Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2023-04-26 |
Buvęs Klaipėdos „Atlanto” ir Lietuvos rinktinės futbolininkas, iš Mažeikių kilęs Nerijus Barasa jau daugybę metų gyvena Rusijoje, Samaroje, ten yra sukūręs šeimą ir turi sėkmingą verslą.
1994–2000 metais N. Barasa žaidė Mažeikių ROMAR, Klaipėdos „Atlanto“, Šiaulių „Kareda“, „FBK Kaunas“ klubuose, vėliau perėjo į Rusijos klubus, kurį laiką atstovavo ir Edinburgo „Hearts“, žaidė Lietuvos futbolo rinktinės sudėtyje.
Propagandiniame Rusijos Matchtv.ru portale skelbiamas pokalbis su praeityje žinomu futbolininku, kuriame jis ne tik prisimena savo sportinę karjerą, bet ir pasakoja apie viešbučių verslo Rusijoje sėkmę, šlovindamas naująją savo tėvynę ir nevengdamas keistų pasisakymų Lietuvos atžvilgiu. „Atvira Klaipėda” pateikia keletą svarbesnių ilgo pokalbio ištraukų.
Vienareikšmiškai – žmonės. Dvasingas bendravimas su jais. Aš bendrauju su daugeliu žmonių, nekenčiu uodegų vizginimo, veidmainystės. Pavyzdžiui, Škotijoje nuolat tavęs klausia „How are you”, nors iš tiesų jiems pofik, kaip tau sekasi. Tai kam tada klausinėti? Tokia štai ten tradicija.
Tai pasiūliau mūsų gubernatoriui. Susitikome, jis padėkojo už idėją, bet, matyt, nebuvo tokio poreikio.
Padėčiau be jokių problemų.
Žinoma, vienareikšmiškai. Patikėkit, turiu su kuo lyginti, teko pagyventi Škotijoje. Rusai labai dvasingi, jie arba tave priima, arba pasiunčia ant trijų raidžių. O ne kaip Europoje – nesuprasi, ką jie galvoja [ни вашим, ни нашим – originale].
Žinoma. Ir išbučiavo (juokiasi).
Visko buvo. Mes juk visi suprantame, kokia dabar situacija. Iš tų, su kuriais esu pažįstamas 20-30 metų, tik nedidelis procentas nuo manęs nusisuko. O su kitais susiskambiname, draugaujame – viskas gerai. Bet aš turiu savo gyvenimą, kam man ko nors klausyti?
Ne, rodos, jau 9 metai, kaip nebuvau Lietuvoje. Vasarą praleidžiame čia, nes prasideda sezonas, svarbu dėl mano verslo, o žiemą skrendame į šiltus kraštus. Ką tik grįžome, tris mėnesius praleidome užsienyje, ilsėjomės, ruošėmės darbams.
Kai šeima čia, nėra kada ilgėtis. Pirmus metus – taip, traukė. Anksčiau juk žaidžiau už rinktinę, dažnai atskrisdavau. Žinoma, nuvažiuoti kartais įdomu, pavaldyti cepelinų – nacionalinio lietuvių patiekalo. Beje, mano žmona moka pagaminti keletą lietuviškų patiekalų.
Mažas miestas, turintis 50 tūkst. gyventojų [2022 m. – 32 654]. Jaukus, gražus, nieko ypatingo. Mama ten iki šiol gyvena, niekaip nepavyksta jos čia prisikviesti. Į svečius atvažiuoja dažnai, bet visada grįžta namo. Jai net dviejų aukštų namą su pirtimi pastačiau – vis tiek nevažiuoja.
Aš pats, būdamas 17 metų, išvykau į Klaipėdą, mane pakvietė į „Atlantą”. Buvau išprotėjęs dėl futbolo, jei vaikystėj neišleisdavo žaisti į kiemą – keldavau isterijas.
Visur tada kriminalo netrūko. Man buvo mašiną pavogę, kai nesutikau pasirašyti kontrakto. Miesto neminėsiu, Lietuvoje visi viską žino (juokiasi). Pusiau kriminalinių klubų savininkai į Rusiją parduodavo tokius, kaip aš, žaidėjus, iš to neblogai uždirbdavo.
Nepratęsus kontrakto, sulaukiau grasinimų, vėliau viską paėmiau į savo rankas ir problema išsisprendė. Dabar, beje, su tais žmonėmis normaliai bendrauju.
Mano namai ir mano šeima yra čia. Rusija man suteikė tai, kas žmogui, mano nuomone, svarbiausia – šeimą. Už tai jai esu labai dėkingas.
Dabar vykdoma didelė propaganda. Kai mes žaidėme, kiek lietuvių buvo Rusijoje? Nemažai, sakyčiau, ypač turint galvoje, kad Lietuva yra maža šalis. Mane į rinktinę pakvietė tik po to, kai įsitvirtinau Rusijos čempionate. Tuo metu visi stengėsi čia patekti. Čia kiti pinigai, kitas lygis. Svarbiausia, kad Rusijoje galima buvo uždirbti, dirbti mėgstamą darbą.
Politikai drumsčia vandenį, buitiniame lygyje jokio negatyvo nėra.
Pakvietimas į rinktinę, tada buvo puikus kolektyvas susidaręs. Lietuvoje žengiau pirmus karjeros žingsnius. Vėliau ten man tapo per ankšta. O dar anksčiau mano gimtojo miesto klubas tapo čempionu, aš jame, būdamas 14-15 metų, jau žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Sužaidus kelias rungtynes, gavau pirmus pinigus, ėmė važiuoti stogas. Būnant 15-os metų gauti 300 dolerių Lietuvoj – didžiulė suma. Parnešiau namo pirmą atlyginimą, mama nepatikėjo, skambino treneriui, klausė, ar tikrai sąžiningai juos uždirbau. Po to prasidėjo kelionės per restoranus ir man davė suprasti – jei nori vaidinti suaugusį – viso gero.
Išvykau į Liepoją, į Latviją, kur praleidau vos 2 mėnesius, ten nepaėjo, grįžau į Lietuvą. Tačiau išmokau pamoką ateičiai: arba žaidi, arba lankaisi diskotekose ir restoranuose…
„Vienareikšmiškai rusas”. Gal geriau vienareikšmiškai „niekingas chamelionas”
Visiškas maumas, neįtikėtina, kad tokių šliužu apskritai dar yra.
Tautybės pakeitimas – žiauru! Žmonės dėl jos galvas guldė, lageriuose puvo, bet neatsisakė. O čia – kaip pirštinę pakeitė. Gerai, kad tokių vienetai ir nėra jokio skirtumo ar tu lietuvybę keiti į slavišką, ar į vakarietišką – visi vergai.
Patiko 1 sakinys apie motiną-,,nupirkau jai 2 aukštų namą su pirtim -ir vis tiek nevažiuoja ”..Žmogau,ar tu supranti,kas yra tėvynė.ne,nes tu jos jau neturi.
Nepades tie viesi padlaiziavimai, laiko klausimas tik kada vietiniai viska is jo, atejuno, atims. Ekonomine situacija vis blogeja, tokie importiniai pirmieji tarp kaltu vietiniams.
Na čia greičiausiai taip prikalbėjo, kad uošvio neužrūstinti, nes uošvis jį ten į savo verslus paėmė. Baigęs karjerą buvo tik su keliais rubliais kišenėj. O pasas europinis aišku reikalingas kelionėms.
Aplamai parašykit kas su Atlantu bešviečia, ką tas balvonas Adomaitis begalvoja, prasuko čia maklę su Žvingilu ir vsio viskas ramu, plaunam rankas?
Jeigu žmogui nereikia Lietuvos, tai manau gal ir Lietuvos paso nebereikia. Galėtų migracija pasvarstyti? Aaa.., bet matote klausimas, o kaip bus su laisvu judejimu po pasaulį, kai nebeturės Lietuviško paso ?
padvesk tu pad…la kacapiška,škura tu tuparyla.
Apgailėtinas