„Atvira Klaipėda” tęsia pasakojimus apie tai, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtmetį.
Šįkart skaitytojus supažindinsime su 1923-iųjų sausio 19-osios įvykiais ir tądien sukurtų, dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų, dokumentų turiniu.
„Seimas” susirinko Šilutėje
Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, užsibaigus karinei operacijai Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas rūpinosi ir Klaipėdos krašto lietuvių reakcija – reikėjo pastaruosius aktyviau angažuoti, kad jie aiškiai pasisakytų už susijungimą su Lietuvą.
Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” yra paskelbta jau sausio 16-ąją vykusio Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininko Jono Griciaus ir 1-ojo pasienio pulko vado Petro Kubiliūno pokalbio telefonograma, kurioje be kitų nurodymų duotos ir instrukcijos naujajai krašto valdžiai rinkti gyventojų parašus už prisijungimą prie Lietuvos, organizuoti palaikomuosius mitingus.
O kitą dieną pats premjeras E. Galvanauskas neoficialaus atstovo prie „sukilėlių” pareigas atlikusiam buvusiam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui davė nurodymą šaukti „greičiausiai Seimą iš 30-40 žmonių”.
Aktyviai prisidėjus Lietuvos šaulių sąjungos veikėjams, sausio 19 d. į Šilutę pavyko sušaukti kelias dešimtis vietos lietuvių, kurie surengė parodomąjį Seimą.
„Formaliai jis vyko Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kurio vardu ir vyko „sukilimas“, iniciatyva, kalbėjo „krašto gyventojų daugumos vardu“. Šis susirinkimas priėmė deklaraciją, kurią 1923 m. vasario 3 d. „sukilėlių“ direktorijos prezidentas Erdmonas Simonaitis oficialiai įteikė sąjungininkams. Gilias demokratijos tradicijas turintys prancūzai ir kiti sąjungininkai, vargu, ar galėjo rimtai pažiūrėti į šį dokumentą, kurį priėmė tikra demokratinės atstovybės improvizacija Šilutėje – dokumentą pasirašė netgi jaunimo draugijų nariai. Tačiau, kadangi deklaracijoje buvo pažymėta, kad Klaipėdos kraštas nori jungtis prie Lietuvos, Lietuvos vyriausybei šis aktas taip pat padėjo perkelti derybų epicentrą iš Klaipėdos krašto į Kauną”, – teigia V. Safronovas.
„Krašto gyventojų daugumos vardu su gilia pagarba lenkiame savo galvas prieš Mažosios Lietuvos išvaduotojus savanorius – karžygius kurie liejo kraują ir žuvo už mūsų krašto valnybę. Taipjau sveikiname besiorganizuojančią mūsų krašto savanorių kareiviją, pasiryžusią ir toliau ginti krašto gyventojų valią”, – rašoma minėtosios deklaracijos preambulėje.
Šis „Seimas” konstatavo, kad vienbalsiai nutaria „prisijungti prie Lietuvos Respublikos autonominės dalies teisėmis, tuomi pasilaikant pilną savyvaldybą šituose reikaluose: tiesiogių mokesčių ir akcižės, kultūros ir tikybos, teismo, žemės – ūkio ir miško, socialės apsaugos ir visokių kitų vidaus reikalų, kaip tai atsikartotinai yra pareikšta Mažosios Lietuvos Organizacijų ir patvirtinta Lietuvos St. Seimo nutarimu iš 1921 metų lapkričio 11 dienos”.
Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui jis pavedė daryti „visa kas reikalinga, idant šitas prisijungimas kuogreičiausiai įvyktų ir juridiniai Santarvės ir kitų valstybių būtų pripažintas” ir paskelbė jį „krašto vyriausiąja atstovybe”, kuriai pavedė kuo greičiau sudaryti Klaipėdos krašto Tarybą „iš esamųjų šio krašto vyriausių organizacijų ir grupių atstovų”.
„Seimas” taip pat kreipėsi į Lietuvos valdžią prašydamas „išreikštos mūsų krašto valios vykdymą visais būdais paremti pirmoj eilėj teikiant militarinę ir finansinę pagelbą”.
Buvo ir Lietuvos Seimo pasiuntinys
Tą pačią dieną, kai posėdžiavo ir minėtasis „Seimas”, premjerui E. Galvanauskui ir Lietuvos parlamento Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos komisijoms slaptą pranešimą siuntė tuo metu Klaipėdos krašte buvęs parlamentaras Vladas Natkevičius.
Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad panašu, jog suderinus su premjeru ir minėtųjų Seimo komisijų pirmininkais V. Natkevičius vyko į Klaipėdą dalyvauti Šilutės susirinkime ir „padėti” Klaipėdos krašto lietuviams priimti deklaraciją, kuria remiantis jau Lietuvos parlamentas galėjo imtis Vyriausybės pageidaujamų veiksmų. Tuo pačiu parlamentaras zondavo ir nuotaikas Klaipėdos krašte.
Knygos autorių vertinimu, V. Natkevičių galima vadinti kontaktiniu asmeniu tarp Lietuvos parlamento ir Klaipėdos krašte dėl prisijungimo prie Lietuvos tuo metu veikusių lietuvių.
Savo slaptą pranešimą V. Natkevičius pradėjo pastebėjimu apie „didelį pasyvumą vietinio elemento”.
„Didžiausis trukumas intiligentijos. Savo tarpe yra vienas kitam daug pavydo ir nesutikimo lygiai ir nepasitikėjimo vienas kitu kas kyla iš noro vadovauti ir geriau apmokamas vietas pasiimti”, – apie mažlietuvius rašė parlamentaras, tikinęs, kad ir vietinės lietuviškos spaudos redaktoriai „neturi politinės nuovokos”.
Seimo narys dėstė, kad klaipėdiečiai „sukilimo” dalyvius, kurie ėmė palaikyti tvarką mieste, vadino klumpiais. Jis siūlė suorganizuoti „bent batalijona mišrių kareivių (t.y. kad būtų jame gera proporacija D. Lietuvos kareivių)”.
„Miestelėnai jau pradeda urgzti kad viskas brangsta. Savanoriai girdi juos apvalgysę. Reikia juk atsiminti, kad Klaipėdos kraštui kasmet pritrukdavo 10,000 centnerių rugių. Beabejo greita reikalaus maisto ir malkų. Pigiaus produktai čionai 3-4 kartus negu Lietuvoj. Norins kraštas ekonominiai dėl kritimo markes daug kenčia, tačiau su lito įvedimu vargu begalima butų skubintis. Lygiai ir sieną reikalinga apsaugoti, kad visa kas neišplauktų. Kol faktinas prijungimas nėra ivykes geriau yra litą mąsinti palaikant dabartinę padėtį, nes kitaip nusivylimas Lietuva greitai gali ateiti. <…> Darbininkų tarpe kolkas didlelio murmėjimo nėra. Vokiečių orientacijos darbininkai skyla. Sudaroma Socialistischearbetparei, kuri šiomis dienomis išleis laikraštį „Die Fackel” prisijungimo orientacijos prieš Volksstimme, kuri iki šiaim laikui palaikė freistato ideją, o dabar uzima neaiškia poziciją”, – rašė V. Natkevičius.
Išdėstė jis savo požiūrį ir į laikinąją krašto valdžią. Anot parlamentaro, viskas ėjo „labai blogai”.
„Gelbėjimo komitetas itin silpnas ir as bejoju ar ji galima butų rodyti atvykstančiai santarvės komisijai. Reiktų skubiausia eiti prie to kad sudarius Krašto atstovybę, o Gelbėjimo komitetą palikti tiktai agitacijos tikslams. Direktorija reikalinga yra kuoartimiausios priežiūros, turint prie jos nuolatinį politikos ir administracijos komisarą (neoficialų)”, – dėstė V. Natkevičius.
Kita jo pranešimo dalis buvo skirta informuoti apie minėtąjį „Seimą”. Šio susirinkimo „dūšia“, anot V. Natkevičiaus, buvo nuo 1905 m. JAV gyvenęs lietuvis bankininkas, draudimo brokeris ir garlaivių verslo savininkas Antanas Ivaškevičius bei kitas aktyvus JAV lietuvis Andrius Mindaugas Martus (Martusevičius).
„Stikliorius, Gaigalaitis, Braks kaž kodėl labai atsargus ir kaip daugelis sako bailus”, – apie vietinius mažlietuvių lyderius rašė V. Natkevičius.
Atkreipė dėmesį jis ir į tai, kad susirinkusieji neturėjo nei darbotvarkės, nei paruoštų rezoliucijų.
„Aš pats negalėdamas aktyvia dalyvauti nors tiek padėjau kad šiek tiek aplyginau prijungimo prie Lietuvos deklaracija, kuri tik čia jau suvažiavimo begyje 15 minučių buvo sudaryta. Priimta buvo paskiau iškilmingai ir pakilusiu upu. <…> Iš viso to galite suprasti kaip reikalinga yra turėti musų užpakalį ir prie visų tų įstaigų turėti neoficialius savus komisarus. Nepalikite nei valandėlei vienu lietuvninkų jie susipeš, yra bejėgiai dažnai netvirti patrijotai, o į patį prisiglaudimą prie Lietuvos žiuri daugiau tik savais išrokavimais kad gavus pelningesnes vietas. Skubiai reikalinga yra eiti prie kokių nors rinkimų į krašto atstovybę”, – rašė V. Natkevičius.
Atkreipė jis dėmesį ir tokią aplinkybę, kad visame Klaipėdos krašte tuo metu nebuvo nė vieno lietuvio teisėjo.
Parlamentaras siūlė siųsti čia darbuotis Lietuvos diplomatais tapusius mažlietuvius Dovą Zaunių bei Viktorą Gailių ir „visus kitus lietuvius iš Prūsų Lietuvos”.
„Kaip reikalinga buvo įlieti kito elemento į savanorius taip jau reikalinga tą patį padaryti ir su kitomis valdymo sritimis, nes kitaip viskas gali nueiti užniek”, – rašė V. Natkevičius.
Jis siūlė kuo skubiau pakeisti ir karinį sukilimo vadą Joną Polovinską-Budrį.
„Sakyčiau, majoru Gailiumi prūsų lietuvių priduodant jam tinkamą mūsiškį štabo viršininką. Tas darys gero įspūdžio ir vadovybė bus vietinio žmogaus rankose”, – dėstė parlamentaras.
Londonas pyko dėl Lietuvos protesto
Tądien E. Galvanauskas sulaukė slapto pranešimo ir iš Lietuvos pasiuntinio Londone Tomo Noraus-Naruševičiaus.
Diplomatas informavo, kad vykdydamas nurodymą įteikė britų Užsienio reikalų ministerijai protesto notą dėl Lenkijos karo laivo „Komendant Piłsudski” įplaukimo į Klaipėdos uostą. Pasak jo, vyresnysis ministerijos sekretorius John Duncan Gregory ir jo kolega Esmond Ovey pareiškė, kad Lietuva taip „užgauna antantes suverenitetą”, nes Klaipėda pagal Versalio sutartį yra jos nuosavybė ir „Antantes dalykas įsileisti by kieno laivus, kad ir kiniečių”.
„Taigi, jei Lietuva oficialiai įteikia tuo reikalu notą, tai gaus griežtą atsakymą, kad Lietuva nesiskaito su Aliantų suverenitetu ir tas bus dar vienas darodymas Lietuvos Vyriausybės nelojalumo. Toks žingsnis ne tik nepadės, bet, atbulai, tik užkenks ir suarzins D. Valstybes, ypatingai jie davė suprasti, įpykdins Prancūzus ir Anglams apsunkins uždavinį prašalinti „Pilsudskį” iš Klaipėdos ir mes nieko nelaimėsimi. Kadangi aš jau įteikiau notą, tai ji pasilieka pas juos, bet jai pakol nebus priduota oficialės reiktais, jai Prancūzams jį neįteikta ir Prancūzai oficialiai nekels to klausimo Ambasadorių Konferencijoj, ir ketvirta valanda telefonu praneš ar sutinka aukštesnės sferos su tokiu nusistatymu ir ką jie gali tuo reikalu padaryti. Bet buvo pastatyta išlyga neskelbti laikraščiuose apie įteikimą protesto prieš „Pilsudskį”, – informavo diplomatas.
Pasak jo, jau kitą dieną į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas dėl „Komendant Piłsudski” atplaukimo į Klaipėdą pasiaiškinti Lenkijos ambasadorius Konstanty Skirmunt.
„Matomai, buvo duotas geras reprimandas, nes sulig laikraščių, Skirmuntas aiškinosi, kad tas buvo padaryta sulig Prancūzą reikalavimo pervežti pulk. Trousseau. Taigi taikingu keliu einantį pasiektas tikslas ir išvengta griežto erzinančio abiejų šalių susirašinėjimo. Маnau neprošali būtų Anglų įtaką laivo incidente musų laikraščiuose paskelbti”, – rašė T. Norus-Noruševičius.
Silutes Seimo dalyviai, prie Vokieciu valdzios buvo tikri vokieciai, prie lietuviu, staiga tikri lietuviai. Viskas kartuojasi,kaip Tarybiniais laikais, staiga komunistas ir vel laisvos Lietuvos patriotas !