P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Klaipėda: pavojus vėluojant

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-09-04


1922-aisiais iki tol aiškaus statuso neturėjusio Klaipėdos krašto likimo klausimas ėmė grįžti į tarptautinę areną.

Apie tai, kokie signalai dėl jo buvo siunčiami iš užsienio į Kauną ir pasakos dar vienas ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinys.

Karo laivai Dangėje prancūzmečiu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Susipynę klausimai

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad nepriklausomybę 1918-ųjų vasarį paskelbusi Lietuva 1922 m. vis dar neturėjo plataus tarptautinio pripažinimo, o ir jos egzistavimas ne sykį buvo pakibęs ant plauko.

„Bet kai Lietuvoje įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai, o Vilniaus klausimas 1920-1921 m. buvo įšaldytas ir sąjungininkams ėmė aiškėti, kad Lietuva kaip tarptautinis subjektas išliks, nes šios valstybės idėja turi gyventojų palaikymą. Todėl 1921-1922 m. sąjungininkai taktiką keitė ir dabar jau ne sykį pasitelkė Klaipėdos kortą kaip papildomą argumentą, bandydami įtikinti Lietuvos vyriausybę, kodėl jai reikia sureguliuoti konfliktą su Lenkija. <…> 1922 m. kovo mėn. britai iš esmės pasiūlė lietuviams Klaipėdą mainais į Vilniaus pripažinimą Lenkijai. Lietuvos vyriausybė šių pasiūlymų nepriėmė”, – rašo V. Safronovas.

1922-ųjų gegužės 28 d. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) šifruotoje telegramoje užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui rašė, kad Quai d’Orsay (Prancūzijos užsienio reikalų ministerija įsikūrusi prie Quai d’Orsay krantinės Paryžiuje, todėl ji dažnai vadinta ir tebevadinama Quai d’Orsay metonimija – M. V.) jam tądien žodžiu buvo pareikšta, jog premjeras Raymond Poincaré „tris savaites atgal užklausė Italus ir Anglus apie Lietuvos de jure pripažinimą”.

Raymond Poincaré. National Library of France nuotr.

„Trumpu laiku laukiamas palankus atsakymas. Ambasadorių Konferencijoje įvyks pagarsinimas de jure. Tuojau po de jure bus išspręstas Memelio likimas. Prašau prisiųsti dokumentus apie Memelį, nes būsiu Ambasadorių klausinėjimas”, – rašė O. Milašius.

Apie persipynusius Lietuvos pripažinimo de jure ir Klaipėdos krašto likimo klausimus 1922-ųjų birželio 13 d. siųstoje šifruotoje telegramoje užsienio reikalų ministrui rašė ir Lietuvos atstovas Londone Tomas Norus-Naruševičius.

„Pripažinti Lietuvą de jure ir skyrium nuo Klaipėdos Anglijai tinka, tik matyt nori gauti ir Prancūzijos pripažinimą Klaipėdos Lietuvai ir jokių kliūčių Prancūzijai nedarė. Foreign Office siunčia nunai Paryžiun šiuo reikalu oficialinę telegramą. Anglai pripažindami de jure stengiasi sudaryti stiprius valstybės vystimuisi pagrindus, todėl nori prieš pripažindami de jure užtikrinti Klaipėdą Lietuvai, kad išvengtų ateity Prancūzų priešinimosi dėl Klaipėdos. Anglų žiniomis prancūzų nusistatymas dėl Klaipėdos yra neaiškus”, – rašė pasiuntinys Londone.

Po savaitės, birželio 20-ąją, O. Milašius savo šifruotoje telegramoje užsienio reikalų ministrą informavo, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politinių reikalų departamento vadovas Emmanuel de Peretti de La Rocca jam pareiškė, jog „dėl pripažinimo laukia anglų, italų atsakymo, nors yra anglų raštas ambasadorių Konferencijoj svarstyti sykiu Nemuno ir Klaipėdos klausimus”.

„Francūzai neturi nusistatymo dėl Klaipėdos, egzistuoja tik atskiros nuomonės”, – rašė Lietuvos atstovas Prancūzijoje.

„Klaipėda yra verta žygio vieno Lietuvos delegato Paryžiun”

Birželio 30-ąją iš Paryžiaus Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo išsiųstas ir dar vienas pranešimas. Jį rašė žurnalistas, vertėjas Juozas Gabrys ‒ ryškiausias ir svarbiausias Šveicarijos lietuvių veikėjas, dar laikomas ir vienu žinomiausių lietuvių politikų Europoje prieš ir per Pirmąjį pasaulinį karą.

J. Gabrys darė prielaidą, kad jo laiškui pasiekus ministrą pastarajam jau bus žinoma „linksma naujiena”, kad Ambasadorių konferencija „bus nutarusi pripažinti Lietuvą „de jure” ir paskirti tam tikrą komisiją Klaipėdos klausimo išrišimui”.

Diena vėliau, liepos 1-ąją, Lietuvos atstovybės Prancūzijoje sekretorius Juozas Dabužis iš Paryžiaus išsiuntė telegramą užsienio reikalų ministrui, kurioje informavo, kad „sziandien ambasad konferencija iszsprende principialiai pripazinti Lietuva de jure ir tai praneszti kaunan. <…> paskirta komisija iszdirbti projekta politinio klaipedai statuto”.

Ant šios telegramos atsirado ranka surašytas viceministro Petro Klimo nurodymas „tuojau” išsiųsti telegramą į Paryžių su klausimu, kada pradės dirbti tokia komisija ir kas dalyvaus jos veikloje.

Visgi galutinai Ambasadorių konferencija (Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija) Lietuvą „de jure” pripažino tik tų metų gruodžio 20-ąją, o specialią komisiją Klaipėdos krašto likimui spręsti, vadovaujamą Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valdininko Georg Laroche, Ambasadorių konferencija sudarė šiek tiek anksčiau – dar lapkritį.

J. Gabrys savo laiške tikino, kad prie „šių klausimų išrišimo” daug prisidėjo „energingas” iš Klaipėdos ir Kauno į Paryžių grįžusio prancūzų žurnalisto Jean Pélissier veikimas. Su pastaruoju jis dar 1912 m. Ženevoje buvo įkūręs Centrinį tautų biurą.

„Klaipėdai tam tikros komisijos paskirimas tai jo sumanymas, nes jisai savo akimis matė Klaipėdoje tą baisią skriaudą, kurį yra ten daroma Lietuvai ir vietiniams Lietuviams”, – dėstė J. Gabrys.

Kartu jis tikino, kad Lietuvos priešai nesnaudžia ir stengsis sunaikinti šį pasiekimą, jei toliau nebus daromos „energingos akcijos”.

„J. Pelissier jau telegrafavo Klaipėdon p. Stikloriui prašydamas kuo greičiau atsiųsti tris delegatus iš Klaipėdos, jis mane prašė Jums parašyti pasiųsti Paryžiun skubotai tinkamą Lietuvos valdžios atstovą, nuodugniai pažįstantį Klaipėdos klausimą, kuris sugebėtų „Freištato” teoriją Paryžiuje sugriauti, nes ji yra čia įleidusi labai gilias šaknis. <…> Iš tiesų mums gresia „Periculum in mora“! (pavojus vėluojant – M. V.). Jei mes neišnaudosime šios gal būt paskutinės progos. P. Pelissier’o nuomone nei vienas musų atstovybės narys Paryžiuje to klausimo užtektinai nepažįsta ir dėlto nesugebės tinkamai jo apginti, berods, ir įspūdis Paryžiuje bus didesnis jei Lietuva tam klausimui paskirs tam tikrą delegatą. Aš neabejoju, kad Jūsų Milista tinkamai įvertys šį tikro mūsų prieteliaus patarimą ir kaip Fransų karalius Henri IV kad tarė: „Paris vaut une messe” Jus tarsite: „Klaipėda yra verta žygio vieno Lietuvos delegato Paryžiun”. Šis klausimas buvo labai užleistas Jusų pirmtakų Užsienio Reikalų ministerijoj ir dabartės Jums atsieina atitaisyti jų klaidas. <…> Kadangi parlamentarinės, diplomatinės ir visokios kitokios vakancijos Paryžiuje prasideda 15 liepos d., tai laiko yra labai maža ir norint atsiekti pozityvių rezultatų prisieina veikti labai skubotai”, – dėstė J. Gabrys.

Kartu jis aiškino, kodėl „niekieno neįgaliotas kišasi į šį dalyką”. Tai jis esą daro „pildydamas Lietuvio priedermę”, nors dėl to jam „teko ir tebetenka nemaža nemalonumų patirti nuo savųjų ir svetimųjų”.

„Pernai Klaipėdiškė „valdžia” atsisakė duoti man leidimą ten gyventi ir norėjo išvaryti mano reikalų vedėją – Lietuvį amerikietį. Aš galėjau atsilaikyti tik per Paryžiaus įtaką į Klaipėdos „galybes”, – rašė J. Gabrys, Post scriptum pridėjęs, jog „atsargumo dėlei” šį laišką siunčia per Šveicariją.

Beje, Vilniaus universiteto istorikė dr. Monika Šipelytė straipsnyje „Juozo Gabrio veikla Tautų Sąjungos užkulisiuose: žurnalistika ar diplomatija?” rašo, kad šis veikėjas tiesioginių asmeninių interesų Klaipėdoje turėjo ir po to, kai ji tapo Lietuvos dalimi. Anot šios istorikės, Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse J. Gabrys ir jo šeima buvo supirkę nemažai turto ir iš jo gaunamos pajamos buvo siunčiamos į Šveicariją grynųjų pinigų perlaidomis – sumomis po kelis tūkstančius Šveicarijos frankų kas kelis mėnesius.

„Turėdamas Klaipėdoj gan didelę nejudomą savastį ir statybos įmonę (Smeltej) savo namų statymui ir taisymui ir prasidėjus vasaros statybos sezonui man yra dabar vėl reikalingas tas kreditas (šioj įmonej dirba kas vasara iš Didž. Lietuvos darbininkai”, – vieną iš 1935 m. J. Gabrio laiškų, rašytų Ūkio banko Klaipėdos skyriui, cituoja istorikė.

Šiame laiške, anot M. Šipelytės, buvo minimas Kuršinės ūkis Smeltėje, namai ir sandėliai Simono Dacho (dabar – Simono Daukanto) bei Malūnų (dabar – Nemuno) gatvėse.

Iš laiško, rašyto jau pačiam Ūkio banko vadovui Jonui Vailokaičiui, pasak istorikės, tampa aišku, kad J. Gabrio kasmetinis pelnas iš nuomos verslo Klaipėdoje siekė apie 20 000 litų.

Anot M. Šipelytės, po kelerių metų J. Gabrys pats planavo grįžti į Klaipėdą ir pritraukti šveicarų investicijas į savo statybų verslą, bet žinių, ar pavyko sėkmingai įgyvendinti šį sandorį nėra.


    2022-09-04

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt