Jau senokai klausinėjau savo kolegą istoriką, kuris valgis yra lietuviškiausias. Tai yra toks, kurį turime mes, o neturi kiti, net kaimynai. Tesuradome du: juodą ruginę duoną ir baltą varškės sūrį. Negi tik tai? Paaiškinimui viena citata: „Pagalvoję apie bet kokią šalį, dažniausiai jai priskiriame tam tikrą virtuvę ir skonio ypatybes, tačiau tikrai nacionalinis maistas turėtų būti:

– siejamas su šalies tradicijomis,

– minimas senovės rašytiniuose šaltiniuose,

– pagrindiniai jo ingredientai randami (gaminami) toje šalyje, kuriai teigiama priklauso nacionalinis patiekalas,

– populiarus šalyje ir visuotinai žinomas,

– autentiškas.“

Tuomet neaišku, o kurie gi patiekalai yra išties lietuviški? Istoriškai kaimiškoji lietuvių virtuvė buvo gana paprasta: tai įvairūs kruopų valgiai, mėsos šiupiniai. Bajorai ir dvariškiai valgė žvėrieną, konservuotas daržoves, o desertui – obuolių sūrį, kurio seniausias receptas buvo aprašytas dar 17 amžiuje. Taigi tradiciniu lietuvių valgiu vargu ar galima laikyti cepelinus, vėdarus ar šaltibarščius. Gerai, jog šis dalykas yra ne politizuotas taip, kaip vadinamoji tradicinė šeima.

Mane vaikystėje nustebino mitas apie tai, kaip Kęstutis pagrobė vaidilutę ir privertė ją tapti savo vaikų motina. Pagal dabar galiojančius įstatymus jis būtų teisiamas ir baudžiamas gana griežtai. Bet tai vyko viršūnėse. „Apačioje“, ypač kaime, vyravo patriarchalinė šeima, kuri buvo grindžiama turto arba nuosavybės pagrindu, jaunoji buvo „tekinama“, jai duodama „pasoga“ arba mokestis, jog būtų priimta. Bene žinomiausia tos nuostatos iliustracija yra Žemaitės „Marti“. Jai nepatingėsite, galite perskaityti ir Ievos Simonaitytės Šimonius. Modelis tas pat. Laikas – beveik prieš šimtą metų.

O kuomet radosi ta šeimos forma, kurią mes įrašėme į Konstituciją? Matyt, ją atnešė Tarybų Sąjunga 1940 metais kartu su savo teisynu. Gal jos dar nevertėtų vadinti tradicine, nes kaip sako mano kolega kultūros istorijos žinovas – tradicijai susiformuoti reikia bent kelių šimtmečių.

Apibendrinant noriu dar kartą priversti pakelt akis ir pažvelgti į straipsnio pradžią: metodika ta pati, tradiciniam valgiui ir tradicinei šeimos formai. Nukrypti negalima, reikia priimti.