Teigiama, kad prieš kelis amžius kelią į Klaipėdą rodė gana primityvus švyturys – ant medinės karties pakabintas žibintas. Naudos iš jo esą nebuvo daug – dieną jis nebuvo reikalingas, o naktį šis žibintas buvo vos įžiūrimas.

Suklestėjus jūrinei prekybai mediena buvo susirūpinta uosto saugumu, nes įplaukti į Klaipėdos uostą dėl seklumų ir menkų orientyrų buvo sudėtinga. Būtent XVIII a. prasidėjo rimtos diskusijos dėl krantų sutvirtinimo ir švyturio statybos – jas paskatino Klaipėdos uosto prieigose įvykęs neeilinis incidentas, kai čia ilgam įstrigo gausybė laivų.

Klaipėdos švyturys buvo vienas pirmųjų Baltijos jūros pakrantėje – pastatytas ir įžiebtas 1796-aisiais. Baltijos jūros pakrantėje senesni tik Dancigo ir Travemundės švyturiai.

1819 m. Klaipėdos švyturys buvo paaukštintas, jame įrengta nauja žibintų sistema. Nuo 1874 m. Klaipėdos švyturys buvo dažomas raudona spalva, o vėliau – baltais ir raudonais kvadratais. Ši ypatybė švyturiui suteikė Raudonojo vardą.

Atvirukas iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo

XIX amžiaus pabaigoje, pastačius šiaurinį molą, apsaugantį uostą nuo bangų, ant jo pastatytas dar vienas švyturys – jis dar vadinamas Baltuoju. Šis švyturys dažnai vaizduojamas senuose atvirukuose ir nuotraukose. Baltasis švyturys papuošė ir 200 litų banknotą. Dar vienas švyturys įkurdintas pastačius pietinį molą ties Smiltyne.

Deja, per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdoje buvę švyturiai buvo visiškai sugriauti. Šiandien visiems atpažįstamas Klaipėdos švyturys iš naujo perstatytas ir patobulintas tik 1953 m.

Apie švyturių istoriją papasakos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas dr. Julius Žukas, Lietuvos jūrų muziejaus istorikai Dainius Elertas ir Romualdas Adomavičius.

„Istorinės Klaipėdos pėdos” – tai edukacinis projektas, skirtas atskleisti, kaip vystėsi ir augo Klaipėdos miestas. Projektą kuria naujienų portalas „Atvira Klaipėda”. Jis iš dalies finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”.