1949-aisiais sovietinės Lietuvos vyriausybė buvo priėmusi sprendimą, galėjusį nulemti visiškai kitokią miesto raidą – teritorija, kurioje po 15 metų buvo pradėta statyti III vandenvietė, užprogramavusi miesto plėtrą į pietus, buvo paskirta didžiulei superfosfato gamyklai.

Apie šį ir kitus su miesto įmonės susijusius 1949-1950 metais priimtus sprendimus – dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje.

Nuo 1947 metų trąšos Klaipėdoje buvo gaminamos prie Dangės stovėjusiame buvusiame bendrovės „Union” fabrike, paverstame į mineralinių trąšų fabriką „Artojas”, tačiau centrinė respublikos valdžia manė, kad to yra per mažai ir uostamiestyje buvo suplanavusi didžiulės gamyklos statybas. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Daugiau duonos klaipėdiečiams

„Atvira Klaipėda” ankstesnėse šio ciklo dalyse jau rašė, kokie vargai kankino uostamiestį 1949-1950 metais ir dėl duonos tiekimo, ir dėl jos kokybės. Matyt, siekiant gerinti padėtį šioje srityje tuo metu buvo priimami sprendimai ir dėl gamybinių pajėgumų didinimo.

1949-ųjų gegužę Vykdomasis komitetas (VK) nusprendė nebedirbančią belaisvių lageriui priklausiusią kepyklą, buvusią M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus) gatvėje, priešais restoraną „Viktorija”, dviejų metų laikotarpiui su visa įranga išnuomoti žemės ūkio kooperacijai.

Pats 1945 m. rugpjūtį Klaipėdoje įkurtas gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57 buvo uždarytas dar 1948 m. liepą.

O 1949-ųjų lapkričio viduryje VK priėmė sprendimą skirti sklypą naujo duonos kombinato statybai. Šiam reikalui buvo paskirta teritorija „šiaurinėje miesto dalyje tarp Viršutinės gatvės, geležinkelio ir Komunalinės eksploatacinės dalies užimamo sklypo”. Pastarojo dalį (20 m pločio) buvo nutarta paaukoti būsimam kombinatui.

Kartu VK nurodė Duonos kombinato direktoriui drg. Štikovui projektavimo darbus pradėti jau kitą mėnesį. Istorikės Nastazijos Kairiukštytės pateikiamais duomenimis, šis duonos kombinatas buvo pastatytas 1954 metais.

Kombinato statybos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jis per parą galėjo pagaminti 30 tonų duonos gaminių ir 8 tonas makaronų.

Gigantas taip ir neiškilo

Tarp buvusių slaptų 1949 metų VK dokumentų yra ir LTSR ministrų tarybos lapkričio 24 d. priimtas nutarimas dėl superfosfato gamyklos statybai Klaipėdoje reikalingų žemės sklypų paskyrimo ir statybinių aikštelių patvirtinimo.

Tokiai planuotai gamyklai, jos gyvenamajam rajonui ir privažiuojamiesiems keliams buvo numatyti sklypai pietinėje miesto dalyje. Pagal prie sprendimo pridėtą brėžinį galima spręsti, kad pati gamykla buvo numatyta daugmaž dabartinės III vandenvietės teritorijoje, o gyvenamasis rajonas – palei dabartinę Minijos gatvę, iškart į šiaurę nuo Smeltalės.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomame brėžinyje skaičiumi 1 yra pažymėta planuotos gamyklos vieta, skaičiumi 2 – planuota jam skirta gyvenvietė, skaičiumi 3 – iš viso 7 hektarus žemės turėjęs pareikalauti naujas kelias, o skaičiumi 4 – planuota geležinkelio trasa. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ministrų taryba nurodė uostamiesčio ir Klaipėdos apskrities VK priimti atitinkamus sprendimus dėl tokių sklypų skyrimo. Nurodoma, kad bendras jų plotas turi sieti 119 hektarų.

Liaudies ūkio ministerijai buvo nurodyta skirti papildomai 6 ha žemės, reikalingos nutiesti geležinkelį nuo Dumpių liaudies ūkio iki būsimos gamyklos. Pastarąjį sprendimą dar turėjo patvirtinti visos SSRS ministrų taryba – tad jai buvo išsiųstas atitinkamas prašymas.

Klaipėdos VK netruko sureaguoti į tokį iš viršaus gautą nurodymą ir jau gruodžio 6 d. priėmė du sprendimus.

Pirmuoju iš jų suplanuotai gamyklai buvo paskirta teritorija „dešiniajame Klaipėdos kanalo krante, 250 m atstumu nuo pirmojo tilto per kanalą, palei kanalą iki pietinės miesto ribos, 800 metrų pločio”.

Antruoju sprendimu fabriko gyvenvietės statybai buvo paskirtas 30 ha plotas „abipus pietinio Minijos gatvės galo”.

1950-ųjų balandį VK dar nusprendė šiai gamyklai paskirti gyvenamųjų namų statybai 2200 kv. m ploto kvartalą tarp M. Gorkio (dabar – Liepų), Vytauto, Donelaičio ir Žaliosios gatvių, išskyrus namus M. Gorkio g. 22-26. Taip pat jai buvo paskirtas 1650 kv. m ploto sklypas M. Gorkio g. 19.

Superfosfatas Klaipėdoje iki II pasaulinio karo buvo gaminamas prie Dangės stovėjusiame bendrovės „Union” fabrike. Į jį superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos. 1947 m. vasarą čia po atstatymo darbų pradėjo darbuotis mineralinių trąšų fabrikas „Artojas”, kuris vykdė gamybą iki 1957 metų, kai buvo nuspręsta, jog nebeverta rekonstruoti senų įrengimų ir patalpos perduotos „Syriaus” gamyklai.

O taip ir neiškilusio naujo superfosfato fabriko vietoje 1964-aisiais buvo pradėta statyti III miesto vandenvietė, nulėmusi ir miesto plėtrą pietų kryptimi.

Fantastiški pravaikštų skaičiai

1950-ųjų kovą VK atkreipė dėmesį į tai, kaip Remonto ir statybos kontorai sekėsi vykdyti tiems metams suplanuotus darbus. O sekėsi tikrai ne kaip.

Pirmiausia iki kovo vidurio ji dar nebuvo pasirūpinusi visų kapitalinio remonto reikalavusių objektų technine-sąmatine dokumentacija ir dėl to negavo avanso medžiagoms iš Miesto gyvenamojo fondo valdybos. O pastaroji irgi buvo gerulė – Remonto ir statybos kontorai siųsdavo prastos kokybės techninius-sąmatinius projektus, nes juos iš projektuotojų priimdavo be jokio patikrinimo. Pati Remonto ir statybos kontora į tai užmerkdavo akis ir taip pat netikrindavo atsiunčiamų tokių dokumentų – jų trūkumai išaiškėdavo tik pradėjus darbus.

Atvykimo į darbą tabeliai šioje kontoroje buvo pildomi nepatvirtintoje formoje ir tik du kartus per mėnesį pagal duomenis, kuriuos pateikdavo vadinamieji dešimtininkai – žemiausios grandies vadovai, tad kontoros viršininkas nežinojo realios padėties.

„Pravaikštos Remonto ir statybos kontoroje pasiekė fantastiškus skaičius – 31,8% nuo bendrų atvykimų į darbą pagal planą, t.y. vidutiniškai trečdalis visų dirbančiųjų sausį nepasirodė darbe. Su pravaikštomis visiškai nekovojama. Remonto ir statybos kontoroje dideli darbo laiko praradimai dėl netinkamos darbinių rūbų išdavimo tvarkos. Vietoje to, kad jie būtų išduodami išvakarėse arba pagal galimybes pačiuose objektuose, darbininkai atvyksta jų pasiimti 9 val. ryto į Remonto ir statybos kontorą ir tik tada vyksta į darbą, dažniausiai kitame miesto gale. Įvairių darbų atlikimo terminai nenustatomi ir darbininkas nežino kada jis turi pradėti ir kada baigto konkretų darbą. Kaip darbininkas dirbo – gerai ar blogai – paskelbiama tik mėnesio gale. Dėl to socialistinis lenktyniavimas kontoroje turi tik formalų pobūdį”, – rašoma VK sprendime.

Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvės atstatymo darbai 1950-aisiais. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Nepatiko miesto valdžiai ir tai, kad statybines medžiagas vyriausiasis kontoros buhalteris išrašydavo ne remdamasis dokumentais, o vien tik „pasitikint dešimtininkų sąžiningumu”.

Sprendime taip pat buvo pažymėta, kad kontora vis dar neturėjo lentpjūvės ir beveik visa naudojama mediena buvo drėgna, tad vėliau deformuodavosi. Ir visų kitų kontoros darbų kokybė buvo įvertinta kaip prasta.

Duodamas nurodymus kaip šalinti visus šiuos trūkumus VK taip pat pabrėžė, kad turi būti atleisti „tinginiai ir simuliantai”. Taip pat buvo nurodyta „užbaigti nusikalstamą praktiką, kai statybinės medžiagos išrašomos pagal dešimtininkų nuožiūrą”.