1950-ųjų uostamiesčio vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, šiuo metu saugomi Klaipėdos regioniniame archyve, byloja, kad net ir prabėgus penkmečiui po komunizmo statybų pradžios maisto produktai vis dar buvo vežiojama purvinoje taroje ir dėžėse, nemažai įstaigų veikė antisanitarinėmis sąlygomis, mieste nebuvo šiukšlinių, trūko viešųjų tualetų, o esami buvo ypač apleisti.

Apie tokius to meto Klaipėdos sanitarinius bei sveikatos reikalus ir bus dėstoma šioje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje.

Medikams – vokiškas automobilis

1950-ųjų kovą tuometiniai Klaipėdos gydytojai sulaukė geros žinios. VK nusprendė Klaipėdos valstybinės autotransporto inspekcijos konfiskuotą lengvąjį automobilį „Opel Adam” perduoti Sveikatos skyriui. Iš ko ir už ką buvo konfiskuotas šis vokiškas automobilis sprendime buvo nutylėta. Kartu VK nurodė, jog mašina turi būti skirta šeimos gydytojams aptarnauti.

O tų metų birželį nudžiugti turėjo ir pacientai – VK konstatavo, kad vienintelis iki tol mieste buvęs dantų protezavimo kabinetas jau nebepatenkino miestiečių poreikių ir tai sūkūrė sąlygos tokiai privačiai praktikai.

Tad siekdamas užtikrinti miesto gyventojams tinkamą pagalbą protezuojant dantis ir „kovoti su privatininkais”, VK nurodė Sveikatos skyriaus vedėjui drg. Patlatovui II miesto ligoninės poliklinikos skyriuje atidaryti dar vieną tokį kabinetą. Kartu VK nusprendė uždaryti artelės „Aušra” dantų protezų laboratoriją, nes ji ne tik neužtikrino reikiamos darbų medicininės kontrolės, bet ir tapo „privačios praktikos priedanga”.

Akivaizdu, kad tuo metu trūko vietų ir mažiesiems ligoniukams, tad VK birželį nurodė per dešimt dienų miesto vaikų ligoninėje įrengti 25 naujas lovas. Taip pat tą pačią dieną VK skyrė 45 000 rublių visiškai apleistos šios ligoninės centrinio šildymo sistemos remontui.

Klaipėdos vaikų ligoninės vyr. medicinos sesuo Baniulienė su mažaisiais pacientais palatoje. V. Rupšlaukio (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Trūko tuo metu mieste ir sanitarijos bei higienos prekių. Reaguodamas į tai VK nurodė Voentorgo skyriaus viršininkui drg. Rukšinui perduoti Vaistinių valdybai parduotuvės Nr. 9 patalpas Pergalės (dabar – Tiltų) g. 9-11, kad ten būtų įrengta tokių prekių parduotuvė. Vietoje šios netekties Voentorgui buvo paskirtos Gostorgo nebenaudotos užkandinės Nr. 4 patalpos Montės (dabar – Herkaus Manto) g. 48.

Tų metų birželį VK priėmė ir dar vieną sprendimą dėl patalpų, susijusių su sveikata – buvo nuspręsta Tuberkuliozinį dispanserį ir jo stacionarą perkelti iš pastato Montės g. 47 į namą J. Janonio g. 22.

Maisto produktai – purvinoje taroje

Su sanitariniais reikalais tuomet buvo bėdų ir veikusiose įmonėse bei įstaigose. Gegužės pradžioje VK konstatavo, kad prekybinės organizacijos, ignoruodamos ankstesnį nurodymą, vis dar nebuvo apsirūpinusios šaldymo įranga ir taip kėlė grėsmę greitai gendantiems maisto produktams. Jų gamintojai prekybininkams neišduodavo atitinkamų sertifikatų, o pati produkcija mieste vis dar buvo vežiojama purvinoje taroje ir dėžėse. Pardavėjai nebuvo supažindinami su higieniniais reikalavimais, pačios parduotuvės ir maitinimosi įstaigos neturėjo priemonių kovoti su musėmis.

Tad VK nurodė visiems gamybininkams ir prekybininkams pašalinti tokius trūkumus. Miesto prekybos skyriaus vedėjui drg. Sebrovui ir Sanepideminės stoties vedėjui drg. Bandiukovui buvo nurodyta uždaryti visas prekybines įstaigas, kurios neturės šaldymo įrangos, o atsakingus asmenis patraukti atsakomybėn.

Taip pat buvo sudarytos trys komisijos, kurios turėjo tikrinti maisto produktų gamintojus, maitinimo įstaigas, bazes, parduotuves, kioskus ir turgus, kaip šios įstaigos yra pasirengusios šiltojo metų laiko prekybai.

Visgi VK sprendimai ir komisijos, atrodo, kad nelabai gelbėjo. Tų pačių metų rugpjūtį VK konstatavo, kad eilė maitinimo įstaigų ir toliau nepaisė sanitarinių reikalavimų. Daugiausiai jų priklausė Gostorgui. VK sprendime buvo išvardintos ir konkrečios tokios įstaigos: penkios valgyklos, keturi barai, dešrelinė (сосисочная), restoranai „Elnias” ir „Pajūris”.

„Nurodytose įstaigose nebuvo paisoma elementarių sanitarijos taisyklių, nebuvo atliekamas būtinas patalpų remontas. <…> Maitinimo blokai neparūpinti karštu vandeniu, ištraukiamaisiais ventiliatoriais, šiukšlių dėžėmis”, – rašoma VK sprendime.

Ankstyvojo sovietmečio valgykla. Stasio Ivanausko (Šiaulių „Aušros“ muziejus) nuotr.

Jame taip pat dėstoma, kad antisanitarinėmis sąlygomis veikė ir kai kurios komunaliniam sektoriui priskirtos įmonės – viešbučiai, bendrabučiai, kirpyklos ir kt. Pabrėžta, kad ypač prasta padėtis buvo Žvejų gatvėje įsikūrusiame viešbutyje „Pajūris” (tarpukariu – „Balticher Hof”). Kirpyklos vis dar nebuvo aprūpintos reikiamu kiekiu servetėlių, šepetėlių ir kitų priemonių, tad jų klientams kilo grėsmė užsikrėsti odos ligomis. Prasta būklė buvo ir Gostorgui priklausiusioje skalbykloje.

Sprendime akcentuota ir aplinkybė, kad Minijos ir Malūnų (dabar – Nemuno) gatvėse „praktiškai nebuvo” viešųjų tualetų, o esamuose buvo „ypač antisanitarinė padėtis”.

Minijos ir Nemuno gatvės. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr. 

„Miesto valymo kontora iki šiol mieste neišdėliojo šiukšlėms ir nuorūkoms skirtų šiukšliadėžių ir blogai valo miestą. Ženklus skaičius namų valdybų neveda tinkamos kovos už miesto švarą. <…> Valstybinė saninspekcija liberaliai žiūrėjo į sanitarinių taisyklių pažeidimus, kas ir leidžia jiems plisti”, – konstatavo VK, pareikalavęs iš visų įstaigų vadovų esmingai pagerinti sanitarinę padėtį, o vyriausiajam miesto saninpektoriui drg. Juškevičiui nurodęs sustiprinti kontrolę ir bausti už apsileidimą atsakingus asmenis.

O po savaitės VK nusprendė, kad mieste reikia padidinti sanispektorių skaičių. Kadangi jau buvo gautas atitinkamas Valstybinės etatų komisijos prie LTSR ministrų tarybos leidimas, buvo nuspręsta sukurti penkias naujas pareigybes: miesto saninspektoriaus, gyvenamųjų vietų planavimu ir aplinkos oro apsauga turėjusi besirūpinti saninspektoriaus; vandens telkinių apsaugos saninspektoriaus; maitinimo higienos saninspektoriaus ir valstybinio saninspektoriaus padėjėjo.