Ketvirtadienį Seime tik vieno balso persvara po svarstymo pritarta siūlymui, kad už disponavimą mažu kiekiu kanapių būtų taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamojo kodekso pataisos atmestos.

Šiųmetis tik kanapes apimantis dekriminalizacijos projektas nesulaukė daugiau Seimo narių palaikymo nei pernykštis, kai projektas lietė visas narkotines ir psichotropines medžiagas, nors mažų kiekių kanapių laikymo savo reikmėms dekriminalizavimo idėją palaikė visos teisinės ir ne teisinės institucijos (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, teisės mokslininkai, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas ir netgi policija su kai kuriomis išlygomis) išskyrus vieną – prokuratūrą.

Tik generalinės prokurorės pavaduotojas Gintas Ivanauskas turėjo galimybę pasisakyti Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje svarstant dekriminalizacijos projektą. Ir posėdį nušvietusi žiniasklaida pristatė tik tą vienintelę iš institucijų – prokuratūros – poziciją. Vėliau G. Ivanauskas netgi davė išskirtinį interviu nacionaliniam transliuotojui.

Prokuroro esminė kritika projektui rėmėsi tuo, kad kanapių dekriminalizacijai neva nepasiruošusi sveikatos sistema. Kadangi priklausomybių prevencija ir gydymas nėra prokuratūros sritis, tokioje jos pozicijoje ekspertai pastebi nemažai prieštaravimų faktams. Jų įžvelgiama  ir prokuroro pasisakymuose teisiniais klausimais.

Prokuroro G. Ivanausko (toliau – G. I.) teiginius apie priklausomybių gydymą, išsakytus jo šių metų gruodžio 12 dienos išskirtiniame interviu LRT.lt portalui, pakomentavo Respublikinio priklausomybių ligų centro direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė, o teisinius teiginius tame
interviu – Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Skirmantas Bikelis.

Aušra Širvinskienė ir Skirmantas Bikelis

G. I.: Šiandien pas mus gydymo programos neveikia tinkamai. Pirmiau reikia stiprinti narkotikų prevencijos, gydymo programas, o tik vėliau kalbėti apie galimybę dekriminalizuoti nedidelio kiekio narkotikų turėjimą.

A. Širvinskienė: Kanapių kontekste reiktų kalbėti apie ambulatorinę (psichologinę) pagalbą (tą rodo ir kitų šalių patirtis ir PSO rekomendacijos), nes tik kanapių vartojimo atveju intensyvios pagalbos nereikia, užtenka ambulatorinių konsultacijų (jei nėra gretutinių ligų ar nėra vartojamos šalia kitos medžiagos). Tokią pagalbą galima gauti kad ir psichikos sveikatos centruose, kurių šiuo metu turime platų tinklą.

Vertindami, ar gydymo programos veikia tinkamai, ar ne, pažiūrėkime į faktus. Lietuvoje yra paslaugų, padedančių priklausomybių turinčiam žmogui sveikti ir absoliuti dauguma iš jų buvo sukurta remiantis mokslu, tarptautiniais standartais, ilgamete ekspertų patirtimi – teorija ir praktika. Lietuvoje taikomos gydymo programos yra mokslu pagrįstos, akredituotos ir atitinka rekomenduojamus tarptautinius standartus (PSO, UNODC), todėl abejoti, kad jos veikia netinkamai, nėra pagrindo.

Lietuvoje teikiamų paslaugų spektras platus: priklausomybių konsultantų ir psichologų konsultacijos ir pagalba Visuomenės sveikatos biuruose, 12-os žemo slenksčio paslaugų kabinetų teikiama pagalba, informavimas ir konsultavimas. Žemo slenksčio paslaugos teikiamos 10 Lietuvos savivaldybių: Vilniaus, Ukmergės, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Mažeikių ir Visagino).

Visuomenės sveikatos biuruose taip pat veikia ir ankstyvosios intervencijos programos, kurios skirtos eksperimentuojantiems ar nereguliariai vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas jaunuoliams nuo 14 iki 21 metų. 2021 m. ankstyvosios intervencijos programa buvo įgyvendinama 41 iš 60 savivaldybių.

Tai pat paslaugos teikiamos ir pirminiu asmens sveikatos priežiūros lygiu t. y. psichikos sveikatos centruose turinčiuose viešosios ar privačios įstaigos statusą. Psichikos sveikatos centrų Lietuvoje yra daugiau kaip 100. Juose dirba gydytojai psichiatrai, vaikų paauglių gydytojai psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai ir pan.

Galime didžiuotis, kad esame sukūrę sėkmingai ir efektyviai veikiančią ir specializuoto antrinio lygio priklausomybių psichiatrijos paslaugų spektrą. Net penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) filialai, teikiantys ambulatorines ir stacionaro paslaugas.

Ir čia dar nepaminėjau visų paslaugų ir jas teikiančių įstaigų ir bendruomenių, kurios prisideda prie to, kad pagalba žmonėms būtų prieinama.

G. I.: Galbūt gydymas neveikia tinkamai dėl to, kad mes mažai stengiamės nukreipti žmones į gydymo programas.

A. Širvinskienė: Kaip jau minėjau, tik kanapių vartojimo atveju dažniausiai intensyvios pagalbos nereikia, užtenka ambulatorinių konsultacijų, kad ir psichikos sveikatos centruose, kurių šiuo metu turime platų tinklą. Tad gydymo veiksmingumo klausimas šiuo metu svarstomo dekriminalizacijos projekto kontekste keliamas nelabai pagrįstai.

Jei asmuo vartoja kelias psichoaktyvias medžiagas, tarp jų ir kanapes, tada jau reikalinga intensyvesnė pagalba, kurią gali gauti RPLC ar privačiose gydymo įstaigose. RPLC specialistų patirtis leidžia teigti, kad kai kurie žmonės vis dar nėra linkę kreiptis ne tik dėl svyruojančios asmeninės motyvacijos, bet ir dėl šiuo metu Lietuvoje vis dar vyraujančios stigmos (kurią dar labiau aštrina ir nepagrįsti vieši pasisakymai, kad gydymas esą „tinkamai neveikia”). Kriminalizavimas taip pat prisideda prie stigmos didinimo ir baimių kreiptis pagalbos.

O kalbant apie priklausomybių nuo įvairių psichoaktyvių medžiagų gydymą, atkryčių po gydymo būna, bet tai būdinga visoms lėtinėms ligoms (astmai, diabetui, hipertenzijai ir kt.) ir tai jokiais būdais jokioje šalyje nėra rodiklis, kuris leistų teigti, kad programos esą neveikia.

Tokie teiginiai, kuriais be argumentų ir be pagrindo abejojama esą gydymo programų tinkamumu, stigmatizuoja ir pačias programas, ir dirbančius specialistus, ekspertus ir priklausomybe sergančius asmenis.

G. I.: Atliktas ne vienas tyrimas ir pasauliniu mastu iš esmės pripažįstama, kad, kai asmuo yra priklausomas nuo narkotikų, tai nėra taip, kad jis priklausomas tik nuo kažkokios vienos narkotinės medžiagos. Didžioji dauguma vartoja kelių rūšių narkotines ir psichotropines medžiagas.

A. Širvinskienė: Priešingai nei teigia prokuroras, pagal besikreipiančių į gydymą asmenų statistiką, negalime teigti, kad dominuotų kelių psichoaktyvių medžiagų vartojimas su priklausomybe nuo jų.

Tyrimai taip pat leidžia teigti, kad atsižvelgiant į trumpesnę narkotikų vartojimo istoriją, jauni asmenys dažniausiai patiria palyginti nedaug neigiamų psichoaktyvių medžiagų vartojimo padarinių, ir tai yra priežastis, kodėl jiems sunkiau nei suaugusiesiems (ypač, jei auga nepalankioje aplinkoje ir mato aktyvų suaugusiųjų psichoaktyvių medžiagų vartojimą) pripažinti, kad jiems reikia pagalbos ar kad ateityje problemos tik didės. Todėl lemiančiai svarbu – tai pabrėžia tiek PSO, tiek JT ekspertai – sudaryti kuo palankesnes ir patrauklesnes sąlygas, visiems kartu kurti nestigmatizuojančią aplinką, kad žmonės savalaikiai galėtų kreiptis ir gauti profesionalią ir mokslų grįstą pagalbą. O nuolatinis vartojančių asmenų „demonizavimas” asmeninėse ar viešosiose erdvėse, nepagrįstas abejojimas jiems teikiama pagalba tik dar labiau atitolina juos nuo sveikimo sistemos.

G. I.: Mums nėra didelio skirtumo, ar bus taikoma administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą, svarbiausia – kad šalyje gerai veiktų reabilitacijos programos.

S. Bikelis: Vienas pagrindinių vakarietiškos baudžiamosios politikos principų yra ultima ratio, kuris reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė, kai kitos yra per švelnios. Jei prokuratūra nemato skirtumo tarp baudimo už kanapes švelniau ar griežčiau, ir vis tiek pasisako, kad būtų baudžiama griežčiau (baudžiamąja, o ne administracine tvarka), tai reiškia, kad prokuratūra nepripažįsta vieno esminių vakarietiškos teisinės sistemos principų. Dėl to tenka tik apgailestauti.

Taip pat pažymėtina, kad jau minėta, kad kriminalizacija apsunkina priklausomų asmenų pritraukimą naudotis pagalbos paslaugoms. Tad prokuroro pozicija palaikyti kriminalizaciją ir kartu rūpintis, kad gerai veiktų pagalbos programos, neatrodo nuosekli.

G. I.: Mūsų baudžiamoji politika nėra griežtesnė šiandien, negu ji buvo prieš 10 metų.

S. Bikelis: Palyginkime įstatymų numatytas baudas anksčiau ir dabar. Už 1 g kanapių turėjimą be tikslo platinti iki 2017 metų įstatymai numatė baudą nuo 2 iki 289 eurų, dabar nuo 750 iki 25000 Eur. Už 10 g kanapių turėjimą be tikslo platinti iki 2017 metų įstatymai numatė baudą nuo 38 iki 3800 Eur,
šiuo metu nuo 2500 iki 100000 eurų. Matome, kad dabartinis baudos minimumas yra daugiau nei dvigubai didesnis už buvusį maksimumą. Tai yra pagriežtėjimas. Jau nekalbant apie baudų maksimumus, kurie šiuo metu kanapių mažų kiekių savo reikmėms turėjimo kontekste yra visiškai
neadekvatūs.

Visa laimė, kad teismai stengiasi taikyti baudas arčiau minimumo, kad nepažeistų teisingumo principo. Tačiau, manyčiau, ir minimalios baudos nėra adekvačios veikos pavojingumui. Būtina keisti įstatymą taip, kad tokių neadekvatumų sankcijose nebūtų.

G. I.: Man kartais labai keista girdėti kalbas, kad neva turime sovietines ar tarybines normas dabartiniame BK. Nieko panašaus, jis buvo sukurtas, atsižvelgiant į prancūzišką, vokišką kodeksų variantus.

S. Bikelis: Pažvelkime į faktus. Tokios situacijos, kai vienas asmuo pasidalija suktinuke su kitu, pagal Rusijos baudžiamuosius įstatymus užtraukia nuo 4 iki 8 metų, pagal Lietuvos – nuo 2 iki 8 metų laisvės atėmimo. Vokietijoje už tokią veiką numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki 5 metų (ir galimybė atleisti nuo bausmės).

Žiūrim toliau – tarybiniame ir Lietuvos baudžiamuosiuose kodeksuose buvo ir yra identiška sankcija už bet kokio kiekio, net labai mažo, narkotikų
kontrabandą – nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo ir ši norma abiejuose kodeksuose buvo ir yra tame pačiame straipsnyje, kaip ir prekių kontrabanda. Vokietijoje narkotikų nusikaltimai ir prekių kontrabanda yra visiškai skirtinguose įstatymuose ir sankcija yra iki 5 metų laisvės atėmimo arba bauda, jei nėra sunkinančių aplinkybių. Taigi, ar tikrai „nieko panašaus” į tarybinius ir rusiškus įstatymus? Ar tikrai mūsų Baudžiamojo kodekso nuostatos dėl „narkotikų nusikaltimų” yra parengtos pagal Vokietijos pavyzdį? Anaiptol.

G. I.: Kita kryptis, kurią pasirenka kitos valstybės, tai yra narkotikų legalizavimas, bet manau, kad tai rodo, jog tos valstybės pasiduoda, ten tiek užleistas prevencinis, reabilitacinis gydymas, kad jau niekaip kitaip nebepavyksta sureguliuoti narkotikų vartojimą.

S. Bikelis: Apie tai, kad reabilitacinis gydymas mažų kiekių kanapių turėjimo kontrolės kontekste iš esmės nėra aktualus jau minėta ankstesniuose komentaruose. Kanapių turėjimą savo reikmėms suaugusiesiems yra legalizavusi Kanada, planuoja Vokietija. Galiu tik pacituoti esminę legalizavimo priežastį (šalia ultima ratio principo, kuris savaime suprantamas), kurią nurodo tiek Kanados, tiek Vokietijos vyriausybės – legalios kanapės, parduodamos tik licencijuotose prekybos vietose, yra saugesnės, kelia daug mažiau rizikų žmonių sveikatai. Nelegali kanapė gali būti užteršta sintetiniais kanabinoidais, įvairiais apdirbimo chemikalais, pelėsiu, jų paruošimo ir laikymo sąlygos gali būti netinkamos. Suprantama, eina kalba apie kanapių pardavimus tik suaugusiems.Vaikai negali įsigyti kanapių, lygiai kaip negali įsigyti tabako ar alkoholio.

O utima ratio principas šiuo atveju sako, kad bausti už turėjimą mažo kiekio patikrintos kokybės medžiagos, kuri nėra žalingesnė nei tabakas, yra nereikalinga. Visuomenės sveikatos klausimai (žalingi įpročiai – ar tai būtų kanapių, ar tabako rūkymas, ar piktnaudžiavimas alkoholiu) turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis, ne baudimu.

Komentuojamą interviu su prokuroru galima rasti čia.