Pasaulinė turinio platforma rinkos tyrimų pramonei „Significant Insights” antrus metus iš eilės į 30-ies perspektyviausių šios srities jaunųjų mokslininkų sąrašą įtraukė ir Londone šiuo metu gyvenančią klaipėdietę Andę Gilmartin. O pernai ją Jungtinės Karalystės Rinkos tyrimų draugija buvo paskelbusi Metų jaunąja mokslininke.

Su pasaulinio garso prekių ženklų savininkams, Jungtinių Tautų Organizacijai skirtais tyrimais dirbanti jauna moteris teigia, jog jai labai pravertė triūsas ir būtinybė save išlaikyti studijų metu.

Lemtinga močiutės dovana

Klaipėdos „Šaltinėlio” mokykloje, Simono Dacho progimnazijoje ir „Ąžuolyno” gimnazijoje besimokiusi A. Gilmartin sako niekada neplanavusi atsidurti ten, kur yra dabar, nes „tiksliuke” nesijautė.

„Abu mano tėvai rašytojai, humanitarai, tad ir aš visada linkau į tą pusę – buvau gabi lietuvių, anglų kalboms. Į anglų mokyklėlę močiutė mane nuvedė vos penkerių – ji visada pati svajojo susikalbėti angliškai, kad galėtų keliauti po pasaulį, tad nuvesdama mane mokytis anglų kalbos ji man norėjo padovanoti laisvę. Ji to nežinojo, bet jos dovana pasuko mano gyvenimą ta kryptimi, kuria dabar einu”, – pasakojo pašnekovė.

Ji dalinosi, kad vaikystėje išbandė daug ką, nes turėjo polinkį muzikai, menams, šokiams, dailei. 2009-aisiais parašė ir su tėvų pagalba išleido knygą „Liusijos dienoraštis”.

„Matematikai natūralaus talento neturėjau, o ir tėvai nelabai galėjo padėti su formulėmis ar vektoriais. Tad ilgą laiką mano filosofija buvo „ai, tiek to ta matematika”. Net juokas ima apie tai pagalvojus – trylikametė Andė būtų tik suraukusi nosį, jei būtų žinojusi, kad ateityje susidraugaus su matematika ir pasirinks karjerą, kurioje su skaičiais draugauja kasdien”, – šypsosi A. Gilmartin.

Mokykloje ji sakė visada besimokiusi gerai, tik technologijų pamokos jai atrodė ir beprasmiškos, ir seksistinės.

„Iki šiol atsimenu, kaip šeštoje klasėje turėjome siūti prijuostes ir megzti kojines – didesnio pragaro man tikriausiai net ir sugalvot tada negalėjo. Nieko nuostabaus, kad tą trimestrą man iš technologijų išvedė šešetą. Niekada nepamiršiu, kaip skaniai mano mama iš to juokėsi. Už tą juoką aš jai buvau labai dėkinga ir tą akimirką, ir dabar. Mano mama visada manimi pasitikėjo ir sukūrė saugią aplinką, kurioje aš pati galėjau priimti savo sprendimus. Į mano mokslus ji niekada pernelyg nesikišo – bet visada buvo šalia, jei man reikėjo pagalbos. Mes dažnai kalbėdavomės apie tikslus ir svajones – kartu ieškojome galimybių mano ateičiai. Ji visada manimi tikėjo ir skatino svajoti apie didesnį pasaulį”, – dalinosi pašnekovė.

Kartu ji prisimena, kad mokykloje dažnai jausdavosi kitokia, kartais ir vieniša, nes buvo labai susikaupusi ties mokslais ir savo ateitimi.

„Manau, kad daugeliui klasiokų atrodžiau gana arogantiška, nors nepasakyčiau, kad galvojau esanti geresnė už kitus. Tiesiog buvau ir vis dar esu intravertė, neretai jaučiu apsimetėlio sindromą. Dar nesuradau atsakymo, kaip su tuo susitvarkyti. Bet ieškau”, – sakė A. Gilmartin.

Ekonomikos studijos buvo iššūkis

Moteris sakė, kad dar būdama moksleivė visada norėjo dirbti ir įgyti darbo patirties. Tad baigusi gimnaziją vasarą atliko mėnesio praktiką Klaipėdos savivaldybėje ir dirbo su tuometiniu mero patarėju Simonu Gentvilu. Tuo metu savivaldybė ieškojo būdų pritraukti į miestą daugiau studentų ir viena idėja buvo bendradarbiauti su kokiu nors Jungtinės Karalystės universitetu, kad jis įkurtų nuotolinį skyrių Klaipėdoje.

„Mano užduotis buvo rinkti informaciją ir sužinoti, kokia būtų paklausa tokiai idėjai. Mėnesį skaičiau esamą informaciją internete, skambinau Klaipėdoje esančioms aukštesniojo ir aukštojo mokslo institucijoms. Vėliau padėjau Simonui Gentvilui sukurti prezentaciją, skirtą ir pačiai savivaldybei, ir išrinktiems britų universitetams”, – prisiminė pašnekovė.

Sprendimas studijuoti užsienyje, anot moters, atėjo palaipsniui. Iš pradžių ji svarstė apie studijas LCC Tarptautiniame universitete, vėliau akiratis prasiplėtė iki Vilniaus universiteto, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto. Galiausiai sako ėmusi svajoti apie platesnį pasaulį.

„Kuo daugiau knygų perskaičiau ir filmų pamačiau, kuo daugiau užsieniečių sutikau per debatų konkursus ir anglų kalbos stovyklas, tuo smalsesnė dariausi. Kadangi buvau gabi mokinė, panorau „šauti” aukščiau. Ir šoviau, tiesiai į Oksfordą. Tai daryti mane paskatino mama ir mano IELTS tarptautinio anglų kalbos testo mokytoja Ingrida Macytė, kuri mane ruošė šiam testui, privalomam visiems, kurie nori mokytis Jungtinėje Karalystėje. Išlaikiau testą ir gavau 8,5 balo iš galimų 9. Tai buvo ženklas, kad galiu svajoti drąsiau, tad padaviau prašymą studijuoti Oksfordo universitete”, – pasakojo A. Gilmartin.

Ji sakė, jog buvo nusprendusi studijuoti verslą, tačiau Oksfordo universitetas tokios programos neturėjo ir buvo galima rinktis tik ekonomiką.

„Galimybė studijuoti Oksforde man tiesiog užėmė amą, tad nusprendžiau priimti šį iššūkį ir pakeičiau kryptį į ekonomiką. Džiaugiuosi, kad priėmiau šį sprendimą – manau, kad ekonomikos studijos man suteikė daugiau nei verslo studijos būtų galėjusios mane išmokyti. Ekonomika taip pat man atidarė daugiau durų. Į Oksfordą neįstojau, bet tikrai nesigailiu, kad pabandžiau”, – sakė pašnekovė.

Pasak A. Gilmartin, Voriko universitetas (angl. University of Warwick), į kurį įstojo, visada buvo antras jos pasirinkimas, nes tai pasaulinio lygio aukštojo mokslo įstaiga. Be to, tais metais oficialiuose reitinguose jis buvo pirmas Jungtinėje Karalystėje. Ekonomikos departamentas, anot jos, ten taip pat buvo įspūdingas – jame dėstė pasaulyje žinomi dėstytojai ir mokslininkai. Universiteto bendruomenė, pasak pašnekovės, visada juokaudavo, kad Vorike mokosi tie, kurie nepateko į Oksfordą ir Kembridžą.

Studijuodama dirbo

A. Gilmartin neslepia, jog finansinė studijų pusė ir jai pačiai, ir šeimai buvo nemenkas iššūkis, bet jį laiko vertingu. Ji pati užsidirbdavo bendrabučiui, transportui ir knygoms, o tėvai pagelbėjo duodami pinigų maistui.

„Mano situacijoje viskas buvo įmanoma ir įkandama. Labiausiai tai priklausė nuo to, ar esi pasiryžusi sunkiai dirbti, leisti sau mažiau nei kiti mano kursiokai. Turėjau nusiteikti, kad reikės skaičiuoti pinigus, darytis biudžetą. Universitetas suteikia prieigą prie mokslo, dėstytojų, didžiulės bibliotekos, kuri dirba visą parą. O už bendrabutį, maistą, transportą moki pats. Yra daug galimybių įsidarbinti pačiame universitete. Vyriausybė duoda paskolą mokslui, bet mokėti pabaigęs mokslus turėsi pats. Kavinė, kurioje dirbau, buvo pačiame universitete, tad jie buvo lankstūs ir derino tvarkaraštį pagal paskaitas – aš dirbdavau dienomis, kai turėjau mažiau paskaitų. O jų buvo nedaug – didžiąja dalimi mokymasis buvo savarankiškas. Tad suderinti darbą su mokslu nebuvo sunku laiko prasme. Tačiau energijos prasme, aišku, kitas reikalas – kol gamini sumuštinius kavinėje, kursiokai skaito knygas bibliotekoje. Nelengva, bet pabaigoje ir aš, ir kursiokai baigėme tą patį prestižinį universitetą. Tuo labiau, aš buvau paragavusi triūso ir sunkesnio gyvenimo. Galiu tvirtai pasakyti, kad visa tai man labai privertė vėlesniame gyvenime ir ypač karjeroje. Prestižinio universiteto diplomas tik atvėrė daugiau durų”, – dalinasi moteris, studijų metais vakarais ir savaitgaliais dar uždarbiaudavusi versdama tekstus lietuvių-anglų kalbomis.

Ji pasakojo baigiamajam darbui pasirinkusi temą apie tai, kokią įtaką tėvų finansiniai pasirinkimai (draudimo pirkimas, taupymas pensijai ir pan.) daro jų vaikams – ar ir atžalos priima tokius pat sprendimus. Darbui reikalingą tyrimą ji atliko su 300 atsitiktiniu būdu atrinktų Voriko studentų. Rezultatai parodė, jog vaikai didžiąja dalimi priima panašius finansinius sprendimus, kaip ir jų tėvai.

„Pavyzdžiui, jei tėvai yra įpratę pirkti kelionės draudimą, kiekvieną sykį keliaudami į užsienį, jų vaikai darys tą patį. Tačiau tai tik koreliacija – sunkiau yra nustatyti priežastinį ryšį. Ar tai lemia genai? Ar finansinis auklėjimas? O gal tai, kad tėvai ir jų vaikai kilę iš tos pačios socioekonominės situacijos? Mano tyrimas nerado aiškaus paaiškinimo. Kitaip pasakius, nėra vienos aiškios priežasties”, – apie tai, ką pavyko išaiškinti rašant baigiamąjį darbą, ir ko ne, sako A. Gilmartin.

Karjera prasidėjo universitete

Pašnekovė pasakojo, kad dar studijų metu po antro kurso vasarą viename iš universiteto departamentų atliko praktiką, kurios metu padėjo įkurti naują studijų programą – tvarkė juridinius dokumentus, kūrė interneto tinklalapį, programos žurnalą, administravo socialinius tinklus, vedė atvirų durų renginius.

Po praktikos universitetas A. Gilmartin pasiūlė ir toliau darbuotis paskutiniais studijų metais ketvirtadaliu etato, tad ji galėjo atsisakyti darbo sumuštinių kavinėje.

„Baigusi mokslus neturėjau konkretaus tikslo – nežinojau, kur eiti toliau. Dauguma mano kursiokų pasirinko karjeras bankuose, bet manęs tai niekada neviliojo. Artimiausi mano draugai liko universitete ir tęsė studijas – beveik visi pasirinko studijuoti magistrą. Aš irgi svarsčiau tokią galimybę, bet man magistro studijos buvo neįkandamos pinigine prasme. Imti didelės paskolos magistrui nenorėjau, o ir stipendijos nebūčiau gavusi, nes bakalaurą baigiau vidutiniškai – subalansuoti mokslą su dviem darbais nebuvo lengva. Bet visgi turėjau prestižinio universiteto išsilavinimą ir tikėjau, kad savo kelią rasiu. Kadangi dar nežinojau, ką daryti toliau, nusprendžiau metams likti universitete kaip darbuotoja. Universitetas man pasiūlė rotaciją po kelis skirtingus departamentus. Taip pat pora mėnesių dirbau universiteto inžinerijos skyriuje mokslo tyrimų asistente”, – pasakojo moteris.

Praėjus metams ji sako supratusi, jog laikas kelti sparnus, nes nenorėjo įstrigti universitete ir persikėlė gyventi į Londoną, kur prasidėjo jos karjera rinkos tyrimų srityje.

Seka prekės ženklų „sveikatą”

Sostinėje pašnekovė pradėjo darbuotis tyrimų agentūroje „Hall & Partners”.

„Darbas buvo sunkus, Londonas – didelis ir vienišas, nes nieko čia nepažinojau. Bet išmokau labai daug. Dirbau su tokiais klientais kaip „Barclays”, „Škoda” ir „Adidas”, sužinojau, ką reiškia atlikti patikimus, tvirtus tyrimus ir padėti klientams priimti sprendimus”, – pasakojo A. Gilmartin.

Po dvejų metų, praleistų „Hall & Partners”, ji gavo pasiūlymą dirbti kitoje rinkos tyrimų agentūroje „Opinium” ir ten yra jau ketvirtus metus. Ši agentūra kuria ir atlieka vartotojų apklausas bei ekonometrinius modelius – tai, anot pašnekovės, yra lyg „matematikos, statistikos ir psichologijos miksas”. Dar viena darbo sritis – politinės apklausos. 2019-ųjų Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus ši agentūra, anot tyrėjos, nuspėjo tiksliausiai.

Pati A. Gilmartin specializuojasi prekės ženklų ir komunikacijų (reklamų) tyrimuose.

„Aš „seku” klientų prekės ženklų „sveikatą” – pavyzdžiui, kai kuriems klientams kartą per mėnesį atlieku apklausas su jų tikslinėmis auditorijomis ir stebiu, kaip keičiasi žmonių požiūriai į tą prekės ženklą. Jei klientas pradeda per televiziją rodyti naują reklamą, aiškinuosi, ar ta reklama padeda tam prekės ženklui, ar pakenkia. Stebiu ir kas vyksta su jų pagrindiniais konkurentais bei patariu, kaip juos aplenkti. Taip pat atlieku naujų produktų ir paslaugų tyrimus. Pavyzdžiui, klientas man gali pateikti 10 naujų idėjų, ir mano darbas yra atlikti tyrimą bei pasakyti, kuri iš tų idėjų bus sėkmingiausia. Tai reiškia, kad klientas gali išsirinkti idėją su didžiausiu potencialu, vietoje to, kad švaistytų investicijas tam, kas niekada nebus įdomu vartotojui. Dažnai atlieku tyrimus ir vyriausybėms bei nepelno organizacijoms. Šiuo metu atlieku tyrimą Jungtinių Tautų Atsakingų investicijų departamentui. Tyrimo metu darau apklausas su 5 tūkstančiais Jungtinių Tautų signatarų visame pasaulyje. Bandome išsiaiškinti, kaip efektyviausiai sukurti atsakingų investicijų principus, kad investicinės kompanijos visame pasaulyje savo pinigus valdytų taip, kad sukurtų kuo daugiau gerovės bei tai darytų nekenkdami planetai”, – pasakoja vyresniosios tyrimų vadybininkės pareigas einanti pašnekovė.

„Net galva neišneša”

Nors A. Gilmartin sako, jog universitetinius mokslus jau yra palikusi praeityje ir nebeturi planų prie jų sugrįžti, tai jai netrukdo pasiekti pripažinimo, nes ji nuolat rašo straipsnius žiniasklaidai apie atliekamus tyrimus, yra kolegų mentorė, rengia mokymus, prisideda prie naujų darbuotojų samdymo proceso.

2021-asiais JAV leidžiamas žurnalas „Forbes” Jungtinėse Valstijose paskelbė straipsnį, kuriame aprašė vieną A. Gilmartin atliktą tyrimą.

„Covid pandemijos metu pastebėjau, kad kompiuterinių žaidimų pardavimai smarkiai šoktelėjo – man buvo įdomu, kodėl ir kokios to pasekmės. Su komanda atlikome tyrimą ir paaiškėjo, kad karantino metu Jungtinėje Karalystėje ir JAV kompiuteriniai žaidimai buvo didžiulė pagalba bei būdas žmonėms kartu leisti laiką, bet saugiai. Karantino metu abejose šalyse daug kas gavo privalomas apmokamas atostogas ir šiaip žmonės buvo priversti mėnesių mėnesius sėdėti namie. Vietoje nuobodžiavimo jie galėjo leisti laiką žaisdami kompiuterinius žaidimus – net su savo tėvais, broliais, seserimis, vaikais. Mūsų tyrimas parodė, kad kompiuteriniai žaidimai turėjo teigiamą įtaką žmonių psichinei sveikatai ir nuotaikai”, – pasakojo tyrėja.

2021-aisiais klaipėdietė Jungtinės Karalystės Rinkos tyrimų draugijos buvo išrinkta Metų jaunąja mokslininke.

Tais pačiais metais pasaulinė turinio platforma rinkos tyrimų pramonei „Significant Insights” ją įtraukė į 30-ies perspektyviausių šios srities jaunųjų mokslininkų sąrašą. Jame A. Gilmartin atsidūrė ir šiemet.

„Šis įvertinimas – didžiulė privilegija, ir aš nepriimu jo kaip savaime suprantamo. Trisdešimtuke tokie žmonės, šalia kurių man būti yra didelė garbė. To, kad į šį trisdešimtuką esu išrinkta antrus metus iš eilės, net galva neišneša”, – sakė pašnekovė.

Svarbiausia, kad šalia būtų palaikantys žmonės

A. Gilmartin sako iš pradžių po studijų neturėjusi konkretaus plano ar pasilikti Jungtinėje Karalystėje, ar grįžti į Lietuvą.

„Šiuo metu visas mano gyvenimas jau yra čia, Londone. Dirbu kompanijoje, kurioje jaučiuosi priimama ir vertinama. Mano vyras, katinas, draugai irgi čia. Londone „priaugau” – jo kultūra, žmonės, vertybės man artimi. Tad šiuo metu neturiu planų grįžti – bet niekada nesakyk niekada. Pas tėvus grįžtu per Kalėdas, Velykas ir vasarą. Taip pat grįžau susituokti, nes visada norėjau vestuves atšokti Lietuvoje”, – sakė pašnekovė.

Ji prisipažino nepamenanti, kada paskutinį kartą buvo Klaipėdoje, nes tėvai gyvena kaime netoli Karklės.

„Kadangi aš gyvenu ir dirbu Londone, miestas manęs netraukia – vietoje to aš visada džiaugiuosi galimybe įkvėpti jūros oro ir pasivaikščioti gamtoje. Dažnai nuvykstu ir į Palangą”, – teigė moteris.

Paklausta, ką galėtų patarti jaunam žmogui, artimiausiu metu turėsiančiam daryti sprendimus dėl savo ateities, ji sakė: „Idealus scenarijus yra turėti planą A, planą B ir planą C. Būti pasiruošusiam tam, kad ne viskas gausis taip, kaip nori – gal vienur neįstosi, gal ne į tą profesiją, ne į tą šalį. Bet tai ne mirties bausmė ir tikrai galima rasti išeitį – ką gali žinoti, gal net būsi laimingesnis, jei nueisi kita kryptimi, negu planavai. Net jei ir neturi plano ar net tikslo, nereikėtų jaudintis – tiesiog nereikia stovėti vietoje, o daryti bet ką. Kartais tas darymas gali būti net ir pasivaikščiojimas prie jūros. Juk kartais geriausios idėjos į galvą ateina tiesiog besimaudant duše. Bet svarbiausia prisiminti, kad kelių į tą patį kelionės tikslą yra įvairių – kai kurie keliai yra tiesūs, bet nuobodūs, o kiti vingiuoti, bet smagūs. Jei kažkas nepavyko ar kelias nuėjo kita kryptimi, nereikėtų graužtis. Ir tuo labiau lygintis su kitais, reikia eiti savo keliu. Ir klausyti tik tų, kurie tau linki gero. Reikia apsupti save tokiais žmonėmis. Ir tada viskas bus gerai”.