Ar gali šiandien lietuvių kalbos pamoka mokykloje prasidėti nuo populiarių „Tik Tok“ vaizdelių peržiūrų? Ugdymo specialistų teigimu, norint pasiekti XXI a. vaikų protus, šiandien yra būtina išeiti už tradicinės ugdymo programos rėmų ir į mokymo procesą įtraukti šiuolaikinės žiniasklaidos kanalus, socialinius tinklus bei pop kultūros elementus.

Mokiniai kelia egzistencinius klausimus

Kartą Klaipėdos licėjaus dvyliktokas, klasei analizuojant J. Kunčino romano „Tūla“ fragmentą apie tai, kokią ją prisimena pasakotojas, pastebėjo, kad jau 12 pamokos minučių mokiniai aiškinasi ištrauką apie karmino dėmę ant chaki spalvos Tūlos sijono. Šia replika jis lietuvių kalbos mokytojos Ramunės Galdikienės tarsi norėjo paklausti: kokia viso to prasmė?

Pasak pedagogės, mokiniams dažnai kyla panašių prasmės klausimų ir iš kitų disciplinų. Pavyzdžiui, kodėl jiems naudinga mokytis tokių temų kaip pirmykštės funkcijos ir neapibrėžtinis integralas, homozigotos, Sarbievijaus odės ar indukuotos elektrovaros priklausomybės nuo magnetinio srauto kitimo greičio/rėmelio ploto/apvijų skaičiaus.

Šie mokinių egzistenciniai klausimai tapo mokytojos pranešimu, kuriame svarstoma apie tai, kad šiuolaikinių vaikų raštingumą, kritinį mąstymą ir komunikacijos kompetencijas galima ugdyti pasitelkiant kuo įvairesnius šiuolaikinės kultūros, publicistikos ir informacinių šaltinių elementus.

Kaip teigia Klaipėdos licėjaus mokytoja–ekspertė R. Galdikienė, atlikdami dabartinių ugdymo programų auditą, specialistai formuluodami išvadas dažnai pastebi, kad didžioji šiandienos ugdymo programos užduočių dalis retai skatina mokinių smalsumą, įsitraukimą, kūrybiškumą ar pažinimo džiaugsmą. Todėl, pasak ugdymo ekspertės, natūralu, kad mokiniams dažnai kyla klausimų apie mokymosi proceso prasmingumą.

„Juk pedagogai moko vaikus tam tikrų kompetencijų. Visų pirma, gebėjimo prasmingai dirbti reikiamu momentu. Todėl jei mokiniams kyla mokymosi prasmės klausimas, tai reiškia, kad mokymo programa neatliepia jų poreikių“, – teigia pedagogė.

Privalomų literatūros autorių sąraše – vos du gyvi rašytojai

Pasak lietuvių kalbos mokytojos R. Galdikienės, jau daugelį metų nusistovėjusiame privalomų literatūros autorių sąraše galima rasti vos du gyvus rašytojus.

„Tai atskleidžia, kad mes realiai mokome vaikus apie praeitį. Mokome juos istorijos, kuri šiandieniame kontekste jiems gali atrodyti visiškai neaktuali. Tačiau istorija vystosi spirale. Juk praeitis turi savybę atsikartoti, todėl itin svarbu ją susieti su dabartimi, atskleidžiant praeities kūrinių aktualumą šiandieniame kontekste“, – kalba pedagogė.

Klaipėdos licėjaus mokytojos teigimu, visus 28 darbo metus ji rūpinasi ugdymo turinio integralumu. Mokydama pažinti ir suprasti literatūrą, kuri beveik šimtu procentų šiuolaikiniam jaunimui atrodo kaip „pasenusi“, R. Galdikienė ieško sąsajų ne tik su daile, muzika, teatru, bet ir su dabarties aktualijomis, kurias puikiai atskleidžia žiniasklaida.

„Šiemet vieną pamoką, įkvėpta rytinio radijo laidos pasakojimo, pradėjau nuo istorijos, kaip dvi amerikietės privertė nusišypsoti Didžiosios Britanijos karaliaus sargybos atstovą, o vėliau įkėlė vaizdo įrašą į socialinį tinklą „Tik Tok“ ir tuo, kaip šis nuotykis baigėsi sargybiniui. Tuomet paskaitėme straipsnį apie karališkajai sargybai taikomas taisykles. Kadangi šią medžiagą pasitelkiau ne vien linksmesnei pamokos pradžiai, o konkrečiam tikslui, tai netrukus šia informacija buvo galima remtis plėtojant samprotavimo rašinio temos „Ką gali juokas“/„Juoko galia“ įžanginę ir pabaigos dalį“, – teigia ugdymo specialistė.

Taip pat R. Galdikienė sako, kad tam tikrus istorinius literatūros kūrinius galima interpretuoti ir per populiariosios muzikos kūrinių idėjinių žinučių prizmę. Todėl jos pamokose Balio Sruogos „Dievų miškas“ gali būti nagrinėjamas siejant su vokiečių sunkiojo roko grupės „Rammstein“ daina „Deutschland“, Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ – su Vido Bareikio repu, o Jono Biliūno novelės „Vagis“ literatūriniai sprendimai tyrinėjami pasitelkiant grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ hitą „Mažulė“.

Svarbu ugdyti ir komunikacinį raštingumą

Pasak Klaipėdos licėjuje dirbančios R. Galdikienės, šiuolaikinius vaikus itin svarbu mokyti ne tik kalbinio ar literatūrinio, bet ir komunikacinio raštingumo.

„Žiniasklaida yra dabarties komunikacijos atspindys. Todėl norint gerinti šiuolaikinių mokinių raštingumą, svarbu aiškiai suvokti šiandieninės žiniasklaidos tendencijas. Siekdama stiprinti vaikų komunikacijos kompetencijas, kartais mokinius kviečiu diskutuoti perskaičius Kristinos Sabaliauskaitės, Vytauto Landsbergio, Tomo Sinickio ir kitų publicistų straipsnius ar pasisakymus žiniasklaidoje. Taip siekiame aptarti ne tik šių straipsnių rašytinę kultūrą, bet ir siejame autorių išsakytas mintis bei patirtis su literatūros klasikų kūriniais“, – teigia pedagogė.

Pasak R. Galdikienės, šiuolaikiniame informacijos gausos amžiuje jaunąją kartą būtina mokyti tinkamai atsirinkti informacijos šaltinius, mokėti juos vertinti kritiškai ir objektyviai.

„Pamokų metu drauge su mokiniais nagrinėjame ir įvairius žiniasklaidos straipsnius apie aktualius šiandienos įvykius, karą Ukrainoje, Lietuvos ir užsienio ministrų, prezidentų pasisakymus įvairiomis temomis. Itin įdomūs yra kai kurių politikų bandymai interpretuoti kai kuriuos literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“ ar pasakojimą apie baroną Miunhauzeną. Toks ugdymo modelis moko ne tik suvokti literatūrą ar publicistinio kūrinio turinį, bet ir kritiškai atsirinkti skaitomą informaciją“, – teigia pedagogė.

Pasak R. Galdikienės, jos pasirinkta mokymo metodika tikrai nėra atsakymas, sprendžiant šiandien itin aktualų klausimą, kokią mokymo metodiką reikėtų taikyti šio tūkstantmečio vaikams.

„Dėmesys publicistikai ugdymo procese tikrai neišspręs visų mokymosi problemų, tačiau šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis ir profesionalais tikrai verta pasiremti lavinant mokinių bendrąjį raštingumą ir kompetencijas, kritinį mąstymą bei pilietinę laikyseną“, – kalba ugdymo ekspertė.

Grįžtant prie pamokos apie „Tūlą“ situacijos bei mokymosi prasmės klausimo, R. Galdikienė teigia, kad mokiniams atsakymą į užduotą klausimą pateikė pamokos pabaigoje.

„Atvirai pasakius į klausimą atsakiau ne iš karto, o pamokos pabaigoje. Atsakiau, kad net ir tai, kad atidžiai išnagrinėję nedidelę kūrinio ištrauką jie savo žodyną praturtino dviem naujais žodžiais „karminas“ ir „chaki“, jau yra mokymosi įprasminimas“, – sakė Klaipėdos licėjaus pedagogė.