Lietuvos automobilių kelių direkcija paskelbė atvirą viešojo pirkimo konkursą dėl valstybinės reikšmės krašto kelio Smiltynė – Nida rekonstravimo, įrengiant dviračių taką ruožuose nuo Smiltynės 3,75 iki 4,55 km ir nuo 4,55 iki 16,52 km. Įmonė pageidauja, kad rangovai tai padarytų per 16 mėnesių be galimybės šį terminą pratęsti.
Darbai turi būti atliekami pagal šiais metais UAB „Plentprojektas“ parengtą projektą pėsčiųjų ir dviračių tako Smiltynė – Nida ruožo nuo 2,956 iki 15,567 km rekonstravimo techninį darbo projektą. Projekte numatyta rekonstruoti „esamą susisiekimo infrastruktūrą į 3,5 m pločio taką”.
Rekonstruojamas ruožas sutampa su tarptautinių dviračių trasų „EuroVelo 10“ (Baltijos jūros trasa), „EuroVelo 13“ (Geležinės uždangos takas), Lietuvos nacionalinės dviračių trasos Nr.10 „Pajūrio dviračių trasa“, Europos dviračių trasos Nr. R1 atkarpomis. Esama trasa yra pajūrio juostoje, todėl projektuojant privalomai vadovautasi Pajūrio juostos įstatymu.
Esamas tako dangos plotis šiame ruože yra 1,5-2 m. Danga – asfaltbetonis su įvairiomis pažaidomis (duobės, plyšių tinklai, pavieniai plyšiai), vietomis danga ištrupėjusi. Iš abiejų tako pusių gausu medžių ir krūmų, kurių šakos vietomis trukdo pėsčiųjų ir dviratininkų eismui. Esamas takas neturi horizontalaus ženklinimo, mažoji architektūra menkai išvystyta.
„Esami dviračių takų parametrai (plotis, dangos lygumas, nuolydžiai) netenkina minimalių normatyvinių dokumentų reikalavimų, todėl kelionės tampa nesaugios, nekomfortiškos, nepatrauklios ir nemalonios bei skatina rinktis alternatyvias transporto priemones”, – rašoma projektiniuose dokumentuose.
Projekte tako danga numatyta „iš skaldos atsijų sluoksnio iš mineralinių medžiagų mišinio 0/5” – kaip į tai žiūrite, dviratininkai ?
Šiuo dviračių taku važinėju kone 20 metų, t.y. nuo jo įrengimo pradžios. Takas buvo sugadintas iš esmės per 3 kartus. Berods 2007 m. gaisro metu gaisrininkai sunkiasvoriu transportu dviračių taką trupino be jokių skrupulų , nes buvo patogiau privažiuoti asfaltu – kam važiuoti duobėtais miško keliukais ar proskynomis. Kitas didysis dviračių tako trupinimas vyko prieš kokius 7-8 metus, kuomet Neringos girininkija masiškai retino mišką (berods nusikirtę rangovai jį pardavė biokurui). Tuomet buvo važinėjama sunkvežimiais ir traktoriais. Pastarieji ne tik trupino tako kraštus savo vėžėmis , bet ir mechaniškai ardė tako vidurį savo žemai nuleistomis žnyplėmis ir šakėmis (turiu fotonuotraukų). Kadangi takas šiek tiek kalvotas, todėl traktoriams neatsargiai važiuojant ir linguojant, tos žnyplės ir šakės trankydavosi į asfalto paviršių, taip jį suardydamos. Trečiasis didysis dviračių tako naikinimas vyko prieš kelis metus, kuomet buvo keičiamos aukštos įtampos elektros didžiojoje miško proskynoje. Statybininkai irgi sunkiasvoriu transportu važiavo patogiai nesikuklindami. Dar vienas šio tako nuolatinis žudikas – jį „prižiūrintys” komunalininkai (šiukšlių rinkimas, smėlio valymas, pakraščio žolės pjovimas), kurių sunkiasvoriu transporto padangų vėžės taip pat kaip tyčia sutapdavo su dviračio tako kraštais. Taigi, jeigu šis dviračių takas nebūtų taip „eksploatuojamas’, jis būtų galėjęs dar labai ilgą laiką sėkmingai tarnauti be jokių remontų, nebent tose retose vietose, kur atsiradę deformacijos dėl medžių šaknų. Visa ši situacija nedomino nei nacionalinio parko direkcijos, nei girininkijos, nei kelių direkcijos, nei Klaipėdos ar Neringos savivaldybių. Visi matė tako naikinimą ir nereguodami tai toleravo. Kažkas panašaus turbūt bus ir su naujuoju taku.
Jei tuo taku nevažiuotų sunkiasvorės transporto priemonės, šis takas būtų geras dar 20 metų. , kas netingi gaisrininkai,