Ko gero, daugelis tėvų susiduria su vaikų prašymu nupirkti šuniuką. Tai ypač aktualu prieš naujuosius metus – vaikas svajoja apie šuniuką po eglute, tuo metu tėvai suka galvą, ar tai protinga idėja.

Ar verta vaikui dovanoti augintinį ir ką reikia žinoti, jį įsigijus pirmą kartą, kalbamės su šunų mokyklos Klaipėdoje „Canis M” dresuotoju Andrejumi Popovu, kuris jau daugiau kaip 35 metus užsiiminėja keturkojais.

Papasakokite, kaip vaikui išrinkti šunį, kad jis jam taptų draugu?

Pirmiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, kad vaikui pirkti šuns nereikia, juoba jo dovanoti. Tai turi būti protingas apgalvotas veiksmas, turint galvoje tai, jog juo turėsite rūpintis jūs, o ne vaikas. Vaikas nėra pasirengęs imtis tokios atsakomybės. Šuniukas dėžutėje, žinoma, garantuoja vaiko susižavėjimą, tačiau būtent dėl impulsyvių suaugusiųjų sprendimų dauguma augintinių atsiduria gatvėje. Jei jūs iš tiesų norite sau užsiauginti kompanioną, o ne nevaldomą, nuolat lojantį padarą, tam reikia ruoštis atsakingai.

Ką patartumėte tiems, kurie pirmą kartą įsigijo augintinį?

Susirasti dresuotoją. Ir tai padaryti dar prieš įsigyjant šunį. Per savo gyvenimą tokių skambučių sulaukiau gal tik 10-15. Dažniausiai skambina po laiko ir šaukia: „Padėkite!” Žinant šeimos aplinkybes, gyvenimo būdą, pomėgius ir tikslus galima patarti bent dėl to, kokios veislės šuo geriausiai tiktų.

Kokia veislė geriausiai tiktų šeimai, turinčiai vaikų?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku, bet galima išskirti kai kurias tendencijas. Yra labai aktyvių keturkojų, su kuriais reikia daug vaikščioti, bėgioti, žaisti. Bet yra ir šunų-kompanionų, miniatiūrinių veislių, kurios reikalauja mažiau dėmesio.

Galbūt daugelis su manimi nesutiks, bet, remdamasis savo patirtimi, patarčiau rinktis anglų Stafordšyro bulterjerą. Skamba baisiai, atrodo pakankamai simpatiškai. Kaip taisyklė, tai labai geri ir draugiški šunys tiek su žmonėmis, tiek su savo gentainiais. Jiems būdingas aukštas intelektas, jie viską labai greit įsimena.

Dabar labai populiarūs borderkoliai. Tai protingi, gražūs šunys, bet pamirštama, jog pirmiausia jie yra darbiniai šunys. Su jais būtina nuolat ką nors veikti. Jie neskirti gulėjimui ant sofos, o štai sofa nuo jų gali ir nukentėti.

Panašiai yra ir su australų aviganiais. Jei bulterjerą galima vieną palikti visai dienai, tai aviganiai eina iš proto nuo neturėjimo ką veikti bei bendravimo trūkumo. Kai kurios veislės vaikams netinka ir dėl ūgio. Jis turi reikšmės, jei vaiką žadama įtraukti į šuns priežiūrą.

Yra linkusių į lyderystę veislių – tai visi tarnybiniai šunys. Jie sugyvenami, bet jų prigimtyje slypintis lyderystės pradas juos valdo. Taip kad sunku patarti.

Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą – tai pudelis. Tai labai protingi šunys, lengvai pasiduodantys dresūrai. Bet tarp jų daugiausiai būna isterikų.

Galiu pasakyti tik viena: jei šunį perki vaikui, auklėti teks abu. Kitaip nieko nebus.

Аr dresūra ir auklėjimas – vienas ir tas pats?

Tai skirtingi dalykai. Dresūra – tai konkrečių įgūdžių mokymas. O auklėjimas vyksta namuose – kas galima ir ko ne, kas gerai, o kas – blogai.

Už dresavimą svarbiau yra socializacija, t.y. sugebėjimas greitai adaptuotis prie įvairių situacijų. Kad šuns psichika būtų lanksti ir jis adekvačiai reaguotų. Kiekvienas pravažiuojantis autobusas šuniui neturi kelti šoko.

Kaip to pasiekti?

Laikas yra ribotas. Šuo visko išmoksta per pirmus 2-6 mėnesius. Tuo metu reikia šunį paskiepyti ir kuo dažniau eiti į lauką, būti tarp žmonių, mašinų, kitų šunų, vaikų. Gerai, kad dabar su šunimis jau galima lankytis ir kavinėse, baruose.

Mano visi užsiėmimai vyksta mieste. Mes su grupe nuolat einame į kavines, jei dirbame mieste. Šunys prie to pripranta. Praradus šį laiką, tenka ne tiek dresuoti, kiek socializuoti. Tokie šunys į viską reaguoja jautriai, negali susikoncentruoti.

Kitaip tariant, įsigijus šunį, jis turi tapti pilnateisiu visuomenės nariu.

Taip, šuo šiuolaikinėje visuomenėje – kompanionas. Išskyrus tuos, kurių funkcija yra saugoti.

Ar būtina šunį dresuoti? Ir ar tai galima daryti namuose?

Vieno atsakymo nėra. Čia kaip ir su vaikais. Juos galima vesti į darželį, į mokyklą, bet galima auklėti ir namuose. Tik skiriasi darbo su specialistu efektyvumas. Dabar Klaipėdoje yra daug dresuotojų, ko gero, kiekvienas kiemas turi savąjį. Daug ir vietinių, ir atvykėlių.

Tačiau kiekvienas dresavimą įsivaizduoja skirtingai. Dažnai matau, kad šunį išmoko komandų, o kas bus toliau – šeimininko reikalas.

Mano kursas trunka 4 mėnesius. Per tą laiką šuo praktiškai išmoksta visko, bet to nepakanka šeimininkui. Šuo turi ne tik išmokti komandas, bet ir prisitaikyti prie žmonių visuomenės, kad būtų patogu ir šuniui, ir aplinkiniams.

Išmokyti komandų galima per 10 min., bet iš to nebus jokios naudos. Dresavimas turi vykti tokiomis sąlygomis, kuriose vėliau šuo gyvens. Deja, daugelis dresuotojų šito nepaiso.

O ar galima pradėti dresuoti kelių metų šunį?

Būna ir tokių atvejų. Teoriškai – taip, bet tai galima būtų palyginti su tuo, jei imtume perauklėti 30-ties metų žmogų.

Ar svarbu šuniui parodyti, kas čia šeimininkas?

Aukso vidurį, kaip ir su vaikais, sunku rasti. Ar būti draugu, ar tėvu? Mano nuomone, būti šuns draugu praktiškai neįmanoma. Šuniui žmogus pirmiausia turi būti šeimininku. Ir tik po to – draugas. Tai pavyksta ne visiems.

Ar pasitaiko, jog šeimininkas nedalyvauja šuns dresavime?

Anksčiau būdavo, dabar – ne. Šeimininkui tai būtų labai blogas variantas. Mokykloje žmonės supranta, kad daugiau dirbama su žmogumi, o ne su šunimi. Šunį išmokyti lengviau. To, ko aš mokau 4 mėnesius, šunį galima išmokyti per dvi savaites.

Кaip pasiekti, kad šuo klausytų visų šeimos narių?

Visų jis neklausys, t. y., kiekvieno klausys savaip. Svarbu išmokti iš šuns pareikalauti. Jei šeimoje yra vaikas, teks apsišarvuoti kantrybe ir susitaikyti su tuo, kad teks auklėti ir vaiką, ir šunį.

Ar galima šuniui taikyti fizines bausmes. Bausti?

Manau, kad taip. Bet tik vienu atveju – jie šuo kam nors įkanda be tavo leidimo. Ir bausmė turi būti momentinė, o ne po kurio laiko. Negalima leisti, kad šuo peržengtų ribą. Esant tokiai situacijai, reiktų kreiptis į specialistą. Tačiau mušti iš bejėgiškumo, kai šuo tiesiog neklauso komandų, žinoma, negalima. Tu juk žmogus, protinga būtybė, galvok, kaip išmokyti.

Artėja naujieji, vėl bus leidžiami fejerverkai. Feisbuke pasirodys pranešimų apie pabėgusius šunis. Ką patartumėte, kad taip neatsitiktų?

Kiekvienas mano, kad jam taip neatsitiks. Ir aš taip maniau. Bet kartą mano šuo išsigando skaidančio oro baliono, kuris nusileido šalia namų, ir pabėgo. Vos suradome.

Nebandykite likimo. Švenčių metu geriau lauke nebūti, o jei tenka būti, pasirūpinkite, kad antkaklyje būtų jūsų duomenys. Net ir drąsiausias šuo gali išsigąsti petardos sprogimo. Jei yra galimybė, geriau tokiu metu šunį išvežti už miesto.

Jei augintinis fejerverkų bijo ir būdamas namie, kur nors jį paslėpkite arba garsiai paleiskite muziką. Saugokite savo augintinius, jų psichika yra jautri.

Reklama: gyvūnų maistas