„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą. 

Šįkart – apie paskutinius pasirengimo karinei operacijai potėpius ir itin svarbiu pretekstu tapusį atsišaukimą.  

Keitė pavardes  

Ernesto Galvanausko vyriausybei slaptame 1922 m. lapkričio 20-osios posėdyje nusprendus Klaipėdos kraštą užimti jėga, surengiant inscenizuotą mažlietuvių sukilimą, gruodžio 20 d. devynių Šaulių sąjungos skyrių vadai atvyko į sąjungos būstinėje Kaune vykusį slaptą pasitarimą ir ten pasiliko, kad vėliau galėtų tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos operacijoje.  

Nuo gruodžio 30 d. į Kauną grupėmis su paskirtais instruktoriais pradėjo rinktis šauliai, kuriuos komandiruodavo sąjungos skyriai. Tos dienos sąjungos centro valdybos nutarimu buvo įsteigtas papildomas etatas – šaulys ypatingiems reikalams prie sąjungos viršininko, turėjęs koordinuoti šaulių veiklą Klaipėdos operacijoje. Juo tapo Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas. 

1923 m. sausio pirmosiomis dienomis į Kauną atvyko dar penkių Šaulių sąjungos skyrių vadai. Iš viso Kaune 1923 m. pradžioje buvo surinkti 700 šaulių iš visų rinktinių ir 18 karo instruktorių. Šauliai vėliau buvo siunčiami į Vilkaviškį, Kaišiadoris ir Panevėžį, kur po atrankos turėjo būti paskirti į formuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Kariuomenės vadas įsakė atvykusius šaulius aprūpinti maistu dviem trims dienoms, o už maitinimą su sąjunga atsiskaityti iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto. 

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, 1923 m. sausio 2-6 dienomis premjeras E. Galvanauskas su operacijai vadovauti apsiėmusiu Jonu Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi ir Erdmonu Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales. 

Tuo pat metu Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš 1079 narių: 40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penkių iš Karo milicijos mokyklos, trijų iš 1-ojo kavalerijos pulko, dviejų iš Šaulių sąjungos, po vieną iš 5-ojo pėstininkų ir aviacijos pulkų ir septyni iš Generalinio štabo), 582 kareivių ir 455 šaulių. Į šį sąrašą nėra įskaičiuoti trys karo valdininkai, rinktinės štabe ėję intendanto, iždininko ir raštvedžio pareigas, ir medicinos personalas – du gydytojai ir šeši sanitarai puskarininkiai. 

„Rinktinei vadovavo ir ryšius su Ernestu Galvanausku palaikė Jonas Polovinskas, tačiau karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, kuriam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus, kadangi Jonas Polovinskas, būdamas žvalgybininku, neturėjo patirties vadovauti kariniams daliniams ir nemokėjo skaityti karinių žemėlapių”, – pasakojo V. Jokubauskas. 

Ypatingoji rinktinė buvo suskirstyta į grupes: 1-oji Klaipėdos grupė (405 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai); 2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto būrio šaulių); 3-ioji Šilutės grupė (23 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šaulių).  

1-oji grupė, kuriai vadovavo majoras Jonas Išlinskas-Aukštuolis, turėjo užimti Klaipėdą, 2-oji (vadas kapitonas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras) – Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija, o 3-ioji (vadas majoras Petras Jakštas-Kalvaitis) – užimti Šilutę (Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai).

Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, keturis motociklus ir tris automobilius. Krašto apsaugos ministras Balys Sližys visus karius, išvykusius vykdyti ypatingosios užduoties, įsakė laikyti esančius atostogose. 

J. Polovinsko, vadovavusio Ypatingosios paskirties rinktinei, štabui priklausė vien Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių pavardės buvo pakeistos, kad būtų panašesnės į vietos gyventojų. Pats J. Polovinskas tapo J. Budriu, štabo viršininkas, generalinio štabo karininkas J. Tomkus – Oksu, jo padėjėjas kapitonas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu, štabo adjutantas kapitonas Andrius Pridotkas – Andreikiu, karininkas, atsakingas už ryšius ir susisiekimą kapitonas Augustas Kynas – Bleiviu, komendantas leitenantas Juozas Kalėda – Kunkiu, karininkas, atsakingas už žvalgybą, leitenantas Feliksas Senkus – Šilpa, intendantas Rūškys – Raukščiu, iždininkas Stasys Vodopalas – Kukučiu, o raštvedys Nenorta – Skribu. 

Klaipėdos universiteto istoriko prof. dr. Vyganto Vareikio teigimu, 1923 m. sausio 6-ąją pirmieji Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. 

Plk. ltn. Valerijus Šerelis savo straipsnyje „Atgal į Lietuvą!“ teigia, kad II Ypatingosios rinktinės grupės vado, kapitono Bajoro  – Mykolo (Miko) Kalmantavičiaus (Kalmanto) sprendimai ir grupės veiksmai turėjo lemiamą įtaką įvykių baigčiai. Sausio 7 d. kapitonas Kalmatavičius (Bajoras) buvo iškviestas į Generalinį štabą. Ten jam buvo pasiūlyta dalyvauti „Klaipėdos atvadavime“, o sutikus – pavesta „sudaryti antrą kaunamąją grupę“. 

Sukūrė pretekstą šauliams 

O Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapusio Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK) veikla, anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, tuo metu jau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Iš viso žinomi septyni tokie atsišaukimai.  

Pirmasis – „Klaipėdos krašto piliečiai” – buvo nedatuotas, paskelbtas vokiečių kalba, VMLGK vardu pasirašytas Jurgio Lėbarto. Jame, pasak V. Safronovo, Klaipėdos krašto gyventojai buvo raginami renkantis iš dviejų kelių – Lenkijos ar Lietuvos, rinktis mažiausią blogybę – Lietuvą.  

„Lietuwiai, Klaipedos kraßto Gywentojai!” (nedatuotas, pasirašytas 5 VMLGK narių; jame pranešama apie VMLGK įsteigimą, įvairiuose krašto miestuose ir valsčiuose raginama kurti VMLGK skyrius, susirinkimuose protestuoti prieš krašto paskelbimą laisvąja valstybe ir rinkti parašus už jo prijungimą prie Lietuvos. Šis atsišaukimas istoriografijoje datuojamas 1922 XII 22, kartais 1923 I 4, kadangi tą dieną buvo paskelbtas Lietuvos spaudoje)”, – apie antrąjį atsišaukimą Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo V. Safronovas.  

O trečiasis – „Broliai Šauliai!”, tapęs svarbiu pretekstu šaulių veiklai, jau yra ir tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomų to meto Užsienio reikalų ministerijos dokumentų. 

1923 m. sausio 7-ąją Šilutėje parengtame nenustatytos autorystės atsišaukime rašoma VMLGK vardu rašoma: „Pasauliniam karui besibaigiant, Ruso naguose buvusioji Didžioji Lietuva savo sūnų pastangomis išsivadavo iš vergovės jungo. Dėlto jūs dabar esate laisvi ir laimingi. Tuo pačiu metu ir mes būtume galėję išvien su jumis stoti ginkluoton kovon ir išsivaduoti, bet, nelaimė, mes tuomet paklausėme kilnių pažadų ir tikėjomės likti laisvi per Aukštosios Santarvės malonę. Mažoji Lietuva buvo atskirta nuo Vokietijos ir mums buvo žadėta, kad Lietuvos Respublikai susitvarkius ir mums bus leista prie senosios savo močutės prisiglausti. Todėl mes tuomet nesigriebėme ginklo ir kantriai kentėjome svetimšalių viešpatavimą mūsų krašte, tikėdami, kad šitai mūsų vergovei ateis greitas galas. 

Apsivylėme! Tuo tarpu, kai Didžioji Lietuva, nors buvo rusų, bermontininkų bei lenkų atvėjų-atvėjais puldinėjama ir draskoma, apsigynė ir išlaikė savo nepriklausomybę, o pagalios ir ekonominiu žvilgsniu gerokai sustiprėjo, mes, Mažosios Lietuvos gyventojai, palikome vergai ir jpuolėme į neapsakomą skurdą. Mūsų krašto gyvenimas paliko visai nepakenčiamas, kadangi mes privaryti ligi galutino bankroto. 

To negana. Dabar Lietuvos Respublika galutinai susitvarkė ir viso pasaulio pripažinta. Laikas būtų ir mums prie Lietuvos glaustis, kaip tai anuomet Santarvė žadėjusi buvo, bet mums apie tai draudžiama net užsiminti. Svetimšaliai pradėjo negirdėtai mus spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia mums lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti, pagalios ima drausti net prabilti lietuviškai. Buvo tokių atsitikimų, kad mus kalėjiman dėjo vien dėlto, kad valdžios įstaigose prabilome lietuviškai, ir tas viskas dėjosi ne gilioje senovėje, bet šiais 1923 metais. 

Tokiai padėčiai susidarius, trūko ir mūsų kantrybė. 

Mes griebėmės ginklo, ryždamiesi sau liuosybę išsikovoti arba mirti. 

Broliai! Jus žinote, kad mūsų mažai yra, kad mes esame nepasiruošę ir neprityrę kovotojai, dėlto mes šiandien šaukiamės Jūsų pagelbos. Mes tikimės, kad vardan mūsų motinos Lietuvos labo jūs ateisite, sustiprinsite silpnas mūsų eiles ir padėsite mums iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti. 

Visi, kurie teiksitės mums pagelbėti, kreipkitės į Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą Šilutėje arba Mažosios Lietuvos Savanorių štabą ten — pat.” 

Pasak V. Safronovo, šis atsišaukimas tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių sąjungai beveik atvirai dalyvauti karinėje operacijoje. Analogiškai šį faktą vertina ir  V. Vareikis.  

„Šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime buvo pateikiamas kaip reakcija į šį atsišaukimą. Svetimšalius, kurie Klaipėdos krašte spaudžia lietuvius, galima suprasti ir kaip vokiečius, ir kaip prancūzus”, – sako V. Vareikis.