. Skambėdavo kita nuostata: „Štai vyras, kuris parodo broliams lietuviams, kas yra talentas ir darbas. Ir kaip galima gyventi netgi nelaisvės sąlygomis, broliai. Eikite paskui jį!“
Ir lietuvaičiai ėjo, ir „Žalgiris“, ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Lietuvos likimo ledlaužiu, vedusiu visą kraštą į Sąjūdį. Be M. Paulausko to nebūtų nutikę.
Būdamas imperinės TSRS rinktinės kapitonu, Modestas buvo viliojamas ir į stipriausią imperijos komandą — CASK klubą. Centrinis armijos sporto klubas buvo finansuojamas ne tik „Goskomsporto“ komiteto, bet ir imperinės gynybos ministerijos. Tai buvo besąlygiškai privilegijuotas klubas, neoficiali imperijos rinktinė, surenkanti visų klubų geriausius žaidėjus. Vienus vaikinus imdavo į klubą prievarta, įteikdami būtinos tarnybos armijoje kvietimą, kitus, atitarnavusius, suviliodavo geidžiamiausiu tuo metu butu Maskvoje, aukšta neoficialia alga, automobiliu, užsienio kelionėmis. (Vėliau Arvydas Sabonis turėjo gintis nuo prievartinio paėmimo į CASK apgaulės būdu – „susirgdamas” ir įstodamas mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurioje buvo karinė katedra, išlaisvinusi nuo tarnybos armijoje).
Modestas Paulauskas atsilaikė prieš visas viliones. Padėjo jam ir jo labai aukštas kapitono statusas TSRS rinktinėje. Kovingas lietuvis net „pasodino” į vietą maskvėnus: vadovaudamas „Žalgiriui“, jis padarė viską, kad jau 1969 m. vasario 23-ją, Raudonosios armijos įkūrimo dieną, Lietuva laimėtų prieš CASK pačioje Maskvoje rezultatu 85:81. Tame mače Modestas pelnė 35 taškus.
1965–1967 metais ir 1969–1972 metais Modestas Paulauskas septynis kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.
Keli milijonai pamilo Kauno „Žalgirį“, nes pamilo Modestą Paulauską. Nutiko net „perversija“ — Paulauską gerbė ir mylėjo net tada, kai jis žaidė už TSRS rinktinę. Ir Miuncheno olimpinis auksas jam teko pelnytai.
Lietuviška pavardė mušėsi langą į pasaulį kartu su visa Lietuva. Visi tai jautė ir džiaugėsi šios galimybės panaudojimu. Gyvenant imperijoje reikėjo veikti imperijos-sistemos priemonėmis. Veikti turint savą tikslą. Ir užspaudus ašaras kentėti, kad tavo pergalių garbei kyla ne tavo šalies vėliava, o kūjis ir pjautuvas. Kitos išeitis nebuvo, išskyrus vieną — pakelti juodą pirštinę, kylant imperijos vėliavai. Bet šito per pusę amžiaus nepadarė nė vienas lietuvis. Nė vienas baltietis, nė vienas kitų tautų atstovas. Matyt, toks veikė būties dėsnis, veikė kartu visa puokšte stabdančių, atsveriančių dėsnių.
Modestas Paulauskas buvo tikras riteris, komandos vedlys. Aplink jį vyrai sukdavosi kaip ratas aplink ašį, jis cementavo komandą ir būdavo geriausias, rezultatyviausias žaidėjas lemiamuose mūšiuose (agonuose). Jis palaikydavo kovos dvasią ir „garbės kodeksą“, būdavo pavyzdys. Tokio kapitono geidė bet kuri to meto pasaulio komanda. Jį jau tada viliojo į NBA. O jis buvo ir liko tik lietuvis. Pavyzdys Lietuvai.
Ar kas naujo po saule? Vincas Kudirka sukūrė „Tautiška giesmę“, kai lietuvių kalba buvo pakišta po žeme ir dieną vaikščiojo su retežiais. Kalbėdamas rusiškai ir nusilenkdamas Rusijos carui, vyskupas Motiejus Valančius išblaivino Žemaitiją, paruošė knygnešių sąjūdį, tapo lietuvių raštijos klasiku.
Svarbiausia turėti tikslą ir mokėti aukotis, mokėti diplomatijos, žinoti, ko nori ir ko sieki. Ir Lietuva laimi.
p. Juozaičiui laikas grįžti iš Amsterdamo. Kas čia per pavadinimas? Paulauskas – dievas? Apie kokią sielą kliedima? Yra toks dalykas moksliškai įrodytas? Tai ką tu čia bočiau sapalioji?..