„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą.  

Šįkart – apie paskutines dienas iki Lietuvos karių ir šaulių žengimo į Klaipėdos kraštą.   

Kariškiai persirengė civiliais 

„Sausio 8 dieną. Išrinkus geriausius savanorius – 8 karininkus iš 8 pulko ir 4 karininkus iš Šaulių, taip pat geriausių puskarininkių reikalingą skaičių, sudariau iš 3 kuopų 2-rą kovos grupę skaičiuje 300 su viršum žmonių. Visi kariai persirengėm civiliais rūbais. Visų karininkų pavardės buvo pakeistos panašiomis į Klaipėdos gyventojų pavardes. Visą dieną ir naktį ėjo organizacinis darbas ir aiškinimas padėties, tikslo, užduoties ir veiksmų”, – savo atskaitoje rašė į Klaipėdos kraštą Lietuvos vyriausybės pasiųstos II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas), kurio sprendimai ir grupės veiksmai turėjo lemiamą įtaką įvykių baigčiai. 

Anot istoriko Edvino Vaidoto, praėjus dienai po to, kai Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) paskelbė atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, sausio 8-ąją, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas mjr. J. Gricius pranešė Šaulių sąjungos viršininkui kpt. Pranui Klimaičiui, kad kai kuriose vietovėse šauliai rengiasi pereiti Mažosios Lietuvos sieną. Reaguodamas į tai krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys įsakė imtis griežčiausių priemonių „įsikarščiavusiems“ šauliams sulaikyti ir jokiu būdu neleisti nei pavieniams asmenims, nei grupėms vykti į Klaipėdos kraštą. Tad sausio 9 d. Šaulių sąjungos viršininkas kpt. P. Klimaitis įsakė visiems skyrių vadams perspėti šaulius ir sulaikyti juos nuo savarankiškų veiksmų, o vykstančiuosius į Klaipėdos kraštą sulaikyti, nuginkluoti ir atimti šaulio pažymėjimus. 

„Tai patvirtina, kad šauliai tik Vyriausybės ir kariuomenės organizuotais būdais galėjo patekti į Klaipėdos kraštą, nes atskiros iniciatyvos galėjo sutrukdyti Ypatingosios paskirties rinktinės veiksmams”, – rašo E. Vaidotas. 

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, sausio 9 d. Ypatingosios paskirties rinktinės pirmoji grupė atvyko prie Bajorų stoties, antroji – prie Lauksargių. 

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas yra rašęs, kad tariamų sukilėlių traukiniui pajudėjus iš Kauno pakeliui kariai ir karininkai persirengė iš anksto parūpintais civiliais drabužiais. 

„Radviliškyje jie sutiko kitą traukinį, kuriuo kapitono Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujama savanorių grupė važiavo iš Panevėžio Tauragės link. Po trumpo pasitarimo Budrio traukinys pasuko į Mažeikius, iš ten per Latvijos Priekulę pasiekė Skuodą ir sustojo Kretingoje. Latviams buvo pasakyta, kad čia keliauja darbininkai į Šventosios uosto statybas”, – rašė R. Morkvėnas. 

Pasak R. Morkvėno, nemaža dalis savanorių turėjo menką karinį pasirengimą, tarp jų buvo paprastų ūkininkų ir net vyresniųjų klasių gimnazistų.

„Sausio 9 d. kelionė traukiniu iki Požerūnų, ten priskiriamas, irgi civiliniais drabužiais aprengtų, husarų būrys”, – ataskaitoje rašė M. Kalmantavičius. 

Prikišo slaptas telegramas 

Tuo metu iš Klaipėdos sausio 9-ąją į Kauną užsienio reikalų ministrui ir premjerui Ernestui Galvanauskui skriejo Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas.  

„Vakar 5 valandoj po pietų Vyriausiasis Aliantų Komisaras paskambino ir paprašė, kad ateičiau į Komisariatą. Klausė, ką aš žinau apie rengimąsi civilių triupų (pats paaiškino = Šaulių) Didžiosios Lietuvos pasienyje (neaiškiai pasakė) kad užpulti Klaipėdą? Apie tai Francūzų atstovas Kaune jau padavęs Lietuvos valdžiai notų. Pasakiau, aš nieko nežinąs. Žinau tik, sakiau, kad Klaipėdoje yra visokių paskalų, apie kuriuos bene busime visi girdėję. Tie paskalai atsispindi ir laikraščiuose. Sakiau, neseniai buvau Kaune. Ten kalbėta viešai, kad Klaipėda jau užimta, dėlto, sakau, gal pasiųsta ir Jūsų atstovo nota. Vyr. Komisaras greit klausė: „Kalbėta, kad kas ją užėmė?» Sakiau: „Nieks nežinojo kas. Aš aiškinau: Išvažiuojant man iš Klaipėdos, ten buvo generalis streikas, gal, sakau, streikieriai darė demonstracijas Klaipėdoje?”. Iškvėšęs vardus tų, su kuriais aš apie tai kalbėjau (pp. Zulvickio, Skipičio, Natkevičiaus ir kitų), pabrėžė, esąs patenkintas, kad valdžią atstovai apie tai nežinojo”, – rašė J. Žilius.  

Pasak jo, vyriausiasis civilinis Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné atkreipė dėmesį į „tankų siuntimą šifruotų telegramų paskutinėse dienose”. 

„Atsakiau: „Kad nė aš valdžiai, nė valdžia man paskutinėse bent 10 dienose jokių telegramų nesame siuntę”. Užtikrinau teipgi , kad mano šifro teipgi niekas negalėjo gauti. (Vėliaus pasirodė, kad Šauliai kartą ar du kart susišifravo kokiu ten pirklišku šifru, iš to visas tas pažvelgimas kilo). Vyr. Komisaras pasitenkino. Klausė, kiek už jo galvą yra skiriama? Ką aš daryčiau, jei jo vietoj bučiau? Pasakė man, kad sunku būti lietuviškuoju diplomatu. Išpasakojo žinąs, kad aš Gabrį ir Reišį vežęs į Kauną, kad iš ten važiuotų į Paryžių..” Tik, girdi, šita (Klaipėdiškė), bandą sugadino.. Atsisveikinome kuogeriausiame ir kuoprieteliškiausiame upe”, – rašė Lietuvos atstovas.  

Kreipėsi ir į Prancūzijos karius 

Tuo metu VMLGK ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.  

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, lietuvių ir vokiečių kalbomis parašytas Manifestas Visiems gyventojams Klaipėdos krašto buvo išspausdintas Kaune. 

Visų penkių VMLGK narių – Martyno Jankaus, Jurgio Strėkio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio ir Jurgio Bruvelaičio – pasirašytame atsišaukime buvo teigiama, komitetas, prisiimdamas susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose jam suteiktus įgaliojimus, praneša, jog ima visą valdžią Klaipėdos krašte į savo rankas, skelbia Viliaus Steputaičio vadovaujamą Direktoriją ir Valstybės tarybą netekusiomis galių, nauju Direktorijos pirmininku skiria Erdomoną Simonaitį, kuriam paveda per tris dienas suformuoti Direktoriją, įveda Klaipėdos krašte nepaprastąją padėtį ir t. t 

Tą pačią dieną buvo išplatintas ir taip pat visų penkių VMLGK narių pasirašytas atsišaukimas prancūzų kalba, skirtas Prancūzijos kareiviams ir karininkams,  Officiers et soldats de France!  

Pasak V. Safronovo, jo autorystė ir išleidimo aplinkybės nenustatytos. Atsišaukime aiškinamos priežastys, sukėlusios sukilimą, nurodoma, kad jis vyksta ne prieš Prancūzijos įgulą, o prieš buvusios Direktorijos režimą, prašoma leisti patiems lietuviams spręsti savo likimą ir nekelti rankų prieš šią lietuvių valią.