Lietuvai kasmet mininti Vasario 16-ąją – valstybės atkūrimo dieną – šešėlyje beveik visada lieka dar vienas itin svarbus XX a. pradžios įvykis, nuo kurio šiandien sukanka lygiai 100 metų.

1923 m. sausio 15-ąją sėkmingai užsibaigus slaptai karinei operacijai Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos dalimi. Iki oficialaus teisę nulemti Klaipėdos krašto likimą turėjusių sąjungininkų sprendimo prabėgo šiek tiek daugiau nei mėnuo, kuris buvo pilnas įvairiausios įtampos. Tik 1923 m. vasario 16-ąją Ambasadorių konferencija priėmė deklaraciją, kad kraštas su tam tikromis sąlygomis perduodamas Lietuvai.

Svarstė ir karinį variantą

Pasak istorikės dr. Vilmos Bukaitės, laikas nuo 1923 m. sausio 15-osios iki vasario 16-osios Prancūzijos diplomatiniame susirašinėjime „yra ypatingai tirštas”.

„Yra didžiulis dokumentų pluoštas, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje yra kelios bylos po 270-340 puslapių. Dar yra tam tikra medžiaga Lietuvos fonde, be to yra atskiras Klaipėdos krašto fondas”, – vasario 1-ąją vykusio 137-ojo „Vakaro su senąja Klaipėda” metu pasakojo istorikė.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengtoje knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad gavusios informaciją apie sausio 15 d. nutrauktą ugnį sąjungininkės nusprendė išeities iš susidariusios situacijos ieškoti diplomatiniu keliu, o į Klaipėdą atsiųsti jų kariniai laivai turėjo labiau rodyti galią nei imtis konkrečių veiksmų.

Visgi, pasak V. Bukaitės, gaida, kad Lietuvą reikia nubausti už labai įžūlų politinį gestą Ambasadorių konferencijos posėdžiuose kartojosi labai daug kartų. Radikalesni balsai siūlė atsiimti Klaipėdos kraštą jėga, labai to siekė Klaipėdos krašto vyr. komisaras Gabrielis Petisné, „nuosekliai rašydamas, kad reikia kariauti”.

Svarstytas ir diplomatinių santykių su Lietuva nutraukimo variantas, bet tik tuo atveju jei Lietuva laikytųsi įžūliai, nesiektų bendradarbiauti.

Anot V. Bukaitės, vienas iš reikalavusiųjų naudoti jėga buvo Prancūzijos parlamentas Anatole de Monzie, Klaipėdoje viešėjęs 1922 m. vasarą. Jis tokį reikalavimą išsakė pačiam šios šalies premjerui Raymond Poincaré. Pasak istorikės, jai teko skaityti, jog minėtasis parlamentaras buvo G. Petisné giminaitis, tad akivaizdžiai jį protegavo.

„Kariškiai prancūzai svarstė, kad 2000-3000 karių padėtų atkurti tvarką”, – sakė V. Bukaitė.

Dirbo Ypatingoji komisija

Sausio 17-ąją Ambasadorių konferencijos posėdyje Paryžiuje svarstyta, kad kariuomenė į Klaipėdą negalėtų būti siunčiama, bet sąjungininkės turi „išsaugoti veidą”, tad derybų su sukilėliais išvengti nepavyks. Sutarta, kad Klaipėdos krašto vyr. komisaras G. Petisné tam visiškai netinka, tad į Klaipėdą nuspręsta pasiųsti Ypatingąją komisija su plačiais įgaliojimais ir pagrinde užduotimi – derėtis su sukilėliais, nedelsiant atkurti tvarką ir sąjungininkų valdžią, kol kas nieko nesakant apie tai, kad kraštą planuojama perduoti Lietuvai su tam tikromis sąlygomis.

Komisiją sudarė Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos Azijos ir Okeanijos direkcijos direktoriaus pavaduotojas Louis Georges Raoul Clinchant, Italijos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Kopenhagoje baronas Pompeo Aloisi ir Didžiosios Britanijos konsulas Dancige Basil Homfray.

Ypatingoji komisija automobiliu iš Karaliaučiaus atvyko į Klaipėdą sausio 25 d. vakare. Pirmiausia ji susitiko su vyr. komisaru G. Petisné, kitą dieną priėmė miesto vyr. burmistrą Robertą Grabową, Prekybos rūmų prezidentą Jospeph Kraus ir savarankiškų profesinių sąjungų atstovus bei paskelbė apie savo misiją Klaipėdos krašte viešu atsišaukimu.

„Jos misija yra atkurti tvarką ir, išklausius įvairias šalis, sudaryti laikinąją vyriausybę, kurioje būtų atstovaujama įvairioms gyventojų grupėms, bei galiausiai informuoti Ambasadorių konferenciją kuri turi nuspręsti dėl tolesnio Mėmelio likimo, atsižvelgdama į visų interesus. Ambasadorių konferencija šį sprendimą nori priimti kuo greičiau, tačiau negali būti nė kalbos apie tai, kad tai būtų padaryta esant spaudimui, susidariusiam dėl karinio perversmo”, – buvo rašoma šiame atsišaukime.

Tik paviešinusi savo tikslus komisija pradėjo susitikimus su lietuvių atstovais.

„Nuo to, kuria linkme pasisuks komisijos ir „sukilėlių“ derybos, ar pavyks komisijai įgyvendinti Ambasadorių konferencijos jai iškeltą uždavinį, tiesiogiai priklausė ir tolesni sąjungininkių veiksmai. Vien per mėnesį nuo sprendimo pasiųsti Ypatingąją komisiją į Klaipėdą dienos (sausio 17 d.) Ambasadorių konferencija dar svarstė Klaipėdos klausimą šešiuose posėdžiuose – sausio 24, 29, 31 d., vasario 7, 12, 16 d. Per tą laiką nuo ultimatumų kalbos ir svarstymų apie galimą karinę intervenciją buvo pereita prie įtikinėjimų ir derybų, nepaisant to, kad esminiai Ambasadorių konferencijos reikalavimai – atkurti tvarką, atstatyti sąjungininkių valdžią (autoritetą), nedelsiant išvesti iš krašto visus ginkluotus Lietuvos piliečius – per tą laiką nepasikeitė, kaip nepasikeitė ir pagrindinis Lietuvos vyriausybės interesas. Tad kompromisų, siekdamos savų tikslų, darė abi pusės”, – rašoma minėtoje knygoje.

Anot knygos autorių, Lietuvos valdžia vasario pradžioje jau aiškiai suprato, kad sąjungininkės dėl Klaipėdos siekia bene tik parodomojo teisėtumo, tad ryžosi nuolaidoms, pasirūpindamas, kad bent formaliai būtų įgyvendinti faktiškai visi jų reikalavimai. Tuo metu sąjungininkės, irgi dariusios nuolaidų, vasario pradžioje jos be didesnių dvejonių susiejo Klaipėdos klausimą su Lenkijos rytinės sienos pripažinimo klausimu, nes to tuoj po sausio įvykių Klaipėdoje ėmė intensyviai reikalauti Varšuva.

Po Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko pokalbių su sąjungininkių atstovais Kaune, vasario 8-ąją derybų tarp pulkininko Eugene Trousson ir vietine kariuomene tapusių „sukilėlių” vadovo Jono Polovinsko-Budrio metu buvo sutarta, kad 1,5 tūkst. dydžio lietuvių pajėgų kontingentas formaliai pereis į pavaldumą pulk. E. Trousson, o kitos pajėgos bus atitrauktos iš Klaipėdos krašto. Vasario 10 d. ryte į Paryžių iš Klaipėdos išsiųsta informacija, kad sutarta ir dėl naujos direktorijos.

„Kitą dieną sąjungininkių atstovai Kaune įteikė E. Galvanauskui notą, kurioje Lietuvos vyriausybė buvo informuota, kad kadangi beveik baigiama vykdyti Ambasadorių konferencijos iškeltas sąlygas, sąjungininkės yra pasirengusios dar tą pačią savaitę (t. y. iki vasario 18 d., sekmadienio) priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausybė čia buvo oficialiai, nors ir trumpai, informuota ir apie sąlygas, kuriomis Ambasadorių konferencija ketino perduoti Lietuvai Klaipėdos kraštą – kraštui Lietuvos sudėtyje turės būti garantuota autonomija, Lietuva turės garantuoti nevaržomą upių ir jūrų tranzitą, dėl šių ir kitų sąlygų įgyvendinimo su Lietuva bus deramasi Paryžiuje”, – rašoma knygoje.

Tačiau vasario 13 d. sąjungininkes pradėjo pasiekti reakcijos iš Klaipėdos, kad kyla komplikacijų. Londonas gavo žinią, kad netgi ta itin nedidelė Klaipėdos gyventojų dalis, kuri nori susijungti su Lietuva, kalba apie laisvą sąjungą su plačia vietos autonomija, o ne apie suverenumo perdavimą Lietuvai, kilo ir įtarimų ir dėl pajėgų atitraukimo. Tačiau pagrindine komplikacijų priežastimi, anot knygos autorių, tapo nesutarimas dėl to, kada turi pasitraukti vyr. komisaras G. Petisné. Pastarasis asmeniškai iš Prancūzijos premjero R. Poincaré buvo gavęs nurodymą išvykti tik kartu su sąjungininkių pajėgomis po to, kai Lietuva sutiks su Ambasadorių konferencijos sprendimo sąlygomis, o lietuviai reikalavo, kad tai įvyktų nedelsiant, vos sudarius naują direktoriją.

„Vasario 14 d. Paryžiuje reaguota nutariant Lietuvai perduoti: jeigu iki vasario 17 d. susitarimo, prie kurio priartėta, sąlygos nebus įgyvendintos, tai Ypatingoji komisija tiesiog išvyks iš Klaipėdos bet kokiu atveju kartu su vyr. komisaru ir visomis sąjungininkių pajėgomis. Kitaip tariant, Kaunui buvo duotą suprastu kad reikalas gali būti paliktas iki galo neišspręstas”, – rašoma knygoje.

Kokia galėjo būti tokio sprendimo perspektyva dar vasario 3-iąją E. Galvanauskui buvo pranešęs Lietuvos atstovas Paryžiuje Oskaras Milašius: „Francuzai atitrauks savo kariuomenę iš Klaipėdos, aliantai nutrauks diplomatinius santykius su Lietuva, niekuomet nepripažins įvykusio fakto ir nereaguos, jei vokiečiai atimtų Klaipėdą iš Lietuvos”.

Tad dar vasario 14-osios vakare gavę aiškią instrukciją iš Kauno lietuviai Klaipėdoje nusileido G. Petisné klausimu ir kitądien pradėta vykdyti susitarimą – buvo paskirta ir valdžią perėmė nauja Viktoro Gailiaus direktorija, o Klaipėdos krašto armija laikinai perėjo į pavaldumą pulk. E. Trousson. Gavusi informaciją apie tai, vasario 16 d. ryte Ambasadorių konferencija susirinko priimti galutinio sprendimo.

Lietuvos visuomenė sužinojo gerokai vėliau

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, informacija apie Ambasadorių konferencijos priimtą sprendimą, atrodo, anksčiausiai buvo paviešinta pačioje Klaipėdoje.

Susirinkus žmonėms į Šaulių gildijos namų salę (dabar – Klaipėdos koncertų salė), kurioje Lietuvos nepriklausomybės šventės proga turėjo vykti Kauno operos solistų koncertas, visiems susirinkusiesiems buvo paskelbta (neaišku, kas tiksliai tą padarė), kad 1923 m. vasario 16 d. ryte Ambasadorių konferencija svarstė Klaipėdos klausimą. Paviešintąjį tekstą kitą dieną paskelbė dienraštis „Memeler Dampfboot“. Iš jo matyti, kad sąjungininkų sprendimas, matyt, anksčiausiai pasiekė Ambasadorių konferencijos nepaprastąją komisiją arba vyr. komisarą G. Petisné.

„Vasario 16 d. vakare, 23:45 val. Paryžiaus laiku, R. Poincaré pasiuntė telegramą į Prancūzijos pasiuntinybę Kaune. Įgaliotinis Gabrielis Padovani gavo instrukcijas, pasitarus su Britanijos ir Italijos atstovais, nedelsiant įteikti Lietuvos vyriausybei Ambasadorių konferencijos priimtą sprendimą. Kartu Padovani instruktuotas informuoti Kauną, kad Ambasadorių konferencija laiko, jog sąlygos, kurių reikalavo sąjungininkės jų autoritetui atkurti, yra įgyvendintos, tad Ambasadorių konferencija „pagrindinių sąjunginių valstybių“ vardu perduoda suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai. Atrodo, kad tai buvo padaryta tik vasario 18-ąją, sekmadienį. Tą pačią vasario 18 dieną Ambasadorių konferencijos nepaprastoji komisija Klaipėdoje oficialiai įteikė sprendimą naujajai krašto direktorijai. Vasario 17-ąją apie sprendimą pirmą kartą informavo spauda. Pirmieji tą padarė Prancūzijos laikraščiai. Tą pačią dieną žinią išplatino Londono agentūra „Reuters“. Kaune žinia apie tai, kad „Ambasadorių Konferencija išsprendė Klaipėdos klausimą Lietuvai prielankioj prasmėj“ pirmiau buvo gauta iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje nei oficialiai iš trijų valstybių atstovų. Tad vasario 18 d. ją jau paskelbė oficiozas „Lietuva“, – sako V. Safronovas.

Visgi „Lietuvoje“ sprendimo turinys dar visą savaitę nebuvo viešinamas.

Vasario 20 d. ir 21 d. „Lietuvos“ skaitytojai turėjo galimybę sužinoti tik svarbiausią su tuo susijusią informaciją – kad vasario 19 d. sąjungininkai pasitraukė iš Klaipėdos (Ypatingoji komisija išplaukė britų laivu „Caledon”) ir ji „paliko vienų lietuvių valdoma ir saugoma“, kad Klaipėdoje iškeliama Lietuvos valstybės vėliava ir į kraštą įžengia Lietuvos kariuomenė.

Sąlygas vyriausybės oficiozas paskelbė tik vasario 24–25 dienomis.

Klaipėdos laikraščiai „Memeler Dampfboot“ ir „Prūsu Lietuwių Balsas“ savo ruožtu jas visu tekstu paviešino dar vasario 21 d.

Delsė sutikti iki kovo vidurio

Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad kai vasario 18 d. 13 val. sąjungininkių atstovai Kaune oficialiai įteikė Ambasadorių konferencijos sprendimo tekstą E. Galvanauskui, jie turėjo išklausyti įtūžusio premjero, kurio tonas pokalbio metu darėsi vis kandesnis. Sąjungininkėms jis priekaištavo dėl Lenkijos favoritizavimo, o jų sprendimo sąlygas pavadino nepriimtinomis, pareikšdamas, kad nemato prasmės į Paryžių siųsti atstovų tolesnėms deryboms dėl Klaipėdos konvencijos. Galutinį sprendimą jis pažadėjo panešti po Ministrų kabineto posėdžio.

Lietuvos vyriausybė ilgai nesiryžo visiškai sutikti su Ambasadorių konferencijos sprendimu, tačiau sąjungininkės sugebėjo pasiekti, kad kovo 13 d. Kaunas pripažintų vasario 16 d. sprendimo sąlygas „be rezervų”.

Tada prasidėjo ilgos ir sudėtingos derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir jos priedų. Ji buvo pasirašyta tik 1924 m. gegužės 8 d.

„Per šiuos daugiau kaip metus užtrukusį procesą ir po 1923 m. vasario 16 d. sprendimo sąjungininkių atstovai kartais vis išdėstydavo poziciją, kad suverenumas Lietuvai dar visiškai neperduotas, nes dėl tų sąlygų, kurias iškėlė Ambasadorių konferencija, esą dar nesutarta. Tačiau tai buvo veikiau spaudimo priemonė, nes 1923 m. vasario 16 d. sprendimo sąjungininkės atšaukti neketino. Vėliau būtent jis buvo laikomas juridiniu pagrindu, pagal kurį Lietuvai priklausė Klaipėdos kraštas”, – rašoma knygoje.

„Tik visos Lietuvos vyriausybės nuolaidos leido pasiekti, kad Klaipėda atitektų Lietuvai ne kaip „karo trofėjus“, o būtų perduota paisant tarptautinės teisės normų. Paskelbusi apie suvereninių teisių perdavimą Lietuvai, Lietuvos buvimą Klaipėdoje Ambasadorių konferencijos deklaracija padarė teisiškai nepajudinamą. Skirtingai nei situacijos, kurią sukūrė sausio 15-oji, pasekmės, vasario 16 d. sprendimas nežemino nė vienos pusės, tenkino jas abi. Sąjungininkai iš situacijos išėjo „išsaugoję veidą“, Lietuva – teisėtai gavusi tai, ko tikėjosi. Detalės ir sąlygos, kurias dar reikėjo suderėti, buvo svarbios, bet vis dėlto smulkmenos”, – reziumuoja V. Safronovas.

„Lietuviai ilgoje perspektyvoje išėjo laimėtojais, tačiau kartu tai buvo labai sunki pergalė, pakenkusi Lietuvos prestižui Vakarų valstybėse, ypač Prancūzijoje. Dėl to neįvyko ir pirmoji Čiurlionio paroda Paryžiuje. Tai, ką pavyko laimėti, nusvėrė praradimus, kai Lietuva buvo nustumta diplomatinėje plotmėje į blogiukų tarpą. Tas pat ištiko ir Ernestą Galvanauską, kurį iki tol Prancūzijos diplomatai labai vertino. Jis dėl Klaipėdos krašto paaukojo savo politikę reputacija Vakaruose, pirmiausia Prancūzijoje”, – sako V. Bukaitė.

Reikėtų švęsti vasarį?

Pasak V. Bukaitės, 1923-iųjų vasario 16-osios neįvertinimas yra nepamatuotas, nes tai yra viena didžiausių tarpukario Lietuvos diplomatijos sėkmių.

„Nekreipiame dėmesio ar per mažai kreipiame į tą faktą, kad sausio 15-oji dar nėra ta data, kai Klaipėda tampa Lietuvos dalimi. Vasario 16-oji yra ta diena, kai Klaipėda tampa Lietuvos dalimi. Ir tampa teisėtai, pagal tarptautinę teisę. Reikėtų tą vasario 16-osios prasmę labiau akcentuoti”, – sako V. Safronovas.