„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą.

Šiame rašinyje – apie dokumentus iš pirmųjų operacijos dienų jau pačiame Klaipėdos krašte.

Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné kreipimasis į Klaipėdos krašto gyventojus, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve

Atstovui siūlė važiuoti pas sukilėlius

Sausio 10 d. Ypatingosios rinktinės I grupės pajėgos pradėjo žygį iš Kretingos ir žygiavo per Tolių, Radailių ir Mazūriškių kaimus Krucken Görgo (dabar Ginduliai) link. Pasak Klaipėdos universiteto (KU) istoriko dr. Vytauto Jokubausko, kuopos vadas rašė: „Ėjom laukais, balomis ir pelkėmis; žmonės sušlapo, pavargo, pas keletą nuo didelių purvynų suiro pusbačiai, pasiliko basi“.

„Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, – ataskaitoje rašė karininkas Mykolas Kalmantavičius, pats tapęs Bajoru ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį operacijoje vadovaudamas II grupei.

Tądien į Kauną iš uostamiesčio skriejo Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui.

„10 d. Sausio, apie 10 1/2 valandą ryte, Petisnė dasižinojęs apie užėmimą Lauksargių, pareiškė protestą. Aš jį priėmiau atsakymu: nieko nežinau. Tą pat dieną, apie 4 valandą po pietų Petisnė užėjo pas mane į namus. Nerado namiej. Apie 5 valandą aš jam telefonavau ir nuėjau pas jį. Pareiškė, kad Bajorai užimti ir lietuviai einą plentu, pakeliui į Klaipėdą. Klausė: „Ką aš manau daryti ir ar man esą vistiek, ar aliantų kareiviai bus šaudomi, ar ne?” Aš atsakiau: „Būtų labai nemalonu, jei kraujas butų pralietas.” Sako: „Tai sėsk į automobilį, važiuok ir kalbėkis su jais”. Atsakiau: „Aš nežinau kas jie yr, bet taikos ir ramumo dėl važiuosiu, duokite man passė. Neatsakė nieko. Tolesniame pasikalbėjime aš kiek susijudinus vėl francuzams pasakiau: „Tikrai, jei galėčiau kame nors aliantams patarpininkauti ir pasitarnauti, aš esu pasiryžęs važiuoti į frontą ir kalbėti su sukilėliais”. Tuomi tarpu į kambarį įėjo policijos vadas Cornelius, kurs prie manęs padarė pranešimą žvalgų apie besiartinančius prie miesto sukilėlius. Petisnė tada man pasakė: „Dabar jau per vėlu.” Aš išėjau”, – rašė J. Žilius.

Pasak KU istoriko prof. dr. Vyganto Vareikio, buvęs Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis, jau gyvendamas emigracijoje Kanadoje, parašė atsiminimus apie žygį į Klaipėdą.

„Mus vadino „buntininkais“ iš anapus, arba lietuvininkais „žalnieriais“. Ūkininkų palankumo sukilėliams nebuvo. <…> Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams. Sutikti ūkininkai mielai pasikalbėdavo su sukilėliais ir atsakydavo į klausimus, bet įsileisti užeiti į namus arba apsinakvoti nesutikdavo <…> Vokiečių žandaro nepavyko apgauti kalbomis apie vietinius sukilėlius „Jis ir sako: „Lietuviai savo kariuomenę perrengė civiliai ir dabar, kad duos, tai duos prancūzams per raudonas kelnes“. Nebebuvo prasmės aiškinti, kad čia vietiniai. Tik kaip mokėdamas aiškinau, kad ne kariuomenė, bet civiliai. Jis, rodydamas į kariūnus, sako: „Ką tu man sakai, žiūrėk, pas visus kariški batai, vienodi šautuvai ir duonmaišiai, na ir tie civiliniai rūbai beveik vienodi“. <…> Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“. Vieną dieną mūsų troboje atsirado inteligentiškas ponas ir pradėjo teirautis, kas mes tokie, pasisakėm, kad esame vietiniai sukilėliai, jis nusijuokė ir tarė: „Galite tai sakyti kam norite, bet ne man. Kaip jūs kalbate vokiškai? Visai nemokate. Vietiniai lietuviai geriau kalba vokiškai negu lietuviškai, nes mokyklos yra tik vokiškos“, – rašė J. Tapulionis.

Grasino mirtimi

Naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją viena Ypatingosios rinktinės grupės dalis, vadovaujama mjr. A. Jakšto, atakavo Kulėšų stotį, o antra dalis, vadovaujama ltn. Stepono Dariaus, atkirto susisiekimą tarp Kulėšų ir Šilutės. Paryčiais grupė prisiartino prie Šilutės. Pirmiausia buvo užimti abu tiltai, vėliau geležinkelio stotis ir telegrafo-telefono centrinė. Šilutės gyventojai nesipriešino ir pasyviai reagavo į lietuvių veiksmus. Kitą dieną lietuvių būrys be pasipriešinimo užėmė Rusnę.

Beje, antrosios grupės vadas M. Kalmantavičius po Šilutės užėmimo pranešė į Generalinį štabą, kad niekaip negali rasti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris dar sausio 9 d. pirmininkaujant Martynui Jankui šiame mieste paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti kraštą prie Lietuvos.

Sausio 11 dieną pirmoji grupė daugiausia šaulių pajėgomis užėmė Girulius ir Tauralaukį.

Iki sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas Klaipėdos kraštas, be Klaipėdos miesto, atsidūrė „sukilėlių“ rankose.

J. Žilius tądien į Kauną išsiuntė du pranešimus. Pirmajame jis rašė, kad vyriausiasis civilinis Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné vidurdienį „akivaizdoje anglų, lenkų ir Klaipėdos Krašto atstovų” pareiškė, jog įsakė ginklu ginti kraštą ir kad „pagauti su ginklais Klaipėdos krašte lietuvių kariai būsią sušaudyti”.

„Girdėjau pats, kaip kalbėjosi su karo vadu, kur ir kaip statyta apie miestą ginkluota sargyba, kad Klaipėda bus ginkluotai ginama patvirtino ir Kornelius, policijos viršininkas”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Kitame pranešime jis informavo, kad 15 val. G. J. Petisné telefonu jį pasikvietė pas save ir kapitono Laroche akivaizdoje pareiškė, jog „vienoj kitoj vietoj yra patėmyti su bandomis reguliariai kariai su uniformose”. Esą vienoje kuopoje, susidedančioje iš 150 žmonių, jis pats tokį matęs.

„Klausė, ar man vistiek, kad Aliantų triupai žus, nes esąs įsakymas kad jie turi gintis iki paskutiniam kariui. Aš sakiau ne, aš pasiryžęs jei galima tarpininkauti, kad nebūtų kraujo praliejimo. – „Tai važiuok, sakau, į Tauralaukius”. Prašiau, kad duotų kokį įgaliojimą ar raštą. Jis neatsakė nieko. Tuomi tarpu atėjo policijos viršininkas Cornelius su pranešimu, kad Tauralaukiuose visa kuopa sukilėlių”, – rašė J. Žilius.

Pasak jo, pakartojus, jog jis nenori prancūzų kraujo praliejimo ir dar kartą pasiūlius savo pagalbą G. J. Petisné pareiškęs: „Mes tave patį duosim sušaudyt”.

Jonas Žilius

„Laroche man išeinant dar kartą atkartojo, ką Vyr. Komisaras pasakė: „Tave patį duosim sušaudyti”… Prieš tokį išsitarimą reikia Lietuvos Valdžiai protestuoti”, – rašė J. Žilius.