P0

Mums rašo, Svarbu

Kodėl švenčiame Vasario 16-ąją, arba trys Vasario 16-osios prasmės (1)

Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
2023-02-16


Lietuvos Taryba, dvi dešimtys vyrų, 1918 m. vasario 16 d. susirinkę Vilniuje, vadinamajame Sztrallio name, kuris šiandien vadinamas Signatarų namais, nutarė, kad jie turi kreiptis į Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių vyriausybes, pareikšdami savo valią apie Lietuvą, kaip nepriklausomą demokratinę valstybę su sostine Vilniuje. Ir po dienos, ir po savaitės nedaug kas pasikeitė – vis dar vyko Pirmasis pasaulinis karas, o Vilniuje toliau šeimininkavo okupacinė Vokietijos kariuomenė.

Lietuvos Tarybos nariai Vilniuje, 1917 m. Iš kairės, sėdi: Jonas Vileišis, dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kan. Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius. Stovi: Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tik po mėnesio, kovo 23 d. Berlyne Vokietijos reicho kancleris pareiškė atvykusiems Lietuvos politikams, kad gerasis kaizeris Wilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, ne tais pagrindais, kurie buvo deklaruoti 1918 m. vasario 16 d., o remiantis ankstesne, 1917 m. gruodžio 11 d., Lietuvos Tarybos deklaracija. Joje Lietuvos Taryba taip pat deklaravo Lietuvos nepriklausomybę, bet dar deklaravo ir Lietuvos „ilgalaikius ir glaudžius santykius“ su Vokietija.

Tačiau ir po kovo 23 d. deklaracijos niekas Lietuvoje nepasikeitė.

Vokietijos delegacija 1918 m. pradžioje derėjosi su bolševikų vyriausybe Brest Litovske dėl taikos sutarties, ir Lietuvos Tarybos pareiškimo Vokietijos delegacijai reikėjo siekiant įrodyti bolševikams, kad lietuvių politikai yra apsisprendę nebegrįžti į Rusijos sudėtį. Vidaus dokumentuose Vokietijos vyriausybė aiškiai konstatavo, kad po Brest Litovsko taikos Lietuvos Taryba jai nebereikalinga. Taigi tiek jai buvo reikalinga ir nepriklausoma Lietuva.

Tad kodėl švenčiame Vasario 16-ąją?

Vilniuje nūnai diskutuojama, ar reikia paminklo Antanui Smetonai. Vienas iš argumentų tų, kurie sako, kad reikia, yra tas, kad A. Smetona padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybei.

A. Smetonos vaidmuo per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje išties buvo neeilinis. 1917 m. rugsėjį Lietuvos Taryba išrinko jį savo pirmininku, o 1919 m. balandį jau Kaune šios pareigos buvo pakeistos į valstybės prezidento. Jo bendražygiai taip sureikšmino šias pareigas, kad jau 1920 m. vadino A. Smetoną su Lietuvos Moze. O ir pačiam A. Smetonai toks jo išaukštinimas taip patiko, kad 1926 m. A. Smetonos Lietuvių tautininkų sąjunga dalyvavo Seimo rinkimuose, eksponuodama A. Smetonos, kaip pirmojo Lietuvos prezidento ir Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininko, atvaizdą. Po juo buvo prierašas: „Jis sukūrė Lietuvą, jis gali išgelbėti Ją iš dabartinių vargų!“

Po 1926 m. gruodžio perversmo, kuris vėl pavertė A. Smetoną prezidentu, jis kuo toliau tuo labiau pretendavo tapti bene vienintele asmenybe, kuri minėta pasakojime apie valstybės kūrimą. Didžiulius A. Smetonos portretus 4-ajame dešimtmetyje Vasario 16-osios proga pirmuosiuose puslapiuose spausdindavo pagrindiniai šalies laikraščiai.

Kasmetis A. Smetonos priminimas per Vasario 16-osios šventę, kuri buvo siejama su valstybės atkūrimu, turėjo stiprinti visuomenės suvokimą, kas už tai atsakingas.

Ir buvo visai nė motais, kad pats A. Smetona visus 1918 metus dar tvirtino, kad Lietuvos nepriklausomybė skaičiuotina ne nuo 1918 m. vasario 16 d. nutarimo, o nuo ankstesnio 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimo. To paties, kuris deklaravo „ilgalaikius ir glaudžius santykius“ su Vokietija. Visai nė motais, kad jei ne 1918 m. pabaigoje Kompjeno paliaubomis pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, tai, kaip sakė kai kurie kairieji lietuvių politikai, Lietuva būtų nepriklausoma tiek pat, kiek Kamerūnas, tuo metu dar vadintas Vokietijos Vakarų Afrika.

Taigi kodėl švenčiame Vasario 16-ąją?

Šventė Lietuvoje atsirado ne A. Smetonos, o kairiųjų iniciatyva. Pirmą kartą ji turėjo būti minima 1919 m. pradžioje, kai Lietuvą valdė kairiųjų pažiūrų politiko Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetas. Kairieji labai pyko ant A. Smetonos ir kitų dešiniųjų politikų už tai, kad šie prisiėmė ir Lietuvos Tarybai priskyrė tautos atstovų funkciją. Kairiųjų nuomone, tuo, kad Lietuvos nepriklausomybė nėra tik vokiečių politinė manipuliacija, bet tikras subrendusios tautos troškimas, pasaulis galėjo patikėti vienu vieninteliu atveju – kai šalyje būtų įvykę visuotiniai demokratiniai rinkimai, o per tuos rinkimus išrinkta tautos atstovybė, Steigiamasis Seimas, būtų deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Būtent tai ir įvyko 1920 m. gegužės 15 d.

Kodėl gi kairieji buvo linkę susitapatinti su Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimu? Nes patys jo ir išreikalavo.

Kai Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. buvo paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, antroji šio pareiškimo dalis pasakojo tai, ko reikėjo
vokiečiams – Vokietijos prašyta protekcijos ir paramos Lietuvai,  rašyta apie būsimus Lietuvos ryšius su Vokietija per muitų, monetarinę, karinę ir susisiekimo sąjungas. Daugelis lietuvių politikų atvirai sakė, kad tai yra Lietuvos pardavimas vokiečiams.

Kairiųjų politikų Lietuvos Tarybos sudėtyje tuo metu buvo viso labo keturi iš 20: Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius. Bet būtent jų bekompromisė laikysena 1918 m. pradžioje lėmė, kad vietoje 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijoje buvusio teksto apie „ilgalaikius ir glaudžius santykius“ su Vokietija atsirado naujas tekstas, kuriame skaitome teiginius apie demokratinius rinkimus ir Steigiamąjį Seimą, kuris turės nustatyti valstybės santvarką.

1919 m. pradžioje vienas iš minėto ketverto, Jonas Vileišis, buvo vidaus reikalų ministras. Apie Vasario 16-osios šventės prasmę tuo metu jis rašė: „Mes, kairieji, pajutome, kad nors mūsų opozicijos kuopelė maža, bet visa tauta, visa visuomenė yra mūsų pusėje. Tada Tarybos dauguma sutiko ant mūsų nustatytos formulos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir kvietė mus atgal Tarybon. <…> 1918 m. vasario 16 d. buvo tai raiškus Lietuvos demokratijos laimėjimas, tos demokratijos, kuri kovoje už savo krašto teises neprileidžia jokių žeminančių ją kompromisų <…>. Tą dieną be jokios atodairos į vokiečių ar kitų kaimynų norus, Lietuva, demokratijos atstovų lūpomis, yra raiškiai pabrėžus savo žodį.“

Kairiųjų laikraštis „Lietuvos ūkininkas“ komunikavo dar aiškiau: socialistų ir demokratų mažumą Lietuvos Taryboje jis vaizdavo tikraisiais reikalo gynėjais, o Tarybos daugumą atvirai kaltino pataikavimu vokiečiams.

Taigi sprendimas moderniosios Lietuvos atskaitos tašku laikyti 1918 m. vasario 16 d. ir minėti būtent šią dieną gimė iš kairiųjų opozicinės nuostatos Tarybos daugumai, įskaitant A. Smetoną, ir jos legitimumo kritikos.

Pasirinkę būtent šią dieną, jie demonstravo kairiųjų ir demokratinių jėgų nusiteikimą – tik šitos jėgos esą tinkamai rūpinosi Lietuvos valstybės kūrimu.

Vasario 16-osios šventė Rotušės aikštėje Kaune 1920-aisiais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Beje, kairiųjų vyriausybė Lietuvoje 1919 m. įvedė ne vien Vasario 16-ąją, bet ir Gegužės 1-osios šventę, kurią šiandien kai kurie apžvalgininkai ir politikai vis pavadina „komunistine“.

Bet ar vien todėl švenčiame Vasario 16-ąją?

1922 metai, Kaunas, buvusi Komercijos mokykla

Iš tiesų Vasario 16-oji – labai daugiaprasmė diena. Pradedant tuo, kad Jonas Basanavičius, kuris 1918 m. vasario 16 d. pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, pats mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d. Baigiant 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Minaičių kaime patvirtinta deklaracija.

Mums, Klaipėdai, Vasario 16-oji svarbi dėl dar dviejų priežasčių.

Pirmoji priežastis – 1922 m. vasario 16 d. Kaune valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis atidarė Lietuvos universitetą.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla Kaune jau veikė nuo 1919 m. pabaigos, kai Kauno inteligentų iniciatyva pradėta kurti Aukštuosius kursus. Tačiau Aukštieji kursai formaliai buvo privati aukštoji mokykla, išlaikoma iš visuomenės aukų. Nors ją rėmė ir Lietuvos vyriausybė, valstybinio aukštojo mokslo teoriškai Lietuvoje dar nebuvo.

Tada buvo pasiūlyta Aukštuosius kursus reorganizuoti į Lietuvos universitetą. Bet Steigiamajame Seime 1921 m. pabaigoje pradėtas Lietuvos universiteto statuto svarstymas strigo, mat klerikalai (anot kairiųjų) labai norėjo, kad šis universitetas būtų labiau katališkas. Tad Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas, nebelaukdamas Seimo nutarimo, Vasario 16-osios šventės 1922 m. išvakarėse tiesiog nutarė, kad valstybinis universitetas pradės savo veiklą nuo 1922 m. vasario 16 d. nepriklausomai nuo to, kaip baigsis debatai dėl statuto Seime.

Vyrai ir moterys vasario 16 d. Kaune rinkosi į buvusią Komercijos mokyklą, kurios salėje vyko universiteto atidarymas.

Paskelbus Ministrų kabineto nutarimą, sugiedojus Gaudeamus ir Lietuvos himną, nuo 1922 m. vasario 16 d. Lietuva įstojo į valstybių, turinčių visavertį kelių pakopų valstybinį švietimą su aukštuoju mokslu aukščiausioje pakopoje, klubą.

muziejus.ktu.edu nuotr.

Kokios reikšmės tai buvo įvykis, šiandien sunku pervertinti.

Remiantis 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, skaityti ir rašyti to meto Lietuvoje, be Klaipėdos krašto, mokėjo tik 35 proc. visų gyventojų, dar 21 proc. galėjo tik skaityti ar pasirašyti savo pavardę. Tad žmonių savišvieta – visi tą puikiai suvokė – buvo didžiausias prioritetas. Padaryti tai be universiteto, kuris suteikė aukščiausią išsilavinimą, buvo neįmanoma.

O universiteto Lietuvoje nebebuvo nuo 1832 m. Devyniasdešimt metų tie negausūs lietuviai, kurie norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, galėjo tą padaryti tik svetur.

Koks gi Lietuvos universiteto, kuris 1930 m. tapo Vytauto Didžiojo universitetu, vaidmuo? Neperdedant galima sakyti, kad jis padėjo pagrindinus šiuolaikinei Lietuvos aukštojo mokslo sistemai. Su juo save kildina ne tik dabartinis, 1989 m. atkurtas Vytautas Didžiojo universitetas. Iš tarpukarinio universiteto padalinių išaugo ir dabartiniai Kauno technologijos universitetas bei Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

Vilniaus universitetas pasakoja apie savo įkūrimą nuo 1579 m., bet puikiai žinome, kad XVI a. Jėzuitų akademiją ir šiuolaikinį Vilniaus universitetą ne
tiek jau daug kas sieja. 1940 m. Vilniuje atkurtas ir 1944 m. veiklą pratęsęs universitetas didžiulį dėstytojų, vadinasi, ir idėjų bei metodų korpusą gavo iš Vytauto Didžiojo universiteto.

Galime atsekti ir Klaipėdos universiteto tiesioginį genealoginį ryšį su tarpukariniu Vytauto Didžiojo universitetu, pirmiausia galvodami apie tai, kad 1991 m. steigiant Klaipėdos universitetą, į vieną vienetą buvo sujungti keli padaliniai, tarp kurių ir Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetas. O pats Kauno politechnikos institutas Kaune 1950 m. atsirado uždarius klasikinį Vytauto Didžiojo universitetą.

Bet reikia kalbėti ir apie kitą to, kas prasidėjo 1922 m. vasario 16 d. Kaune, sąsają su Klaipėda.

Šimtmečius, kol Klaipėda priklausė Prūsijai, tai buvo pirmiausia tvirtovė ir uostas, prekybos ir pramonės centras. Įsikūrusi visai netoli, vos už 127 km, Karaliaučiaus, kuriame nuo 1544 m. veikė trečiasis pasaulyje protestaniškasis universitetas, savos aukštosios mokyklos Klaipėda neturėjo. Pirklystės ir amatininkystės – tradicinių miestiečių užsiėmimų – čia ilgą laiką mokytasi iš praktikos. Studijoms universitete rengusi mokykla Klaipėdoje atsirado tik XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje mieste dar reikėjo kovoti dėl gimnazijos išlaikymo.

Idėja, kad Klaipėda gali turėti aukštojo mokslo židinį, buvo naujos politinės situacijos padiktuotas sprendimas.

1923 m. moderni Lietuvos valstybė po meistriškai suplanuotos karinės ir diplomatinės operacijos ėmė valdyti Klaipėdą. Tik nuo to laiko pradėta kalbėti apie galimybę, kad šiame mieste gali atsirasti aukštoji mokykla. Ir tokie sumanymai nuo tarpukario laikų per visą XX amžių buvo grindžiami trimis pagrindiniais siekiais.

Aukštosios mokyklos įkurdinimas Klaipėdoje buvo matomas kaip įrankis ruošti aukščiausios kategorijos specialistus, vadinkime, „klaipėdietiškoms“ veikloms – inžinerijai ir komercijai. Aukštosios mokyklos atsiradimas regėtas ir kaip instrumentas, galintis suteikti pramoniniam miestui kūrybinio ir humanitarinio intelektinio potencialo, ir pagaliau kaip įrankis, galintis padėti lituanizuoti Klaipėdą, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo vyravo vokiečių kalba, o pokariu, patekus į Sovietų sąjungos sudėtį, lingua franca tapo rusų kalba.

Pirmoji aukštoji mokykla Klaipėdoje, kaip ir Kaune 1919 m., atsirado dėl privačios iniciatyvos. Tai – Prekybos institutas, 1934 m. pradėjusi veikti pusiau valstybinė mokykla, kuriai vadovavo jau minėtas Ernestas Galvanauskas.

Lietuvos valstybės aukštasis mokslas į Klaipėdą atkeliavo po metų, 1935 m., kai čia, buvusios Mokytojų seminarijos rūmuose, pradėjo veikti Klaipėdos
pedagoginis institutas. Tarpukariu tai buvo antroji pagal dydį aukštoji mokykla Lietuvoje. Instituto personalo pagrindą sudarė persikėlusieji į Klaipėdą iš įvairių Lietuvos vietovių; studentų kontingentas taip pat buvo daugiausiai nevietinis. Šia prasme instituto įkūrimas Klaipėdoje buvo platesnio sumanymo lituanizuoti vokišką miestą dalis.

Taigi prisiminkime: Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas 1922 m. vasarį ryžtingai nusprendžia nelaukti, kuo baigsis paklodės tampymai tarp politikų Steigiamajame Seime, ir Lietuvoje atsiranda valstybinis aukštasis mokslas; 1934 m. tas pats E. Galvanauskas yra vienas tų, kuris atveda aukštąjį mokslą į Klaipėdą.

1923 metai, Paryžius, Quai d’Orsay

Pagaliau dar viena priežastis, kodėl Klaipėdai svarbi Vasario 16-oji. Ši istorija vyksta 1923 m. ir vienas pagrindinių herojų čia vėlgi yra Ernestas Galvanauskas. Tai istorija apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos – ne vieną mėnesį užtrukusią veiksmų ir atoveiksmių raizgalynę.

Daug metų mes vis švenčiame Sausio 15-ąją, su kuria siejame Klaipėdos tapsmą Lietuvos dalimi. Bėda tik ta, kad 1923 m. sausio 15 d. Klaipėda dar netapo Lietuvos dalimi.

Techniškai žiūrint, tą dieną Klaipėdoje Ypatingo paskyrimo rinktinė, kurią į Klaipėdos kraštą pasiuntė Lietuvos vyriausybė ir kuri čia vaidino civilius vietos sukilėlius, tik nuvertė senąją direktoriją, kartu priversdama ją gynusį sąjungininkių atstovą Klaipėdos krašte pasirašyti ugnies nutraukimo
susitarimą.

Bet nei sąjungininkių atstovas Klaipėdos krašte Gabrielis Jeanas Petisné, nei sąjunginių valstybių vadovai netraktavo, kad šis susitarimas nutraukia jų valdymą Klaipėdoje.

Faktiškai 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašte prasidėjo dvivaldystė: „sukiliminė“ Erdmono Simonaičio direktorija ir ją remiantis Klaipėdos krašto 1-asis savanorių pulkas su Jonu Budriu priešaky vienoje pusėje bei sąjungininkių atstovas Klaipėdos krašte G. J. Petisné ir sąjungininkių karinės pajėgos Klaipėdoje kitoje pusėje.

Kuri pusė primes savo sprendimą, sausio 15-ąją dar nebuvo išspręsta. Dar kelias savaites po to lemtingo pirmadienio sąjungininkės neatmetė galimybės, kad lietuvių invaziją į Klaipėdos kraštą teks atremti ginklu. Dar visą mėnesį po 1923 m. sausio 15 d. Kaune, Londone ir Paryžiuje dirbo diplomatai, stengęsi rasti kažkokią išeitį iš tos situacijos, kurią sukūrė lietuvių žygis į Klaipėdą.

Lietuvos diplomatiniam korpusui tuo metu vadovavo E. Galvanauskas, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Būtent jo vasario pradžioje pasirinktas nuolaidų sąjungininkėms kelias lėmė, kad sprendimas buvo rastas. Abiems pusėms jis nebuvo iki galo priimtinas: Paryžius turėjo pripažinti, kad lietuvių iniciatyva sujaukė ir privertė pakoreguoti sąjungininkių planus dėl Klaipėdos; Kaunas turėjo pripažinti, kad Klaipėdos kraštas netaps Lietuvos dalimi šiaip sau – tai bus autonominis regionas Lietuvos sudėtyje ir Lietuva dar turės įvykdyti virtinę sąlygų.

Kai dėl visko buvo sutarta, 1923 m. vasario 16 d. rytą Paryžiuje keturių sąjunginių valstybių sudaryta Ambasadorių konferencija priėmė sprendimą, pagal kurį Lietuva įgijo Klaipėdą cesijos, t. y. teisių perdavimo, perleidimo būdu. Pagrindinės sąjunginės valstybės perleido savo teises į Klaipėdos kraštą, kurių Vokietija jų naudai atsisakė pagal Versalio taikos sutartį, Lietuvos Respublikai. Štai tada Klaipėda ir tapo Lietuvos valstybės dalimi.

Epilogas

Vasario 16-ąją žinome ir švenčiame kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tą dieną 1918 m. priimtas Lietuvos Tarybos nutarimas Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybėms suformulavo lietuvių politikų troškimą: Lietuva – nepriklausoma demokratinė valstybė.

Demokratine valstybe Lietuva pagaliau tapo 1920 m., kai įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą – būtent jis paskelbė Lietuvą esant demokratine respublika: iki tol ji vadinta tiesiog valstybe be aiškesnių nuorodų į santvarką. Kas dėl atsakymo į klausimą, kada gi Lietuva tapo nepriklausoma, jis gerokai labiau komplikuotas, mat skelbti savo nepriklausomybę ir būti nepriklausomu yra du skirtingi dalykai.

Iki 1920 m. liepos vienintelė valstybė pasaulyje, kuri buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de jure, buvo Vokietija. Dėl konflikto su Lenkija 3-iojo dešimtmečio pradžioje ekonominiu požiūriu Lietuva buvo visiškai priklausoma nuo Vokietijos. Nuo 2/3 iki 4/5 importuojamų prekių buvo iš Vokietijos; nuo 40 iki 60 proc. prekių eksportuota į Vokietiją. Kol Lietuva 1922 m. spalio 1 d. neįvedė lito, čia galioję pinigai siejo Lietuvą su Vokietijos finansų sistema. Apie tai, kokį vaidmenį visa tai turėjo Lietuvos politikos nepriklausomumui, galima kalbėti daug.

Neabejoju, kad tie, kurie valdė Lietuvą 1922–1923 m. sandūroje, ieškojo būdų, kaip išeiti iš situacijos, kai laikai save nepriklausomu, o faktiškai esi priklausomas nuo kitos valstybės.

1923 m. kartu su Klaipėda Lietuva gavo jau įrengtą jūrų uostą, taigi ir galimybę to meto geopolitinėmis sąlygomis tapti iš tiesų nepriklausoma valstybe: pirmiausia ekonominiu, bet tuo pačiu ir politiniu požiūriu.

Naujos geležinkelio linijos nutiesimas į Klaipėdą, uosto pritaikymas Lietuvos užsienio prekybos poreikiams 4-ajame dešimtmetyje pavertė Klaipėdą tuo, ką to meto intelektualai vadino „Lietuvos plaučiais“, be kurių Lietuva tiesiog uždustų.

Žiemos uostas pačiame savo jėgų žydėjime – 1938-aisiais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Tad galima teigti, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimas užbaigė esminių sąlygų Lietuvos nepriklausomybei kūrimo laikotarpį.

Turbūt suprantame, kad dėl to šių metų Vasario 16-oji visiems mums turėtų būti kitokia, ypatinga.

Paskaita, skaityta 2023 m. vasario 15 d. Klaipėdos universiteto auloje


    2023-02-16

    Vienas komentaras apie “Kodėl švenčiame Vasario 16-ąją, arba trys Vasario 16-osios prasmės”

    1. AvatarNezabitauskas (IP: 78.61.173.9)

      Kairieji skraidė padebesiais (“be jokios atodairos į vokiečių ar kitų kaimynų norus…”), o autorius to nemato? Ką būtume pasiekę be vokiečių politinės, finansinės ir karinės paramos? Nepaisydami jiems netikusios Vasario 16 deklaracijos, vokiečiai vis tiek mums padėjo. Kai raudonieji užplūdo Vilnių ir didesnę dalį Lietuvos, kas kovojo su jais? Lietuvos kariuomenės tada dar nebuvo, tik pirmieji savanoriai rinkosi. Dešiniųjų ir Smetonos politika 1917 – 1918 metais buvo pragmatiškesnė, negu kairiųjų, ir ateitis parodė, kad ji buvo sėkminga.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt