Nuolat ardomi ir griaunami atstatymui tinkami namai, dergiami ir niokojami net tame pačiame name esantys tušti butai, antisanitarijos židiniai, beatodairiškai kertamas miškas ir net pačiame mieste augantys pavieniai medžiai bei dekoratyviniai krūmai, palaidi mieste besiganantys gyvuliai.

Tokį iškart po karo atsikėlusių naujųjų Klaipėdos gyventojų elgesį, besitęsusį mažiausiai iki 1948-ųjų, atskleidžia Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esantys miesto Vykdomojo komiteto dokumentai.

Dergė ir niokojo net kaimyninius butus

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965…” rašo, kad 1945-ųjų pradžioje mieste iš esmės nelikus senųjų gyventojų, niekas nesirūpino jų paliktu turtu.

Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„O naujieji atvykėliai, ypač 1945 m., kai civilinė administracija dar nepajėgė normaliai kontroliuoti situacijos, traktavo visą mieste likusį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą kaip „niekieno“: buvo kuriamasi gyventi laisvuose namuose, nepaisant, kam jie priklausė, tuščiuose namuose ieškoma baldų, drabužių ir pan. Bent kiek prasčiau atrodę pastatai buvo toliau nestabdomai ardomi, nes naujųjų atvykėlių statyboms, remontui reikėjo statybinės medžiagos, o jos daugiau nebuvo iš kur gauti”, – rašo istorikas.

Jau 1945 m. gegužės 15 d. miesto Vykdomasis komitetas (VK) priėmė privalomą nutarimą „Dėl uždraudimo naikinti namuose bei prekybos patalpose paliktą be priežiūros turtą, gadinti įvairius vidaus įrengimus ir sauvaliauti Klaipėdos miesto ribose”.

Vienerių metų laikotarpiui VK įpareigojo visų įmonių, organizacijų ir įstaigų vadovus uždrausti savo tarnautojams ir darbininkams „turto bei inventoriaus gadinimą ir pervežimą iš vienos vietos į kitą be atatinkamo tam leidimo, gauto iš Klaipėdos miesto Vykd. Komiteto Finansų Skyriaus”. Draudimo nepaisantys savivaliautojai turėjo būti perduodami milicijai. Patiems vadovams buvo uždrausta be VK Komunalinio ūkio skyriaus leidimo imti statybinę medžiagą.

„Įpareigoti Butų Ūkio Valdybos namų Valdytojus visu atydumu sekti pasikėsintojus bei savivaliautojus dėl turo bei invetoriaus mainikavimo ir nusižengusiuosius pristatyti vietiniams milicijos organams”, – skelbė vienas iš nurodymų.

Miesto milicijai buvo pavesta sekti turto ir inventoriaus „mainikavimą turgaus ir kitomis dienomis, o taip pat griežtai uždrausti turto bei inventoriaus išvežimą iš miesto ribų”.

Už šio nutarimo nepaisymą buvo numatyta bauda iki 100 rublių arba iki mėnesio priverčiamųjų darbų, o nusižengus sąmoningai būtų baudžiama pagal karo meto įstatymus.

Visgi toks nutarimas nesustabdė miesto niokojimo. Apie tai liudija ir dar vienas 1946 m. sausio 17 d. priimtas VK nutarimas „Dėl gyvenamo fondo apsaugos Klaipėdos mieste”.

„Pastebėta, kad kai kurios įstaigos, įmonės, organizacijos, ir pavieniai asmenys be Vykdomojo komiteto leidimų ardo, griauna ir naikina įrengimus /pečius, langus, duris, vandentiekio bei centralinio šildymo įrenginius ir t. t./ namuose bei pastatuose, kurie dar neapgyventi ir galėtų būti atstatyti. Tokiais naikinimais, ardymais bei įrengimų gadinimais miesto ūkiui daroma didelė žala”, – skelbė nutarimo preambulė.

Juo VK pakartotinai draudė be jo leidimo „ardyti, naikinti, griauti, demontuoti ar gadinti namus bei įrengimus, nesvarbu kokiam stovyje jie bebūtų”. Perspėta, kad to nepaisantys bus traukiami atsakomybėn kaip valstybinio turto naikintojai.

Apie tai, kaip naujieji miesto gyventojai elgėsi su čia esančiu turtu, rodo ir 1946 m. gruodžio VK dokumentas dėl gyvenamojo fondo išsaugojimo ir atstatymo namuose Lenino aikštė 3 ir Raudonosios armijos g. 2/Lenino a. kampas (dabar – Šaulių g. ir Lietuvininkų aikštė).

Sprendime buvo rašoma, kad triaukštis kampinis namas buvo užimtas organizacijos „Mnogopromsojūz” Klaipėdos skyriaus, o 56 kambarių namas Lenino a. 3 – Klaipėdoje įsikūrusio garnizono, bet juose buvo apgyvendinta tik 50-60 proc. butų, o tušti „barbariškai niokojami”.

Niokojimui pasmerkto namo vaizdas 1945-ųjų gegužės 27 dieną, kai Lenino aikštėje buvo oficialiai pristatytas Pergalės paminklas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Langai, durys ir pertvaros pjaustomos malkoms, krosnys griūva, šildymo įranga išvagiama, laisvi kambariai ir palėpės patalpos gyventojų tuose namuose paversti kuro sandėliais, sąvartynais ir net išvietėmis. Daugelis kambarių užimti savavališkai. Kambariuose įrengtos laikinos krosnys nepaisant elementariausių priešgaisrinių taisyklių”, – buvo dėstoma sprendimo projekte, pabrėžiant, kad dėl tokio šių namų gyventojų elgesio pastatai yra tapę antisanitarijos ir galimo gaisro židiniais.

Dėl to buvo siūloma atimti iš šių organizacijų minėtuosius namus ir perduot juos miesto gyvenamojo fondo valdybai bei pavesti juos suremontuoti geležinkelio kontorai, kuri užbaigusi remonto darbus galėtų ten apgyvendinti savo darbuotojus.

Iškalbingu barbariško miesto niokojimo pavyzdžiu yra ir 1947 m. vasario Pramonės Klaipėdos skyriaus valdytojo Kalantirenkos kreipimasis į Klaipėdos miesto prokurorą Sagdejevą, VK pirmininko pavaduotoją Vladimirą Borodačenko ir Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmąjį sekretorių Aleksandrą Smirnovą.

Kartu su kreipimusi bankininkas siuntė aktą, užfiksavusį „barbarišką gyvenamojo fondo griovimo faktą”, kurį įvykdė Kapitalinės statybos Klaipėdos skyrius ir Klaipėdos celiuliozės kombinato gyvenamojo fondo skyrius. Banko valdytojas informavo, kad šios dvi organizacijos visiškai sugriovė namą Malūnų vartų g. 17 (dabar – Minijos g. – M. V.), kuris buvo visiškai tinkamas atstatyti. Dėl to bankininkas prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn statybos kontoros darbų vykdytoją ir skyriaus viršininką Starostiną bei kombinato gyvenamojo fondo skyriaus viršininką drg. Kolosovą bei inžinierių Jurevskį. Beje, bankininkas savo kreipimąsi rašė dar nesibaigusio popieriaus deficito laikais – jį atspausdino ant antros kavos „Gold Mild” reklamos pusės.

Net ir bankininkai 1947-ųjų pradžioje Klaipėdoje dar buvo priversti taupyti popierių ir savo raštus kitoms institucijoms guldė ant antros vokiškos kavos reklamos pusės. Martyno Vainoriaus nuotr.

1947-ųjų kovą laikraštis „Raudonasis švyturys” paskelbė Klaipėdos miesto prokuroro pavaduotojo P. Punio tekstą „Už pastatų griovimą – metai kalėjimo”, kuriame jis irgi minėjo pastatų griovimą Celiuliozės kombinato apylinkėse.

„Klaipėdos mieste sąryšyje su šalčiais padažnėjo remonto reikalaujančių namų griovimas. Yra atsilikimai, kad reikalaująs nedidelio remonto namas per porą dienų išgriaunamas taip, jog jis tampa visai netinkamas remontui. Tokius namus tenka tik demontuoti medžiagai ir kitų namų remontui. Sistematingas namų griovimas vyksta Celiuliozės popieriaus fabriko kombinato rajone, kur, kaip vadina griovimą gyventojai, „vyksta nauja statyba“. Miesto tarybiniai ir teismo organai griežtai nori padaryti galą tiems chuliganiškiems veiksmams. Sugautus kaltininkus pradėta smarkiai bausti. Plačiojoje gatvėje (dabar – J. Zauerveino – M. V.) stovėjo nedidelio remonto reikalaująs namas, kuris per trumpą laikotarpį buvo visai sugriautas. Šiomis dienomis milicija sulaikė piliečius: Kiškį Antaną ir Genitą Albertą, kurie tempė iš minėto namo lentas į savo butus. Jiems buvo surašyti protokolai ir iškelta baudžiamoji byla. 1947 m. vasario 26 d. Klaipėdos I apylinkės liaudies teismas pil. Kiškį ir Genitą nubaudė po vienus metus kalėjimo. Teisme dalyvavusieji gyventojai su pasitenkinimu išklausė šį nuosprendį visuomeninio turto grobstytojams”, – rašė P. Punys.

Celiuliozės popieriaus fabriko kombinato rajonas 1946-aisiais. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Pasak V. Safronovo, nepaisant visų draudimų ir tokių bausmių savavališko griovimo reiškiniai mieste ištisai buvo fiksuojami dar ir 1948 m. dokumentuose.

„Kovo mėn. Vykdomasis komitetas konstatavo, kad daugelis statybinių ir ūkinių organizacijų demontuoja miesto statinius, įskaitant net numatomus atstatyti, plytoms, kurios išlupamos, o griuvėsiai paliekami tiesiog gatvėje, birželį buvo užfiksuota, kaip karinio jūrų laivyno bazės daliniai naikino namus Melnragėje ir Giruliuose (Vykdomasis komitetas šioje situacijoje tegalėjo „prašyti apygardos karo komendanto imtis priemonių”), liepą buvo priimtas Vykdomojo komiteto sprendimas, numatęs administracinę atsakomybę už savavališką pastatų statybą, grovimą ir demontavimą”, – rašo V. Safronovas.

Niokojo ir mišką, ir pavienius medžius

1946 m. kovą VK prireikė priimti ir nutarimą „Dėl žaliųjų plotų apsaugos”. Jis motyvuotas tuo, kad „kai kurios organizacijos, kariuomenės daliniai ir pavieniai asmenys kerta Klaipėdos miesto šiaurinėj daly esantį mišką bei medelius, naikindami tuo miesto uždangą nuo užnešimo smėliu”. Beje, charakteringa detalė yra tai, kad mašinėlė atspausdintame nutarime vėliau ranka yra nubraukti žodžiai „kariuomenės daliniai”.

„Taip pat pastebėta, kad pikto valios pavieniai asmenys be jokios atsakomybės jausmo kerta puošiančius atskirus medžius, medelius, dekoratyv. krūmus, esančius prie gatvių, aikščių, skverų ar atskirų sodybų sklypuose, tuo naikindami miesto žaliuosius plotus”, – dar buvo dėstoma preambulėje.

Dar prieš šio nutarimo priėmimą laikraštis „Raudonasis švyturys” rašė, kad II Uosto rajonas vien per sausį savavališkai iškirto 689 kietmeterių miško, padarydamas nuostolių valstybei už 101 000 rublių. I Uosto rajonas iškirto 59 kietmetrius už 7 700 rublių, Žuvų kombinatas— 163 kietm. už 11 600 rublių. Prie savavališko miško grobimo buvo prisidėjusios ir kitos Klaipėdos įmonės – „Gulbė“, Kepyklų Trestas, Alaus bravoras ir kt.

„Minimi miško naikintojai mišką grobia daugiausiai iš Girulių ir Melnragės rajonų. Tai kurortinis miškas, gražiai puošiąs mūsų pajūrį. Tie kolektyvai, ypatingai II-sis ir I-sis Uosto rajonai, naikino išimtinai jaunas pušaites 12-20 cm storio. Tai žiaurus nusikaltimas”, – rašė „Raudonasis švyturys”, priminęs, kad Klaipėdos kraštas nėra gausus miškais.

Tad VK minėtuoju nutarimu uždraudė bet kokį miesto ribose esančio miško kirtimą, taip pat ir pavienius medžių ar dekoratyvinių krūmų kirtimus. Taip pat buvo uždrausta paleisti į miestą palaidus gyvulius. Už šių draudimų nepaisymą numatyta „standartinė“ sankcija – bauda iki 100 rublių arba iki mėnesio priverčiamųjų darbų.

Birželio viduryje buvo priimta naujo šio nutarimo redakcija, kurioje jau neliko draudimo kirsti mišką, neminėta ir armija. Privalomuoju nutarimu pavadintame teisės akte nurodoma, jog „ypatingais atsitikimais” nusižengėliai bus traukiami „teismo atsakomybėn”, o kontrolė pavesta miesto milicijai ir Komunalinio ūkio skyriui. Taip pat buvo numatyta, kad nutarimas galios vienerius metus.

Visgi, atrodo, kad VK be reikalo iš naujos redakcijos išbraukė mišką. Tų metų rugsėjo pabaigoje Miško ūkio viršininkas Sinkevičius laikraštyje „Raudonasis švyturys” rašė, kad Celiuliozės – popieriaus kombinatas, FGA Nr. 5, Žvejybos kombinatas, užuot kirtę netinkamą augimui mišką (sausuolius, smarkiai minų bei sviedinių sužalotus medžius) ardę žemines ir rinkę viršūnes bei šakas miško priežiūros nurodytuose plotuose, važinėjo po visą mišką ir kirto sveikus rinktinius medžius, „elgėsi pernelyg įžūliai, nevykdė elementarinių miško priežiūros darbuotojų nurodymų”.

Už neteisėtą sveiko liekno miško kirtimą kurui liaudies teismas priteisė miško ūkio naudai iš Celiuliozės – popieriaus kombinato 235 rublius 95 kap. Už tokį pat nusižengimą naikinant valstybinį mišką iš Jūrų uosto statybos valdybos valst. arbitražas priteisė miško ūkio naudai 9226 rublius.

Viešų vietų tvarkymas – įstaigų ir įmonių našta

Kaip jau buvo minėta viename iš šio ciklo rašinių, dar 1945 m. kovo 10 d. VK buvo priėmęs nutarimą Nr. 5 „Dėl Klaipėdos mieste esančių įstaigų, įmonių, fabrikų personalo įpareigojimo palaikyti švarą gatvėse, kiemuose”. Įvertinus tai, kad jog mieste nebuvo tvarkdarių bei sargų ir jo gatvės, šaligatviai ir kiemai buvo nevalomi, tad susidarė antihigieniška padėtis, tokia našta buvo perkelta ant visų organizacijų.

Matyt, situacija nelabai dar buvo pasikeitusi ir 1946-ųjų rudenį, todėl lapkričio viduryje priėmė dar vieną panašų nutarimą – „Dėl švaros ir tvarkos įvedimo mieste”.

Juo visos organizacijos buvo įpareigotos išvalyti ne tik savo teritorijas, bet ir kiemus bei gatves ir visas atliekas išvežti į sąvartynus. Pabrėžta, kad visos organizacijos yra atsakingos už švarą miesto kvartaluose, kuriuose turi gyvenamąsias, tarnybines, prekybines patalpas ar sandėlius, ir tvarką ten turi prižiūrėti kasdien.

Gatvių dalis prieš negyvenamus namus šiuo nutarimu buvo pavesta prižiūrėti priešais juos esančiuose pastatuose įsikūrusioms organizacijoms. Sugriautų kvartalų tvarkymas buvo pavestas organizacijai „Goržilupravlenija” ir Kelių bei tiltų trestui.

Kaip vykdomas šis metams laiko įvestas nurodymas turėjo kontroliuoti miesto milicijos viršininkas ir Valstybinė san. inspekcija. Pažeidėjams numatyta „standartinė” sankcija – bauda iki 100 rublių arba iki mėnesio priverčiamųjų darbų.