Ukrainietė Alesia Vodinova, atvykusi į Klaipėdą, pati aktyviai padeda tokiems pat nuo karo uostamiestyje apsigyvenusiems ukrainiečių pabėgėliams, kaip ir ji pati.

Iš Luhansko srityje esančio Severodonecko ji išvyko praėjusių metų kovo 22-ąją ir bijo grįžti atgal. Moteris prisimena, kaip sutrikus ryšiams ji negalėjo susisiekti su užsienyje dirbančiu vyru, kurį suklaidino giminaičiai, pranešę, kad esą ji ir jų 15-metė dukra Violeta žuvo. Dar ji pamena, kaip nepažįstamų žmonių naktį prie sienos su Rusija prašė jas su dukra nuvežti iki traukinio, einančio į Sankt Peterburgą, kad galėtų išvykti pas vyrą į Suomiją.

Kratosi pabėgėlės vardo

Rusijos pradėti plataus masto karo veiksmai prieš Ukrainą Alesią privertė susidurti su daugybe neteisybių. Jos butas Severodonecke sudegė, o į kitą laisvą butą nepripažintos Luhansko liaudies respublikos valdžia įkėlė svetimus žmones – tai įprasta praktika Rusijos okupuotose teritorijose.

Klaipėdoje ukrainietei teko atsisakyti mėgstamo slaugytojos darbo, kuriam ji pašventė 22 savo gyvenimo metus. Paaiškėjo, jog Ukrainos gydytojus ir vaistininkus priima į darbą ir nemokant lietuvių kalbos, o slaugytojų – ne.

„Man nepatinka, kai mane vadina pabėgėle, mes – priverstiniai persikėlėliai, tokie pat, kokie 2014 metais buvo iš Donecko ir Luhansko sprukę žmonės. Iš namų išvykome ne savo valia, o dėl to, kad tai daryti mus privertė Rusija, – pokalbį pradėjo Alesia. – Anksčiau nesupratau, kas tokie yra persikėlėliai, kurie tada masiškai apsigyveno Severodonecke. O dabar juos labai gerai suprantu”.

2014 m. tada dar 6-metę jos dukrą mokykloje mokė, kaip leistis į rūsį, jų mieste atsirado savanorių centrai atvykusiems iš Donbaso aptarnauti. Alesia ten tonomis tempė rūbus, avalynę, patalynę, žaislus.

„Tada ne visi ukrainiečiai ir vietos gyventojai suvokė, kas tokie yra persikėlėliai ir kokioje situacijoje jie atsidūrė. Karo tema žiniose nebuvo taip plačiai nušviečiama, kaip dabar, ir daugelyje stambių miestų gyvenimas tekėjo įprasta vaga – su restoranais ir vakarėliais. Daugelis nesuvokė, jog tai yra pradžios pabaiga”, – samprotavo ukrainietė.

Moters karjera medicinos srityje baigėsi prasidėjus karui, 2022 metų vasario 24 d. Tą dieną ji į darbą išėjo paskutinį kartą ir parašė prašymą kelių dienų atostogoms, kurios iki šiol nesibaigia.

„Visi tikėjo, kad viskas greit baigsis, kad Ukraina su Rusija susitars. Buvo ketvirtadienis ir vadovybė mums sakė, kad į darbą grįšime pirmadienį. Netikėjau, jog karas užsitęs. Maniau, kad mus tiesiog gąsdina, tuo metu dirbau koronaviruso sąlygomis ir neskaičiau naujienų apie įsiveržimą. Darbe buvau dieną ir naktį, neturėjau laiko žiūrėti televizoriaus. O gaila“, – pokalbį tęsė Alesia.

Ji tą pačią dieną su dukra išvyko pas savo tėvus, gyvenančius Purdovkoje, kuri yra už 9 kilometrų nuo Severodonecko. Ji manė, kad užmiestyje bus ramiau. Jos vyro šalia nebuvo – jis jau daugybę metų dirba vienoje europiečių firmoje, keliauja iš vienos šalies į kitą.

Vėliau paaiškėjo, jog persikelti į Purdovką buvo klaida – netrukus užminavo į Severodonecką vedantį kelią ir prasidėjo apšaudymai iš ukrainiečių ir rusų pusės.

Mūšis truko 9 valandas

„Baisūs sprogimai prasidėjo jau vakare, mes miegoti nuėjome į rūsį apsirengę. Manėme, kad taip bus tik kartą, bet nuo tos dienos persikraustėme į rūsį, kuriame apsigyvenome iki kovo 22-osios. Po dviejų dienų dingo elektra”, – pasakojimą tęsė Alesia.

Kol buvo dujų, Alesios mama prikepė nemažai duonos, bet netrukus atjungė ir dujas. Maisto atsargos greitai baigėsi, tad jai, dukrai ir dviem 65 metų pensininkams visą mėnesį teko maitintis tik duonos kriaukšlėmis ir nedideliais mėsos konservų likučiais. Dingo ryšiai ir internetas. Po to atsirado rusiški ryšiai, bet be interneto. Prausėsi bei indus plovė su sniegu. Išeiti už namo ribų bijojo. Net šuo išmoko komandą, kada bėgti į rūsį, o ne į namus.

„Baisiausia buvo kovo 11-oji, kurios niekada nepamiršiu. Tada mūsų kaime vyko žiaurus, 9 valandas trukęs mūšis. Mes gulėjome rūsio kampe, užsikimšę ausis, kad neapkurstume. Be elektros, be vandens, be ryšio. Prašiau Dievo, kad tik sprogmuo nepataikytų į mūsų namą, kuriame glaudėsi mano dukra, tėvai, katė ir šuo”, – baisias akimirkas prisiminė ukrainietė.

Moteris norėjo išvykti, bet be elektros ir interneto nebuvo įmanoma su niekuo susisiekti. Jos vyras negalėjo jai prisiskambinti iš užsienio. Tada jis paskambino Alesios giminaičiams, kurie, neturėdami su ja kontakto, pasakė, jog ji jau gali būti mirusi. Vyras nerado sau vietos, laukė iš jos bet kokių žinių. Po kelių savaičių galiausiai su juo susitikusi, Alesia pamatė, jog jis pražilo.

Bet vieną dieną įvyko stebuklas: Alesios mama sužinojo, jog jos kaimynas su savo mašina rengiasi išvykti iš Purdovkos. Kur vykti, dar nebuvo nusprendęs, sakė, kad sugalvos pakelyje. Taip ji su dukra, susikrovusios du krepšius, išvyko į nežinią. Jos tėvai nusprendė likti.

Suomijoje nepatiko

Pakely vyras nusprendė vykti į Rusiją. Kadangi Alesia neturėjo pasirinkimo, ji nuvyko iki Rusijos – Ukrainos sienos, kur, atsiradus wi-fi ryšiui, paskambino vyrui. Jis apsidžiaugė, sužinojęs, kad ji ir dukra yra gyvos, ir pranešė šiuo metu esąs Suomijoje. Alesiai reikėjo pateikti į Sankt Peterburgą, o iš ten autobusu – į Helsinkį. Tačiau jos kaimynai nusprendė važiuoti į pietus, į Rostovą.

„Mes su Violeta naktį atsidūrėme kažkur laukuose. Mums teko ieškoti žmonių, kurie mus galėtų nuvežti į Sankt Peterburgą. Ačiū Dievui, mums pasisekė, suradome ukrainiečių šeimą, kuri vyko pas savo dukrą, gyvenančią Rostovo srities šiaurėje. Jie mus atsivežė pas dukrą ir leido pernakvoti. Rytą mes sėdome į traukinį, važiuojantį į Sankt Peterburgą”, – svetimų žmonių pagalbos sulaukusi džiaugėsi Alesia.

Ji negali pamiršti, kaip po kelių savaičių pavyko išsimaudyti karštame duše ir paragauti karšto maisto. Per mėnesį laiko trukusį badavimą Alesia sulįso perpus.

Helsinkyje pasitikęs vyras jas apgyvendino viešbutyje.

„Po to nuėjome į prekybos centrą nusipirkti maisto. Akys apraibo nuo prekių gausos. Ir staiga man prieš akis iškilo vaizdas, kaip šiuo metu visas Donbasas sėdi rūsiuose ir valgo sudžiūvusią duoną. Pasidarė taip bloga, kad nebesinorėjo nieko pirkti, dingo apetitas”, – prisiminė ukrainietė.

Po kelių dienų vyras jai pasiūlė likti Suomijoje, bet ji atsisakė.

„Man ten nepatiko, tai ne mano šalis ir ne mano atmosfera. Ten ir miestai, ir pastatai, ir žmonės šalti. Kalbos net tik kad neįmanoma išmokti, bet net ir perskaityti, kas parašyta, neįmanoma. Vieno kambario buto be baldų nuoma netoli Helsinkio kainuoja 1200 eurų. Viskas labai brangu. O Ukrainoje liko automobilis ir du butai. O čia aš – vargšė benamė, net normaliai apsirengti neturiu kuo: šaltą kovą į Suomiją atvykau tik su sportiniu kostiumu, plona striukyte ir kedais”, – kalbėjo Alesia.

Mąstydama, kur geriausia išvykti, ji prisiminė į Klaipėdą išvykusius draugus.

„Jie man linksmai pasakojo, kad vaikai jau lanko mokyklą, o jie patys dirba. Be to, visi kalba rusiškai, daug atvykusių ukrainiečių. Tada ir aš nusprendžiau vykti į Lietuvą”, – sakė ji.

Pradžiugino Ukrainos vėliavos

Alesios vyras pasiėmė atostogų ir su automobiliu jie išvyko iš Helsinkio. Kirtę Baltijos šalis, į Klaipėdą atvyko balandžio 3-ąją.

„Iki šiol pamenu, kaip, įvažiavus į Klaipėdą, mus pasitiko Ukrainos vėliavos. Nežinojau, kad čia mus taip palaiko. Suomijoje tik kartą mačiau mūsų vėliavą parduotuvėje ant bandelės”, – prisiminė ukrainietė.

Moteris greitai išsinuomojo butą, Violetai surado mokyklą. Jos vyras grįžo į darbą. Tada ji pati ėmė ieškoti darbo pagal specialybę, tačiau jos niekur nepriėmė.

„Apėjau daugybę ligoninių, bet visur reikalavo mokėti lietuvių kalbą. Davė suprasti, kad jei aš ir sugebėčiau patvirtinti savo ukrainietišką diplomą bei gaučiau licenciją, vis tiek dirbti negalėsiu. Ukrainiečių gydytojams ir vaistininkams daro nuolaidas, o slaugytojoms šanso nesuteikia. Apmaudu, nes aš vienose pareigose išdirbau 22 metus, sugebu viską daryti „, – guodėsi Alesia.

Gyvenimas lyg ir grįžo į senas vėžes, bet atsirado kita problema – vienatvė. Be darbo namuose Alesia ilgai ištverti negalėjo. Tada jai kilo mintis imtis savanorystės, padėti kitiems ukrainiečiams.

„Balandį nuėjau į Raudonojo Kryžiaus biurą, paprašiau mane priimti. Paaiškinau, jog man būtina išeiti į žmones, veikti ką nors naudinga. Mane priėmė registruoti atvykėlius. Ten aš sutikau tokius pat žmones, kaip ir aš pati. Juos konsultavau su užsidegimu, nes mačiau juose save. Net pagal žvilgsnius išmokau atskirti, iš kurio regiono jie atvyko. Pavyzdžiui, atvykusiųjų iš Mariupolio, Nikolajevo ar Lisičiansko, iš mūsų aplinkinių rajonų akyse buvo matyti tuštuma. Prie jų iškart bėgdavau, kad galėčiau apkabinti”, – savanoriavimo pradžią prisiminė ukrainietė.

Pabėgėlių registracijos centre Alesia darbavosi iki birželio, kol jis buvo uždarytas. Tada ji ėmė dalyvauti įvairiose Raudonojo Kryžiaus akcijose, dalino humanitarinę pagalbą. Ji iki šiol bendradarbiauja su šia organizacija, tikėdama, jog į Klaipėdą atvykusius ukrainiečius daro truputį laimingesniais. O ar ji pati sugebės kada nors vėl būti laiminga?

„Jei Severodonecke liks okupacinė valdžia, į jį aš negrįšiu. Jie atėjo į mano miestą ir jį sugriovė. O dabar aš turiu grįžti ir džiaugtis tuo, kad man įstatys naujus langus? Aš jau visko atsisakiau – ir automobilio, ir buto, ir darbo, ir ten likusių draugų. Svarbiausia, kad mes likome gyvi. Daugiau man nieko nereikia”, – pokalbį baigė Alesia.

Reklama: patalynė