1922-ųjų rudenį iš Klaipėdos krašto į Kauną tuo metu siųsti Lietuvos atstovybės dokumentai liudija ir tai, su kokiais sunkumais vis susidurdavo kraštui pradėto taikyti ekonominio spaudimo politika. Vienas iš netikėtumų, apvertusių viską aukštyn kojomis, buvo ir JAV dolerio kurso pokyčiai.

Apie tai – dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinyje.

Tvarka traukė gėdą ir bėdą

Tarp 1922-ųjų Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte dokumentų yra ir nepasirašytas dokumentas, kurio autorius informavo „pono atstovo prašomas” spalį apvažiavęs visas Lietuvos muitines, įrengtas prie sienos su Klaipėdos kraštu, ir pateikė atitinkamą ataskaitą apie jų darbą.

Kretingos muitinės tarnautojų grupinis portretas priešais pastato pagrindinį įėjimą, darytas tarp 1919 ir 1923 m.

Pasak rašto autoriaus, Palangos muitinėje keleiviai buvo „tankiai praleidžiami šeiminiškai, ypač su Tiškevičiaus dvaru ką nors turintieji”.

„Muitinės Viršininkas dvarui per daug nuolankus Ponas Tiškevičius karvutę maitinąs”, – rašoma ataskaitoje.

Jos autorius teigė, kad už keleto kilometrų nuo Palangos, Vilimiškės dvare, buvo įsikūręs „didelis šmugelninkų lizdas”, per kurį plaukė kontrabandos srautai.

„Patirta, kad Vietos parubežinio pulko kuopos vadas ne visuomet ir ne visą sugautą kontrabandą pristato muitinei”, – rašoma pranešime.

Įdomi padėtis, anot jo autoriaus, buvo susiklosčiusi ir Kretingos muitinėje.

„Kretingoje yra 7 ekspeditoriai – parazitai, kurie savo gišeftą varo už vieno stalo su musų valdininkais sėdėdami. Su muitinės Viršininku Bakunu sunku susikalbėti. Sustabdyti prekių praleidimą, kurios atstovybių nepaliudytos jis atsisakė, remdamasis savojo departamento instrukcijomis, nors pats tvirtina, juog nuolat net Lenkijos prekes per juos plaukia. Su vietos stoties Komendantu p. Purviu, muitinės Viršininkas labai nesutinka ir tankiai atsitinka, kad net akyvaizdoj keleivių jie smarkiai ginčijas, kiekvienas savo galybę rodydamas. Muitinės Viršininko kerštas komendantui štai net iki ko daeina. Komendantas bandė visus lietuviškojo traukinio keleivius, kurie neturi musų atstovybių vizų grąžinti atgal į Bajorus. Muitines gi viršininkas atsisakė tuos keleivius praleisti per sieną, nes girdi esą jau per vėlu, po 7 ir siena uždaryta. Komendantas neturi kur keleivius dėti ir todėl priverstas yra leisti juos keliauti toliau be vizų. Reikia pastebėti, kad traukinys iš Klaipėdos Kretingon ateina apie 7 val. vakaro, kada muitinė jau uždaryta. Tokių ir daug kitokių kerštų tankiai atsitinka tarp komendanto ir muitinės viršininko. Bus dar ir daugiau įvairių nesusipratimų, jeigu jiedu ir toliau bus kaimynais”, – prognozavo ataskaitos autorius.

Jis taip pat paminėjo „bėdą ir gėdą” užtraukiančią tvarką, kai keleivių kontrolė Kretingos muitinėje buvo „atiduota kelioms rankoms: traukiniu keliaujant – stoties komendantui, pėsti ir vežimai su auto – muitinėms, gi nuo 12 iki 2 val. d. ir nūn 7 val. v. iki 6 val. ryto – parubežiniui pulkui”.

„Nevisi vienodų instrukcijų prisilaiko kiekvienas savaip aiškina”, – apie tokios „tvarkos” pasekmės rašė autorius.

Pasak jo, kontrabanda tuo metu nuo Kretingos plaukė „visais keliais ir šunkeliais” ir to priežastis esą buvo „parubežinio pulko kareivių ir net karininkų parsidavimas”. O nuo Gargždų ir Aisėnų esą ėjo platūs „linų, sėmenų, javų kontrabandos keliai”.

Autorius informavo, kad Gargžduose aplankė ir „garsųjį per Miniją tiltą”, kurį vyriausiasis civilinis komisaras Gabriel Jean Petisné „taip tankiai rodo atvykusioms į Klaipėdos kraštą svečiams ir net kažkokiems tikslam esąs nufotografavęs”.

„Reikia stebėtis, tik kokiais stebuklais tas tiltas laikosi. Nepertoli nuo Gargždų, ties Kvedarna per upę Vevirzę toks tiltas jau savo auką atsiėmė: tiltui sugriuvus, upėn įkrito ir prigėrė jautis, pora arklių ir žmogus. Biauru vaizdą skurdo ir nusiminimo sukelia tie tiltai. Daug sunkių agitacijos pastangų eina niekais, turint priešams taip pigų ir stiprų argumentą: ”štai žiūrėkite kokia groszliltauerių civilizacija!” Rodos gi nedaug jau tereiketų lėšų ir pastangų, kad nors parubežiniai tiltai jau kaip reikiant butu sutaisyti”, – rašė ataskaitos autorius.

Įdomybėmis pasižymėjo ir Aisėnų muitinė – jos viršininkas, anot ataskaitos autoriaus, gyveno Klaipėdos krašte „su vietos muitininku po vienu stogu”. Tokia padėtis buvo susiklosčiusi dėl to, kad muitinės name keletą kambarių buvo užėmęs miškų sargas ir dėl jo iškeldinimo jau daug metų vyko bylinėjimasis tarp Muitinės ir Miškų departamentų, o visą tą laiko muitinės viršininkas „prašosi prieglaudos pas vokiečius, prancūzus” ir muitininkai „už šią malonę turi tankiai daug ko nematyti”.

„Čion visi kalba apie smarkiai einančią kontrabandą”, – liudijo pranešimo autorius.

Jis taip pat informavo, kad Tauragės pereinamajame punkte jam teko tapti liudininku, kaip du kareiviai buvo sugauti nešantys spiritą.

Koją kišo doleris

Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte generalinio sekretoriaus Antanas Endziulaitis 1922-ųjų spalio pabaigoje informavo Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktorių Bronių Dailidę, kad kraštui pradėto taikyti ekonominio spaudimo politika susidūrė su nauju iššūkiu.

„Mes fakturų netvirtindami norime tuom užgniaužti Klaipėdos krašto prekybą, neleisti daryti juos apyvartos, vienu žodžiu padaryti jiems dideliausių nuostolių. Kol doleris maždaug stovėjo šiek tiek vietoje, buvo pastovesnis, tai suvaržymą pirkliai atjautė. Ateidavo, maldaudavo kad tik praleisti. Doleriui pakilus iki 4500 ir nuolat sviruojant, o be to pirkliai tikisi kad jis dar kils, viskas atsimainė. Dejuoja ir prašo tvirtinti tik nupirkusieji prekes, bet ne pardavėjai. Pardavėjai jau net nori patys, kad prekės butu neliudytos ir tuom pat jie tiki, kad bus gražintos jiems atgalios, nes buvo užpirktos jau koki I – 2 men. senomis kainomis, dabar gi viskas nesvietiškai pabrango tat pardavėjui ir yra išskaitlaivimo kad prekės nepaliudytumėm. Tai gi išeina, kad norėdami pasmaugti Klaipėdiečius, mes fakturų netvirtindami kaip tik jiems gero darome. Jie pareiškė pirkliams, kad jeigu iki tokios ir tokios dienos prekes neatsiimsi, tai aš skaitau sutartį sulaužyta ir prekių negauni. Musų pirkliai be abejo negaudami patvirtintų fakturų verčiami atsisakyti, nešdami tuomi be abejo didelius nuostolius. Gi musų politikos vaisiai kaip gaunasi atvirkštus – vieton nuostoliu klaipėdiškiai pirkliai turi tik pelno. Pranešdamas apie tai, prašau skubaus parėdymo kas daryti, nes mes savo politika reikalingų rezultatų nepasiekiame. Kadangi kiekviena diena svarbi, prašau paskubinti su atsakymu”, – rašė atstovybės sekretorius.

1922-ųjų laidos 20 JAV dolerių banknotas. vcoins.com nuotr.

Valiutos reikalu į B. Dailidę atstovybė kreipėsi ir po mėnesio. Tada buvo teiraujamasi, kokia valiuta turėtų būti atsiskaitoma už jos išduodamas vizas, nes pagal 1922 m. rugsėjį Vyriausybės patvirtintas Svetimų valstybių piliečiams vizoms duoti taisykles mokesčiai turėjo būti imami vietos valiuta (Klaipėdos atveju – markėmis), o spalio pradžioje Užsienio reikalų ministerija buvo išplatinusi instrukciją, pagal kurią tokie mokesčiai turėjo būti imami litais arba doleriais.

„Kai Klaipėdos krašte dar nebuvo bankuose bei šiaip pas piliečius litų, Atstovybė visus mokesnius ėmė dienos kursu markėmis. Valstybė, doleriui šokinėjant, be abejo turėjo iš to nuostolių, nes tokiu kursu, kokiu mokesniai buvo priimami markėmis, dolerių užpirkti nebuvo galima. Pasirodžius litams Klaipėdoje, pamaži pradėjom pratinti piliečius, kai Klaipėdos krašto taip ir pravažiuojančius latvius, mokėti litais arba doleriais, išskyrus nuošimtį nuo fakturų kuris priimamas markėmis, už kurias užperkami doleriai, bei apmokamos įvairios išlaidos markėmis”, – rašė atstovybė.

Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte antspaudo pavyzdžiai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve

Ant šio rašto ranka buvo užrašytas kažkurio iš ministerijos tarnautojų nurodymas pranešti atstovybei, kad „ėmimas litais arba doleriais yra pageidaujamas, tačiau priversti taip mokėti atstovybė negali ir iš neturinčių litų reikia imti mokesnius vietos valiuta dienos kursu, Lietuvos banko skelbiamu (maždaug 10% aukščiau nei Berlyno biržos – dėl atsargos) ir tuojaus užpirkti pastovią valiutą”.

Toks oficialus B. Dailidės atsakymas į atstovybę Klaipėdoje ir iškeliavo gruodžio pradžioje.