Jau gerą pusmetį bandau iš meno žmonių išgauti paslaptį: kas yra šiuolaikinis menas? Jie tai supranta, o kitiems neišduoda. Tiesa sakant, net paties meno apibrėžimas nėra labai aiškus ir griežtas. Enciklopedijos rašo: „Palyginti su ankstesniais amžiais, kultūrą užplūdo labai daug įvairios meninės kūrybos produkcijos, kurioje, be įprastinių meno formų – paveikslų, skulptūrų, romanų, dramos, muzikos kūrinių, vis didesnę reikšmę įgyja greitai sukuriamos ir tiražuojamos įvairios postmodernios meno formos, neatitinkančios klasikinės meno sampratos. Meno pasaulis tapo kaip niekada anksčiau bekraštis, daugiaveidis ir įvairiapusis, išnyko skirtingų meno rūšių ribos. Postmodernistinis menas pakeitė tradicinį požiūrį į meno kūrinį, problemiška tapo ir meno samprata.“

Čia oficialus pripažinimas, kad tapo nebeaiški pati meno samprata. Bet mes vis dar gyvename normaliame (o gal nebe) pasaulyje, todėl vis dar norisi ne tik nueiti į parodą ar koncertą, bet ir suprasti, kas tai yra.

Parodoje gali pamatyti bet kurį daiktą, kuris automatiškai vadinamas meno kūriniu. Ką beatneštum, vis tiek tai tampa menu. Nelogiška. Norėtųsi, kad būtų įdėta tai, ką vadinama dvasine energija.

Štai radosi tokia kryptis, kuri vadinasi konceptualus menas. Šio meno pagrindas – pats kūrybinis sumanymas, projektas, idėja. Jis gali būti pateikiamas žodžiais, techniniu piešiniu, fotografija, dokumentais. Dailės kūrinio atlikimas pasidaro antraeiliu dalyku – pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Taigi vietoj užbaigto paveikslo ar skulptūros eksponuojami eskizai, oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį. Klaipėdos parodose jo pakankamai daug.

Nagrinėti visas dabarties meno tendencija palieku didesniems specialistams, man atrodo, kad jį galėtume padalinti į dvi pagrindines kryptis.

Viena iš jų – tradicinio meno tąsa visomis, kartais netradicinėmis priemonėmis. Man labiausiai patinka, sakysim, Juozo Vosyliaus paveikslų „pratęsimas“ meniškai rėmais. Yra ir specializuotų meno formų, kur menininkai atlieka savo kūrinį tiesiogiai auditorijai – tai vadinama performansu. Kartais į jį įtraukiami ir žiūrovai, kurie tampa dalyviais arba menininkais. Tiesa, kas yra madinga, toli gražu ne visuomet yra menas.

Kita šiuolaikinio meno kryptis gali būti vadinama antitradicine. Ji paremta neigimu. Lietuvoje mes turėjome vadinamąjį keturvėjininkų judėjimą. Keturvėjininkai kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą. Piktinosi turtingąja miesčionija, išorine prabanga.

Artimesnė mums yra „Nuobodulio estetika“ – tai meninis reiškinys, susiformavęs Lietuvoje 9-tame dešimtmetyje, kai naujosios kartos fotografai menininkai atsisakė tradicinių normų ir meninių raiškos būdų. Pagrindiniai „Nuobodulio estetikos“ raiškos būdai – monotoniškumas, banalūs objektai ir erdvės, kadruotės atsitiktinumas bei laiko sulėtėjimas fotografijose – vaizduoja nykią realybę. Įspūdį sustiprina sumažinti atspaudų dydžiai, kartais nekokybiškai eksponuojamos nuotraukos, pabraižymai ir t.t. Klaipėdos fotografai yra pastebėti tokiuose bandymuose.

Taigi, kas yra šiuolaikinis menas, ne visada aišku ir specialistams, o ką daryti mums, paprastiems žiūrovams. Aišku tik tiek, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ne viskas menas, kas parduodama už pinigus – net ir didelius.