Nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigalioja Darbo kodekso pokyčiai, kuriais bus sumažintas kompensacijų dydis už darbą, atliekamą lauko sąlygomis arba keliaujant, taip pat už kilnojamojo pobūdžio darbą. Pasak teisininkų, kompensacijos nėra darbo užmokestis ir kartais sudarydavo darbdaviams sąlygas piktnaudžiauti nurodant skelbimuose jas tarsi darbo užmokesčio dalį. 

Pagal iki šiol galiojusią tvarką kompensacijos už darbą lauko sąlygomis, darbą, kuris susijęs su kelionėmis ar važiavimu, ar kilnojamojo pobūdžio darbą, gali būti apmokamos iki 50 procentų darbuotojo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio. Šios mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. 

„Nuo lapkričio 1 dienos šių kompensacijų dydis sumažėja net penktadaliu ir paliekama iki 30 procentų darbuotojo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šis Darbo kodekso pakeitimas galios laikinai, iki kitų metų birželio 1 dienos, o vėliau šios kompensacijos apskritai išnyks“, – sakė Diana Gečienė, „Averus“ teisininkė, darbo teisės specialistė.

Iki tol šios kompensacijos tebebus neapmokestintos GPM ir VSD mokesčiais, tačiau po mažiau nei metų tokių kompensacijų išvis neliks. 

Skelbiama, jog kompensacijų nelieka dėl darbdavių piktnaudžiavimo šia sistema, kadangi darbdavys, priviliodamas darbuotojus, darbo skelbime į atlyginimo dydį neretai jau būna įtraukęs kompensacijas, o darbuotojas apie tai informuojamas tik darbo pokalbio metu ar sudarant darbo sutartį.

„Pasirašant darbo sutartį, iš pirmo žvilgsnio darbuotojui gali atrodyti, kad viskas gerai: darbdavys mokės tiek, kiek pažadėta darbo skelbime, tačiau darbuotojas gali nesuprasti, kad kompensacija nėra darbo užmokestis. Atitinkamai, jos nėra traukiamos skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, atostoginius ar kitas socialines išmokas“, – akcentuoja teisininkė D. Gečienė. 

Ta pati problema kyla ir kreipiantis banko paskolos. Bankas kompensacijų netraukia į darbuotojo gaunamą darbo užmokestį, tad dažnu atveju, tai gali bloginti darbuotojo padėtį skolinantis. Tiesa, pasak teisininkės, pasitaiko atvejų, kai darbdaviai sumoka mokesčius už tokio pobūdžio kompensacijas, nors įstatymas ir nenumato prievolės to daryti. 

Darbais lauko sąlygomis laikomi tie atvejai, kai darbuotojai dirba lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 ℃ arba aukštesnė kaip +28 ℃, arba dirbama nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 ℃. 

Taigi, pvz., visų profesijų darbuotojai, kurie šią vasarą dirbo lauke per karščius (didesnius kaip +28 ℃), galėtų gauti minimas kompensacijas už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką.