„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Ką pasakoja archyvas” jau rašė, kad kai kurie į uostamiestį atvykę naujieji gyventojai pirmaisiais pokario metais elgėsi ne tik kaip barbarai, bet ir kaip gyvuliai – išvietėmis paversdavo kai kuriuos tame pačiame name buvusius butus. 1950-ųjų pradžios miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai rodo, kad šitoks elgesys dar fiksuotas ir tuomet – tada jau kentėjo tarpukariu prašmatniausiu miesto viešbučiu buvusi „Viktorija”.

Apie šiuos bei kitus tuo meto įvykius ir pasakoja dar vienas šio ciklo rašinys, parengtas pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.    

Durpės šildymui – per prievartą

1950-ųjų sausį VK patvirtino kuro kainas gyventojams ir įmonėms. Kubinis metras mišrių malkų gyventojams buvo įkainotas 44 rubliais, įmonėms – 60. Tona durpių atitinkamai 60 ir 120 rublių. Neįvardintos rūšies briketams buvo nustatyti 75 ir 130 rublių už toną siekęs tarifas. Įmonėms papildomai buvo nustatyta anglies kaina. Rūšinė, importuota anglis turėjo būti pardavinėjama po 175 rublius už toną, o įprasta – po 140 rublių.

Tais metais vidutinė alga Sovietų sąjungoje siekė 601 rublį. „Atvira Klaipėda” viename iš šio ciklo rašinių jau minėjo, kad, pavyzdžiui, tais metais Kultūros ir poilsio parko direktoriui buvo nustatyta 980 rublių alga, meno vadovui – 790 rublių, vyriausiajam buhalteriui – 600 rublių, sodininkams – 360 rublių.

Taigi, darant prielaidą, kad minėtosios algos buvo iki mokesčių, už vidutinę anais laikais buvo galima įsigyti apie 13 kub. m malkų. Šiuo metu, kai vidurinė alga Lietuvoje neatskaičius mokesčių siekia 1780 eurų, viena įmonė nestandartines malkas parduoda po 158 Eur/kub. M. Tad už tokią algą galima įsigyti apie 11 kub. m malkų.

Tą pačią dieną priimtas kitas VK sprendimas rodė, kad bent jau su kurui skirtų durpių pardavimu tada buvo problemų. Pavyzdžiui, Miesto šildymu turėjusi užsiimti organizacija (GorTOP) vietoje jau numatytų 3500 tonų durpių pardavė tik 700 tonų.

„Durpės realizuojamos blogai, nes organizacijų ir įstaigų vadovai nevertina durpių, atsisako jų ir reikalauja kietojo kuro – t. y. anglių ir briketų”, – rašoma šiame sprendime.

Visgi VK, pabrėždamas, kad durpės yra „pagrindinė kuro rūšis”, nurodė, kad GorTOP turi 1950-aisiais realizuoti 5000 tonų durpių. Organizacijos vedėjui drg. Zaicevui buvo nurodyta sudaryti sutarti su Dūseikių durpių gamykla dėl 3500 tonų šio kuro, o organizacijos ir įmonės įpareigotos pirkti durpes. Papildomai drg. Zaivecui buvo duotas nurodymas neparduoti kito kuro tol, kol nebus išpirktos visos durpės. Planus, kiek kiekviena organizacija ar įstaiga privalės įsigyti durpių, buvo nurodyta sudaryti Miesto plano atstovui drg. Prekevičiui.

Tačiau tų metų balandžio viduryje priimtas VK sprendimas bylojo, jog daugelis organizacijų ir įstaigų vadovų atsisakė vykdyti tokius planus – iš viso buvo realizuota tik 21 proc. numatyto durpių kiekio.

Reaguodamas į tokią situaciją VK jau nurodė per 15 dienų įsigyti viską, kas buvo numatyta planuose. Kol nebus tai padaryta, kitą kurą GorTOP jau uždrausta parduoti „kategoriškai”.

Kartu VK perspėjo, kad 1950-1951 metų šildymo sezono metu durpės jau turės sudaryti 30 proc. viso sudeginamo kuro.

Ikimokyklinukams – nemokama pirtis

VK sprendimuose dėl kūrenimosi durpėmis miesto pirtis nebuvo minima, bet kad ir kaip jos vadovas būtų tada besielgęs, tai galutinei jos paslaugų kainai esminės įtakos, matyt, kad neturėjo.

1949 m. birželio viduryje VK, tvirtindamas naujus miesto pirties tarifus, nustatė, kad suaugusieji ir moksleiviai už nusiprausimą turi mokėti po du rublius, ikimokyklinio amžiaus vaikai ir kariai – po rublį, o fabrikinio apmokymo mokyklų moksleiviai – tik po 20 kapeikų.

1950 metams miesto valdžia patvirtino panašius tarifus: suaugusiesiems – du rubliai, fabrikinio apmokymo mokyklų moksleiviams prausiantis grupėmis – 20 kapeikų, sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno kariškiams prausiantis grupėmis – rublis. Nauja buvo tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams VK pirtyje leido praustis nemokamai.

Taip pat buvo įvestas naujas tarifas – už vieno drabužių komplekto apdirbimo dezinfekcinėje kameroje reikėjo mokėti du rublius.

Į restorano virtuvę – išskyros iš išvietės

Kad 1950-aisiais įvairios organizacijos nepaisė net pakartotinai miesto valdžios jiems duotų nurodymų ne tik dėl durpių, rodo ir tų metų vasarį priimtas VK nutarimas.

Šiame dokumente pirmiausiai buvo priminta, kad 1949-aisiais išaugus Statybos ir montavimo valdybai (SMV) skiriamų užduočių skaičiui ir atitinkamai padidėjus darbo jėgos poreikiui, LTSR statybų ministras drg. Vasilijus Kotovas kartu su šios valdybos vadovu drg. Savincevu kreipėsi į VK prašydami leisti laikinai naudotis laisvais 3 ir 4 viešbučio „Viktorija” aukštais, kad čia galėtų įkurdinti darbuotojus. Kreipimosi autoriai žadėjo ir atlikti būtiną šių patalpų remontą, ir palaikyti gerą jų būklę.

„Vykdomasis komitetas, įvertinęs būtinybę plėsti statybas mieste ir SMV gyvenamojo fondo trūkumą, patenkino prašymą ir 1949 m. birželį laikinai perdavė SMV 3 ir 4 viešbučio „Viktorija” aukštus, kad ten būtų įkurdinti darbininkai. Tačiau Statybos ir montavimo valdyba apgyvendinusi darbuotojus nesiėmė būtinų priemonių išsaugant statinį ir neįvedė reikiamos tvarkos, nors Vykdomasis komitetas ne kartą nurodė tai padaryti”, – rašoma sprendime.

Jame taip pat išdėstyta, kad vasario pradžioje viešbutyje apsilankiusi komisija konstatavo, kad jis yra niokojamas: į pirmame aukšte buvusį restoraną iš antrojo per lubas bėgo vanduo iš kanalizacijos; ketvirto aukšto virtuvės kriauklė buvo užkimšta ir vanduo tekėjo ant grindų; vienas iš penktojo aukšto kambarių buvo paverstas tualetu ir pilnas fekalijų; antrame aukšte buvusioje žiūrovų salėje irgi buvo tokio „gėrio”, kuris per lubas sunkėsi į restorano virtuvę; įvairios šiukšlės buvo mėtomos per langus į kiemą ir ant stogo; trečiame ir ketvirtame aukšte buvo sugadinti vandentiekio tinklai; dalis kanalizacijos tinklų užkimšti.

Šiame sprendime taip pat pabrėžta, jog visa tai nulėmė, jog vasario pradžioje Miesto sanitarinė inspekcija uždarė viešbučio restoraną.

Tad VK už tokią padėtį viešbutyje SMV viršininkui drg. Savincevui pareiškė įspėjimą ir nurodė per penkias dienas išvalyti visas patalpas, kiemą bei pašalinti visą komisijos nustatytą netvarką, o per 15 dienų suremontuoti viešbučio restoraną ir atlyginti jam visus padarytus nuostolius. Taip pat jam buvo uždrausta „Viktorijoje” apgyvendinti naujus darbuotojus, o visus čia jau įkurdintus nurodyta iškeldinti iki balandžio 1-osios.

Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Lobago buvo nurodyta sudaryti defektų aktą ir pagal jį išieškoti iš SMV visą padarytą žalą.

Apie visą šią situaciją nutarta pranešti LTSR statybų ministrui ir Komunistų partijos miesto komitetui, kad jis drg. Savincevą dar paauklėtų ir pagal „partinę liniją”.