Retkarčiais žiūriu geresnius rusiškus filmus ar serialus, ypač tuos, kuriuose pasakojama apie Stalino epochą.

Juos žiūriu kitaip – kaip „vaizdinę priemonę”, formuojančią rusų mąstyseną bei mentalitetą. Tai dažniausiai daroma ne primityviai („Volga-Volga” laikai jau seniai praeity), o per gerai užmaskuotą, ne visiems iš pirmo žvilgsnio pastebimą propagandą, pridengtą meniniu šydu ir dažnai – gerai sukaltu siužetu. Paskutinysis iš šio tipo matytų serialų – „Patėvis” (Otčim).

Pradžioje rodomas 1952 metų Sibiro kaimas – klaiki baimė, tikėjimas Stalinu, begalinis skurdas. Viskas perteikta labai tikroviškai su gera vaidyba pasižyminčiais ir įtikinamai veikėjus kuriančiais aktoriais.

Trumpas filmo siužetas: per vadinamąsias spalines vaikui įduodamas nešti Stalino portretas, jis netyčia suklumpa ir vado snukelis atsiduria purve.

Prasideda tyrimas, vaiką išmeta iš spaliukų, o jo senelis, buvęs buožė, gindamas anūką, apskundžia trumpam kaime pasirodžiusį, kaip vėliau paaiškėja, valdžios nelabai mėgstamą teigiamą kilmingą komunistą lenkiškai žydiška pavarde (jis kartu su vaiku ir jo mama vėliau tampa pagrindiniais filmo veikėjais). Jis nuteisiamas už vaiko „sukurstymą” paniekinti vadą.

Vėliau siužetas vystosi jau atšilimo – Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu, čia jau atsiranda net detektyvo elementų, o hepyendas, deja, kaip dažniausia būna – holivudinis, tik su rusišku prieskoniu. Bet esmė ne čia.

Panašūs filmai man padeda perprasti dabartinę situaciją Rusijoje ir kas vyksta su šios šalies žmonėmis.

Rusų tauta savo valdžios metodiškai yra prievartaujama nuo 1917-1918-ųjų, kai bolševikai išžudė visą caro šeimą, nepagailėję net mažamečių vaikų, ir tai ilgą laiką (bent jau sovietmečiu) buvo pateikiama kaip teigiamas, net sektinas pavyzdys.

Taip iš kartos į kartą buvo ugdomas ir iki šių dienų palaikomas žudymo kultas. Jei tau nuolat teigiama, jog žudyti yra gerai, nes mat žudo „gerieji rusai”, jei juoda pateikiama kaip balta, jei nuolat meluojama, II pasaulinį karą, skirtingai nei visas pasaulis, vadinant Didžiuoju tėvynės karu, kuriame nugalėtojais – neva išvaduotojais laikomi tik vieni rusai, neminint sąjungininkų nuopelnų, jau nekalbant apie tai, kokias civilinių skerdynes tie „išvaduotojai” su pasimėgavimu rengė Rytų Prūsijoje (o jų anūkai – dabartinėje Bučoje ar Irpinėje) – kaip tada nelabai mąstančiai liaudžiai atskirti, kas iš tiesų yra melas, o kas – tiesa?

Rusų tautos smegenys plaunamos, deja, jau šimtmetį, tad ar bereikia stebėtis, jog didžioji jos dalis yra tapusi mankurtais, tikinčiais savo dabartinės fašistinės valdžios pramanais ir jos juoda propaganda.

Ir šiuo metu masiškai nuo mobilizacijos bėgantys jauni vyrai yra, deja, tokie patys – jie tik gelbsti savo kailį, o situacijai pasikeitus lyg niekur nieko grįš į savo „didžiąją tėvynę” ir vėl ant mašinų bei namų sienų paišys rusofašistų simboliu tapusį Z ženklą.

Jei šį ženklą bei rusiškas vėliavas paišo net Lietuvoje gimę ir augę jaunuoliai, galima tik įsivaizduoti, kiek giliai ir plačiai rusiškos melagienos yra paplitusios pasaulyje bei užnuodijusios žmonių sąmonę.

Šiuolaikinio rusofašizmo ištakas ir jo giluminę, sakyčiau, net filosofinę esmę, mano galva, itin vykusiai atskleidžia Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė”.

Jame pasakojama iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga buitinė eilinės besiskiriančios šeimos istorija, savyje turinti tiek poteksčių ir jėgos, jog tarpais juostą tampa sunku žiūrėti net fiziškai. Jo visa esmė sukoncentruota pavadinime – nuo mažų dienų augant nemeilės, pykčio, brutalumo, neapykantos bei nesaugumo apsupty, beveik neįmanoma, jog užaugęs žmogus bus kitoks: mylintis, kuriantis ar empatiškas.

Bene geriausias to įrodymas – pats Rusijos prezidentas Putinas, savo kalboje naudojantis kalinių leksiką, propaguojantis pyktį, neapykantą bei šlovinantis jėgą ir žudynes. Ką bekalbėti apie rusų bažnyčios patriarchą Kirilą, jau viešai raginantį žudyti ukrainiečius.

Ir tada susimastai: ar ši tauta dar turi bent kokią padoresnę ateitį, ar ji turi galimybę kada nors sugrįžti į civilizuotų tautų bendriją?

Gal, mąstau, kol joje gyvena tegul ir pavieniai zviagincevai, makarevičiai ar galkinai, jai dar yra vilties atsitiesti ir laiku atsikvošėti?