Iš 49 savo gyvenimo metų Valerija Kovalska 45-erius praleido Mariupolyje, į kurį su tėvais vaikystėje atvyko iš Chersono. Mariupolyje ji su vyru turėjo butą ir mylimą darbą vienoje prekybos kompanijoje, kurioje ji išdirbo 19 metų. Tačiau įprastą moters gyvenimą sugriovė rusų armija – jos namą subombardavo ir nugriovė, o firma uždarė Mariupolio filialą.

Jos mylimas pajūrio miestas virto „mirties miestu” – Ukrainos valdžios vertinimu, iš buvusių 450 tūkst. Mariupolio gyventojų žuvo apie 22-25 tūkst. bei buvo sugriauta 90 proc. gyvenamųjų namų.

Dėl miesto apšaudymų likus be elektros, vandens ir šildymo, Valerijai su jos demencija sergančia 80-mete mama teko mėnesį gyventi sporto komplekso slėptuvėje ir maitintis ant laužo gatvėje pagamintu maistu, kuriam produktus sunešė visi gyventojai.

Viską praradusios, jos kovą atvyko į Klaipėdą, kur dirbo jos vyras. Tik praėjus 9 mėnesiams Valerija rodo jėgų papasakoti apie jos miestą ištikusį siaubą, kurį jai teko matyti savo akimis.

Tėvas būtų išprotėjęs

„Prasidėjus karui mano vyras buvo užsienyje, kur jau nuo vasario vidurio buvo kalbama apie tai, kad Rusija rengiasi pulti Ukrainą. Jis man skambino ir prašė išvažiuoti, bet aš juo netikėjau, juk Mariupolis – rusakalbių miestas. Be to, ir mano tėvas – rusas, kurį Antrojo pasaulinio karo metais tėvai atsivežė iš Rusijos. Jei jis būtų buvęs gyvas, būtų išprotėjęs. Jis išvis nebūtų supratęs šios situacijos. Net prasidėjus karui vietiniai galvojo, jog Ukraina tuoj susitars su Rusija ir viskas išsispręs. Niekas netikėjo, kad mus visus tiesiog išžudys. Dėl to, kad netikėjo, daugelis ir žuvo”, – pokalbį pradėjo ukrainietė.

Baisūs mūšiai mieste prasidėjo jau vasario 25-ąją, iškart dingo visos komunikacijos.

„Puolimo pradžioje raketa atskriejo į mūsų kiemą, jos skeveldros išdaužė visų langų stiklus. Aš buvau virtuvėje, o mama – salone. Šaukdama „mama, mama” puoliau prie jos. Ačiū Dievui, ji buvo gyva, sėdėjo ant sofos visa pabalusi, aplipusi sienų apdailos atplaišomis. Ji buvo kontūzyta, nuo to laiko negirdi viena ausimi”, – tęsė pasakojimą pabėgėlė.

Dėl karo veiksmų ėmė progresuoti mamos demencija, kuri iki karo buvo lengvos formos ir moteris pati galėjo savimi pasirūpinti. Po to ji tapo visiškai priklausoma nuo dukros. Jai ėmė rodytis, kad karas vyksta ne dabar, o vyko jos vaikystėje, ji ėmė nebereaguoti į tai, kas vyksta. Kita vertus, pasak Valerijos, jei jos mama būtų viską supratusi, ją būtų buvę sunku išvežti, ji, kaip ir daugelis garbaus amžiaus žmonių, būtų norėjusi likti Mariupolyje.

Ketvirtą apšaudymo dieną Valerija su mama pasislėpė savo daugiaaukščio namo rūsyje, kuriame jau slėpėsi 30 gyventojų. Ten jos praleido savaitę, vėliau perėjo į sporto komplekso, esančio miesto centre, slėptuvę. Tikėjosi, jog ten bus saugiau.

Mieste tokių žmonių susibūrimo vietų buvo keletas, vienas iš jų – po Mariupolio teatru. Kovo 16 d. rusai teatrą bombardavo iš lėktuvų ir tada, BBC duomenimis, žuvo nuo 300 iki, Associated Press duomenimis, 600 žmonių. Mariupolio merija skelbia dar didesnį žuvusiųjų skaičių – 1300. Tačiau iš po griuvėsių pavyko ištraukti tik 130 žuvusiųjų kūnų. Kartu šis atvejis parodė, jog nė viena slėptuvė, net ir požeminė, nėra saugi.

Be to, kilo ir maisto problema. Iš pradžių žmonės, iš savo namų atsinešę produktus, valgyti gamindavo visiems kartu, kol tų produktų turėjo. Padėjo ir ukrainiečių kariai, kas tris dienas atveždavę konservų.

„Ėmė trūkti maisto – atsargos baigėsi, parduotuvės buvo uždarytos bei nusiaubtos marodierių. Mano racionas buvo toks: pusryčiams – pusė stiklinės vandens arba arbatos, jei pavydavo pasišildyti su generatorium vandenį, pietums – šaukštas makaronų su konservais, vakarienei – vanduo. Jei pasisekdavo, gautą šokolado plytelę pasidalindavom tarp kelių žmonių. Žinoma, suaugusieji savo sąskaita taupė, kad daugiau liktų vaikams. Kartais tekdavo badauti kelias paras”, – pasakojo Valerija.

Maistą gaminti teko gatvėje, pasidarius improvizuotą laužavietę iš plytų bei šaldytuvų grotelių. Tai buvo gana pavojinga, nes žmonės galėjo būti apšaudyti arba sužeisti skeveldrų. Todėl maistą lauke gamino tik vyrai.

„Kodėl miesto gatvėse buvo tiek lavonų? Todėl, kad žmonės iš slėptuvės išeidavo ieškoti produktų arba gaminti maisto ir juos užmušdavo bombos arba skeveldros. Daugelis žuvusiųjų ilgą laiką taip ir liko gulėti gatvėse, vasarą nuo jų sklido baisus dvokas. Pavojinga buvo ir lauke, ir pastatų viduje. Išėjęs žūsi nuo skeveldrų, viduje – nuo dūžtančių langų stiklų, slėptuvėje – žūsi po griuvėsiais”, – pasakojo ukrainietė.

Mariupoliečiai nežinojo, kas vyksta jų šalyje, kadangi dėl dingusios elektros negalėjo pasikrauti telefonų ir prisijungti prie interneto. Gyvendamos slėptuvėje, moterys dar klausėsi radijo: visi gyventojai jį apsėsdavo ratu ir klausydavosi kiekvieno diktoriaus žodžio, tikėdamiesi išgirsti, jog Mariupolis išlaisvintas. Baterijas radijui žmonės nešė iš namų, jas išimdami iš televizorių pultelių ar laikrodžių.

Tačiau Valerijai su mama perėjus į slėptuvę miesto centre, ten nebuvo radijo ryšio. Vieninteliu informacijos šaltiniu tapo laikraščiai, kuriuos kartais atnešdavo kariai.

„Naujienose gerų žinių nebuvo, rašė tik apie įvairiose šalies vietose vykstančius mūšius. Vieni mūšiai, – prisiminė pokalbininkė. – Aš labiausiai laukiau žinių apie žaliąjį koridorių, tačiau jo vis neatidarė”.

Paaiškėjo, jog Mariupolis yra apsuptas, o moteris norėjo išvykti. Ji karių ėmė klausinėti apie humanitarinį koridorių, bet jei jai teigė, jog iš miesto galima išvykti tik su savo automobiliu rizikuojant gyvybe.

„Bandykit, nors tai mirtinai pavojinga”, – patarinėjo jie slėptuvės gyventojams.

„Nusprendėme vykti link Žaporožės į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją. Turėjome vyro paliktą mašiną, bet aš blogai vairuoju. Paprašiau, kad su mumis kartu vyktų kaimynai – vyras, moteris ir jų vaikas, kad vyras vairuotų. Jam irgi lengva nebuvo, nes yra neįgalus. Bet vairuoti mokėjo”, – pasakojimą tęsė Valerija.

Savo plano mamai ji nepasakojo dėl jos sveikatos būklės. Jai paklausus, kur jos važiuoja, Valerija tiesiog atsakydavo „ten”. Paklausus, „o kodėl”, atsakydavo „todėl”. Mama ja pasitikėjo.

Pirmą kartą jie bandė išvažiuoti kovo 5-6 dienomis, tačiau prie sienos jų neišleido dėl apšaudymų. Tada pabandė antrą kartą, kovo 16-17 d. Nusprendė vykti kitu keliu, per Pervomaiskajos gyvenvietę, esančią ties išvažiavimu iš Mariupolio. Ten jie atsistojo į maždaug 100 automobilių eilę ir juos praleido.

„Ačiū Dievui, mes laiku išvykome, mūsų ypatingai nekrėtė ir neklausinėjo, o po mūsų išvykimo rusai ėmė organizuoti filtravimo stovyklas”, – sakė ji.

Iš pradžių pavyko pasiekti 80 km nuo Mariupolio esantį Brianską. Kelionė truko visą parą – nuo kovo 16 d. 9 val. iki kovo 17 d. 5 val., kadangi automobilių kolona sustodavo kas 5 metrai. Pakeliui buvo matyti daug sušaudytų automobilių ir išmėtytų daiktų. Lauke buvo 8 laipsniai šalčio, tačiau automobilio šildymo sistemos nejungė, taupė benziną, kurio ir taip degalinėse labai trūko.

„Be to, važiavome laukais atidarytais langais, nes stiklai buvo tamsinti, o tokius automobilius galėjo apšaudyti. Buvo klaikiai šalta, dantis ant danties neįmanoma pataikyti. O mama apskritai buvo leisgyvė”, – kelionės pradžią prisiminė Valerija.

Liko tik žemės kauburėlis

Atvykę į Brianską porai valandų apsistojo cerkvėje sušilti ir užkąsti. Iš ten nuvyko į Zaporožę, kur laikinai buvo apgyvendinti bendrabutyje. Po kelių dienų Valerija su mama išvyko į Klaipėdą.

Jau būdama čia ji sužinojo, kad sprogmuo pataikė į jų namą ir jis sudegė. Po to rusų valdžia jį nugriovė. Iš jo liko tik video užfiksuotas žemės kauburėlis, į kurį Valerija žiūrėdama verkia, nes ten liko visi jos daiktai ir visas buvęs jos gyvenimas.

„Man skaudu žinant, jog mano 22 metų sūnus jūreivis prieš pat karą iš šių namų išėjo į reisą ir niekada į juos nebegrįš”, – sako ji.

Moteris dažnai bendrauja su draugais bei vyro giminėmis, likusiais Mariupolyje.

„Man pasakoja, jog žmonės iki šiol ten gyvena be ryšių. Tik kai kuriuose namuose atkurta elektra, žmonėms davė šildytuvus, nes šildymas neatkurtas. Nieko ten nestato, tik griauna subombarduotus namus. Mieste pastatė kažkokį daugiaaukštį ir jį visais rakursais nufilmavo Rusijos televizijai, pasakodami, kad ten apgyvendins tuos, kurių namus sugriovė. Tačiau niekas nežino, kas ten gyvena, nes mano pažįstamiems, kurie jau pusę metų gyvena gatvėje, niekas nieko nesiūlo. Esu įsitikinusi, kad Rusija nesiims atstatyti Mariupolio, jiems vietiniai žmonės nerūpi. Jie miestą užgrobė ne dėl žmonių, o dėl to, kad turėtų sausumos kelią į Krymą. Rusijai tai tiesiog strateginis objektas. Dabar gyventojai kažkokias būdais stengiasi išgyventi. Tik išgyventi – ne gyventi“, – kalbėjo moteris.

Valerija supranta visų ukrainiečių, kurie buvo priversti išvykti, skausmą.

„Juk nukentėjo ne tik Mariupolis. Ukrainoje dabar daug „mirusių” miestų, Rytų Ukraina – vieni griuvėsiai. Nežinau, kaip kiti pabėgėliai tai išgyvena. Aš save bandau užimti kitais dalykais – štai, pavyzdžiui, artėja šventės… Sunku visa tai priimti, nes mano ankstesnis gyvenimas griuvo per vieną akimirką ir staiga prasidėjo naujas. Turėjau darbą, perspektyvas, tikslą. O po to patekau į nesuvokiamą situaciją: ir čia aš jaučiuosi svetima, ir ten man vietos nebėra”, – liūdnai pokalbį baigė Valerija.

Jungtinių Tautų duomenimis, nuo Rusijos karo pradžios iki lapkričio 29 d. iš Ukrainos išvyko 15,8 mln gyventojų.

INFORMACIJA

„Piervyj Baltiskij kanal” praėjusią savaitę rodė reportažą, kaip „gerieji” rusai padeda atstatyti, jų teigimu, pačių ukrainiečių sugriautą Mariupolį. Šis žurnalistas be jokio sąžinės graužimo toliau Rusijos žmonėms tokiomis melagienomis pudrino smegenis, skleisdamas blaiviu protu sunkiai suvokiamą dezinformaciją.