1949-aisiais Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas (VK) turėjo rūpesčių ir dėl žvejų, kurių brigados jau prieš porą metų buvo pradėtos jungti į kolūkius (arteles).

Apie šiuos žvejiškus reikalus ir bus rašoma šiame ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje, parengtame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.

Žvejams – sunkumai išplaukti į jūrą

1949-ųjų vasarį VK priėmė sprendimą dėl žvejų artelės „Baltijos žvejys” įregistravimo Klaipėdos mieste.

Žvejybiniai laivai Klaipėdos uoste. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Kartu su šiuo sprendimu buvo patvirtina trijų asmenų artelės revizijos komisija. Į ją paskirti Jonas Skrandis (pirmininkas) ir Antanas Kumšlys bei Pranas Balžrušis.

Istorikė Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais” rašo, kad Klaipėdos žuvų kombinato brigadas (1946 metais tokių buvo devynios ir jos sugavo 49 proc. viso tų metų respublikos laimikio), nuo 1947-ųjų imta jungti į žvejų kolūkius (arteles). 1948 m. prie Baltijos jūros ir Kuršių marių tokių jau buvo penkios, 1949 metais – devynios, iš kurių „Banga” ir „Baltijos žvejys” jungė Klaipėdos žvejus.

1949-ųjų kovą, spręsdamas dėl kitos žvejų artelės „Baltijos aušra”, jungusios Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės žvejus, darbo, VK be kita po pažymėjo, kad jai reikalus apsunkindavo ir ilgai trukdavęs leidimų plaukti į jūrą išdavimas. Matyt, tam įtakos turėjo ir žvejų tautybė (nutarime apie planų vykdymą vardintos ir kai kurių žvejų pavardės – Rudys, Bastikas, Kubilius, Plonis).

Tad be visų kitų nurodymų bei nutarimų VK minėtuoju sprendimu taip pat nutarė kreiptis į pulkininką Raikovą, kad jis paspartintųjų minėtųjų leidimų žvejams išdavimą.

Jau 1949-ųjų balandį į VK su prašymu kreipėsi naujosios žvejų artelės „Baltijos žvejys” valdybos pirmininkas.

„Mūsų artelei reikalingas Smeltėje uostas laivelių sustojimu ir tinklų džiovinimui bei kitiems žvejybos reikalams-darbams vykdyti. Toks uostas mums būtinas turėti ties paskirtomis artelei patalpomis Marių gvė 5, pakrantėje kanalas (pasengė), pradedant nuo Marių gatvės N2 sodybos, palei vandenį iki gatvės išėjimo tris šimtus metrų (300) ilgio plotą. Paminėto kanalo plotas priklauso Upių Laivynui”, – rašoma ranka surašytame rašte, kuriuo prašytą minėtąjį žemės sklypą priskirti artelei.

Pasak N. Kairiūkštytės, žvejų artelės gyvavo iki 1960-ųjų, kai buvo pradėta reorganizacija, kurios metu „Baltijos žvejys” ir „Banga” buvo sujungtos į žvejų kolūkį „Baltija”, o iš „Pasieniečio”, „Neringos” ir „Baltijos aušros” buvo sudarytas Neringos žuvininkystės ūkis, prie kurio priskirta ir Nidos žuvų apdorojimo įmonė.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve yra atsidūrę ir pavyzdiniai žvejų artelės įstatai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Grasino uždaryti Dangę

1949-ųjų spalį VK pirmininką Joną Kardaševių pasiekė LTSR Žuvies pramonės ministrui padubliuotas raštas iš TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB), pasirašytas Lietuvos vandens baseino apsaugos skyriaus viršininko, papulkininkio Choljevo ir 44-ojo apsaugos diviziono vado majoro Cholopovo.

Saugumiečiai dėstė, kad dėl spalio 3-iąją siautusio štormo žvejybos laivams traleriams tapo pavojinga stovėti Žvejybos įlankoje ir Klaipėdos tralinio laivyno bazės dispečeris davė nurodymą švartuotis Dangėje, nors tai nebuvo suderinta su Jūrų prekybos ir Upių uostų dispečeriais. Tad tralų kapitonai Dangėje ėmė švartuoti laivus kaip išmano, nepaisydami jokių laivybos taisyklių.

Žvejybos tralerio „Komjaunuolis” kapitonas Loza kairiojoje Dangės krantinėje 1947-aisiais. Aleksandro Šestakovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Dėl tokios saviveiklos ne tik buvo pažeista „eilė laivų”, bet ir daugelyje vietų suniokotos Dangės krantinės, taip padarant „didelę žalą valstybei”.

Pasak saugumiečių, Tralinio laivyno bazė ignoravo jų nurodymus padaryti tvarką.

Tad papulkininkis ir majoras prašė VK uždrausti tokiems žvejybos laivams įplaukti į Dangę net ir kylant štormui – nurodyta, kad artinantis audrai jie turėtų plaukti į Vilhelmo kanalą.

Saugumiečiai perspėjo, jog jei dar kartą pasikartos tokia situacija, jie turės kreiptis į LTSR Ministrų tarybą, kad Dangėje būtų visiškai uždrausta bet kokia laivyba kol bus pilnai atstatytos jos krantinės. O jos jau buvo itin varganos ir iki minėtos audros bei žvejų saviveiklos. Dar 1949-ųjų liepą VK buvo konstatavęs, kad Dangės krantinės yra katastrofiškos būklės ir netinkamos eksploatuoti, joms būtinas skubus remontas.

VK tada buvo nusprendęs nuo rugpjūčio 1-osios uždrausti visoms organizacijoms švartuoti laivus prie Dangės krantinių ir vykdyti krovos darbus – išimtis buvo numatyta tik keleiviniams laivams. Dėl lėšų remontui VK buvo kreipęsis į LTSR Ministrų tarybą.

Žvejai svarbiau nei jachtklubas

Nors Tralinio laivyno bazė ir pasišiukšlino suniokodama Dangės krantines, VK, matyt, nebuvo piktą menantis, nes baigiantis 1949-iesiems nusprendė pasirūpinti, kad jos darbuotojai turėtų kur gyventi.

Gruodį priimtame sprendime VK konstatavo, kad ši bazė neturi gyvenamųjų patalpų, kurias galėtų paskirti savo dirbantiesiems, inžineriniam-techniniam personalui ir vadovaujančiajam personalui, tad negali prisikviesti jai reikalingų kadrų.

Reaguodamas į tokią situaciją VK nusprendė atšaukti prieš metus priimtą savo sprendimą, kuriuo jachtklubui buvo perduotas Kuršių nerijoje buvęs viešbutis, ir jį 5 metų laikotarpiui išnuomojo Tralinio laivyno bazei.

Taip pat jai buvo perduoti keturi netoli pietinio molo buvę namai, kad bazė juos susiremontuotų. Du namai buvo išnuomoti penkerių metų laikotarpiui, o kiti du dėl to, kad jų konstrukcijų bebuvo likę tik apie 30 proc., perduoti neterminuotam laikotarpiui. Namus buvo nurodyta atstatyti iki 1950-ųjų gegužės.

Tralinio laivyno bazei taip pat buvo nurodyta jachtklubui kompensuoti visas išlaidas, kurias jis patyrė remontuodamas viešbutį.