Lakštingala negali nečiulbėti, o Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – nebendrauti su diktatūromis.
Kone visas pasaulio demokratijas pernai erzino nuolatiniai vienos įtakingiausių Europos šalių lyderio bandymai telefonu prakalbinti agresiją Ukrainoje pradėjusios Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Tie bandymai, tiesą pasakius, baigėsi tokiu šnipštu, kad šitai tapo aišku net pačiam p. Macronui. Tačiau jis neatlyžta. Jam mėginimai tartis su pasaulio diktatoriais yra tarsi gyvybiškai svarbus oras.
Ponas Macronas prieš keletą dienų aplankė Kiniją, kurioje buvo priimtas kaip geriausias šios šalies komunistų draugelis.
elysee.fr nuotr.
Atliepdamas į svetingumą jis jau žinojo ką daryti – laidė gilius politinius pareiškimus apie ES autonomiją nuo JAV, europiečių nenorą kištis į aštrėjantį Kinijos bei JAV ginčą dėl Taivano ateities. Be to p. Macrono žodžiuose kai kas įžvelgė užuominų, esą Kinijos komunistų rankose galbūt yra raktas nuo taikos Ukrainoje tuo metu, kada Pekinas neslėpdamas konflikte remia Maskvą.
Tai yra kažkas iš operos „La Grandeur de la France” (liet. „Prancūzijos didybė”), kurios skambesio prancūsų elitas, anot politologo Andrejaus Piontkovskio, niekaip negali atsikratyti. Pasak jo, galima būtų suprasti, kodėl Prancūzijos simpatijos Sovietų sąjungai vyravo prezidento Charles de Gaulle laikais – Josifo Stalino valia, nors tam priešinosi JAV, Prancūzija buvo pastatyta į II Pasaulinio karo nugalėtojų gretas ir gavo visas jų susikurtas išskirtines privilegijas, taip pat ir nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje bei okupacinę zoną Vokietijoje. „Prancūzijos didybė” – sąvoka, kuria p. De Gaulle apibūdino kaip tik tą situaciją. Ar tai užuomina, kad didybės negali būti be Maskvos?
O koks Prancūzijos interesas draugiškai bendrauti su diktatūromis šiais laikais? Rasis sakančių, kad svarbiausi čia – Paryžiaus ekonominiai interesai beigi p. Macrono bandymai nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų, kylančių šalies viduje dėl jo komandos vykdomų nepopuliarių reformų.
Prieš dešimtmetį Prancūzijos ekonomikos vystymosi tempai nuo vokiškųjų rodiklių atsiliko vidutiniškai vienu procentiniu punktu per metus. Be to, yra ir dalis tų, kurie sako, esą p. Macrono pareiškimai pasibuvimo Kinijoje metu buvo netiksliai išversti iš prancūzų į kinų (mandarinų), o vėliau į anglų kalbas. Tačiau ir tokie stropuoliai negali paneigti akivaizdaus skirtumo, kokią pagarbą kinų diktatorius Xi Jinpingas rodė prancūzui ir kaip ji skyrėsi nuo tos, kurią Kinijoje patyrė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (beje, vokietė), atstovavusi demokratiniam Europos šalių blokui – ES.
Galbūt p. Macronas ir didi dalis Prancūzijos elito taip ir įsivaizduoja ES – kalbančią prancūzų lūpomis ir nieko neveikiančią, kad užsitikrintų savo saugumą?
Tada Paryžiui beigi p. Macronui asmeniškai tiktų kita sentencija prancūzų kalba: „Ont manqué une occasion de se taire” (liet. Praleido progą tylėti), kurią p. Macrono pirmtakas Jacques Chirac šio amžiaus pradžioje (2003 m.) skyrė tuometinėms kandidatėms į ES – „Vilniaus dešimtukui”, kada Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsilaisvinusios iš komunistinės diktatūros, parėmė JAV karą prieš Irako režimą ir tenykštį diktatorių Saddamą Huseiną. Nors greičiau tik parodė solidarumą su amerikiečiais, į kuriuos kreipė savo saugumo nuo buvusios komunistinės metropolijos – tapusios Rusijos Federacija – viltis.
Šiandien jau nebėra didelė paslaptis, kad pagrindine neįveikiamo slenksčio esant „praviroms durims” į NATO bloką Ukrainai ilgus metus buvo Prancūzijos ir Vokietijos pozicija šiuo klausimu. Lygiai taip Paryžiaus ir Berlyno skepticizmą dėl narystės ES ir NATO prieš ketvirtį amžiaus patyrė kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys.
Berlynas savo požiūrį į Ukrainą per paskutinius metus tarsi pakeitė. Paryžiui tuo pat metu vis dar norisi bičiulystės su „antiamerikietiškais” pasaulio diktatoriais.
Kita vertus, man pritiko socialiniuose tinkluose kažkur matyta parafrazė – „Mažoji Lietuvos Kunigaikštystė”. Ne LDK, o MLK. Tinkama greitu žvilgsniu praskridus ir pamąsčius, kurie Lietuvos politikos lyderiai nesibodi simpatijos diktatūroms. Ir, deja, veik visiems mūsų kairiesiems,
pradedant Vilija Blinkevičiūte, baigiant Sauliumi Skverneliu, yra noro ne tik kalbėtis, bet stačiai pulti į kokio nors šiuolaikinio diktatoriaus glėbį. Pono Macrono paklydimai jiems yra tokie artimi sielai…
JAV deda pastangas jei ne sustabdyti, tai bent jau prislopinti Kinijos ekonominį augimą. Siekdami šio tikslo, amerikiečiai naudoja įvairias priemones, įskaitant Kinijos apjuosimą draugiškų Amerikai valstybių žiedu, primenančiu garsųjį Šaltojo karo laikotarpio „Anakondos žiedą“, Taivano kortą, Europos valstybių įtraukimą į „anti-kinišką“ koaliciją – galėtume tęsti ir toliau. Trumpai tariant, JAV, nepaisant idealistinių (vertybinių) argumentų, kuriais grindžiama jų užsienio politika, iš tiesų vykdo klasikinį galių balansavimą. Tokiame kontekste, vienos iš didžiausių Europos Sąjungos ekonomikų lyderis E. Macronas leidžia suprasti, kad Europa nebus nė vienoje iš konkuruojančių pusių, bet sieks savo tikslų. Kitaip tariant, Europa privalo formuoti savarankišką ekonominę politiką, nes politiniais lozungais ekonominės tikrovės nepakeisi. Ir šioje vietoje Prancūzijos lyderis yra absoliučiai teisus. Kaip ir JAV atveju, tik reindustrializuota Europa galėtų efektyviai varžytis su Kinija. Kadangi to greitai nebus, E. Macronas siūlo naudotis ekonominių santykių su Kinija teikiamais privalumais ir stiprinti Europos ekonomiką, kad ateityje Senasis žemynas taptų trečiuoju „poliumi“ pasaulyje greta Kinijos ir JAV, o ne tiesiog šių didžiųjų galių priedėliu. Ar tai tikrai neatitinka Lietuvos, kurios ekonomika stipriai priklauso nuo Europos Sąjungos ekonomikos būklės, nacionalinių interesų? Kitas daug diskusijų sukėlęs E. Macrono teiginys – susijęs su jau minėtu Taivanu. Perfrazuojant Prancūzijos lyderį, Europa rizikuoja įsivelti į ne savo krizes, jei ims pavyzdį iš JAV ir Kinijos politikos Taivano atžvilgiu. Karinis Taivano klausimo sprendimas nėra išmintingas. Tačiau lygiai tokia pati neišmintinga yra politika, neigianti Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) suvereniteto realizacijos teisę Taivane. Jei jau naudojame Krymo aneksijos pavyzdį, kaip tą, kuris, pasak Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir politologų, šiurkščiai pažeidžia vieną svarbiausių tarptautinės tvarkos taisyklių – teritorinio vientisumo principą, kodėl visai kiti standartai taikomi Kinijos ir Taivano atveju? Reikia priminti, kad Lietuva niekieno neverčiama ir neraginama nuo 1991 m. užmezgė diplomatinius santykius su KLR, „pripažindama Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivano, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, vyriausybę“. Lygiai tą patį padarė JAV (1972 m.) ir dauguma kitų pasaulio valstybių. Vadinasi, tiek Lietuva, tiek JAV, tiek kitos KLR pripažįstančios valstybės sutinka su tuo, kad KLR turi suvereniteto teisę visoje Kinijos teritorijoje, įskaitant Taivaną. Apskritai, tų tarptautinės bendruomenės narių, kurios pripažįsta KLR, pareiga turėtų būti tinkamo Taivano klausimo, kuris tenkintų visas puses, sprendimo paeiška, o ne nesutarimų aštrinimas. Tokiu atveju iš tiesų galėtume kalbėti apie taisyklėmis grindžiamą tarptautinę sistemą. Vėlgi, E. Macronas teisingai sako: „Prancūzija pasisako už status quo Taivane remia „vienos Kinijos“ politiką ir taikaus situacijos sprendimo paieškas“. Sugrįžtant prie E. Macrono vizito į Kiniją, kiek abejotinai atrodo tarptautinėje viešojoje erdvėje pasirodęs argumentas, esą Prancūzijos lyderis „nekalba visos Europos vardu“, kai kartu su juo į Pekiną vyko Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen. Akivaizdu, kad šis vizitas buvo suderintas mažų mažiausiai tarp svarbiausių Europos Sąjungos valstybių – Prancūzijos, Vokietijos ir galbūt Lenkijos. U. von der Leyen neišsakė jokių abejonių ar kritikos E. Macrono pozicijai, o Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda ne kartą pademonstravo, kad Kinijos klausimu jis neketina užimti radikalios pozicijos. Lenkija, nors yra viena ištikimiausių JAV sąjungininkių Vidurio Europoje, ne tik nepasitraukė iš „17+1“ ekonominio bendradarbiavimo formato su Kinija, ką padarė tik Baltijos valstybės, bet ir išliko viena didžiausių šio bendradarbiavimo entuziasčių. Maža to, Lietuvai ir daliai Vakarų valstybių paskelbus apie Pekino olimpiados boikotą, A. Duda netgi nuvyko į Pekiną, kur susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu. Taigi, Lietuvos užsienio politikos specialistams būtų išmintingiau ne kritikuoti Prancūzijos prezidentą, o verčiau rimtai pagalvoti, ar aklai sekdami kitomis valstybėmis jie iš sąjungininkų netampa vasalais.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/valentinas-berziunas-sajungininkai-ir-vasalai.d?id=93064807
Amerikiečių žurnalistas Hersho tvirtinimu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir jo aplinka neteisėtai pasisavino mažiausiai 400 mln. – Zelenskis su nuolaida pirko dyzelinį kurą iš rusų. O kas mokės už dujas ir naftą? Mes – Hershas cituoja „informuoto JAV žvalgybos bendradarbio“ pareiškimą medžiagoje, paskelbtoje jo puslapyje „Substack“ platformoje.
Amerikiečių žurnalistas atkreipia dėmesį, kad nežinoma, kiek Ukrainos pusė moka už galoną.Jis pabrėžė, kad Zelenskis ir daugelis jo aplinkos pasisavino „nesuskaičiuojamus milijonus JAV dolerių, kurie buvo skirti sumokėti už dyzelinį kurą“.
Hershas pabrėžė, kad, remiantis vienu CŽV analitikų skaičiavimu, praėjusiais metais „buvo pasisavinta mažiausiai 400 mln.
Seymouras Myronas Hershas gimė 1937 m. balandžio 8 d. Čikagoje, JAV. 1958 m. baigęs istorijos studijas Čikagos universitete, jis tapo Čikagos miesto naujienų biuro reporteriu. Seymouras Hershas yra pelnęs du National Magazine Awards apdovanojimus ir penkis George’o Polko apdovanojimus
Jau 24 metai, kai antrąją Velykų dieną per NATO agresiją prieš Serbiją prie įėjimo į Grdelicos tarpeklį buvo subombarduotas traukinys, pilnas keleivių. NATO nusikaltėliai balandžio 12-ąją pavertė viena liūdniausių dienų per pastarąją Leskovaco ir visos Serbijos istoriją, kai savo raketomis pataikė į tarptautinį keleivinį traukinį 393 maršrutu Belgradas-Niš-Skopljė, kai šis kirto Bistricos tiltą per Pietų Moravą. Į tarptautinį keleivinį traukinį pataikė dvi raketos, o dar dvi raketos nukrito ant šalia esančio kelio tilto 10 koridoriuje. Kai apie 11:40 pirmoji raketa pataikė į traukinį, lokomotyvas ir pirmasis vagonas, ką tik pervažiavęs tiltą, buvo numesti toli nuo nelaimės vietos. Pirmasis sviedinys pataikė į antrojo vagono pradžią, o antrasis sviedinys apkepė trečią vagoną ir prilipo prie ketvirtojo bėgių. Šis karinis aljansas iš pradžių neigė raketų apšaudymą, tačiau vėliau tai patvirtino ir pavadino „neplanuota žala“.