Buvęs Klaipėdos „Atlanto” ir Lietuvos rinktinės futbolininkas, iš Mažeikių kilęs Nerijus Barasa jau daugybę metų gyvena Rusijoje, Samaroje, ten yra sukūręs šeimą ir turi sėkmingą verslą.

1994–2000 metais N. Barasa žaidė Mažeikių ROMAR, Klaipėdos „Atlanto“, Šiaulių „Kareda“, „FBK Kaunas“ klubuose, vėliau perėjo į Rusijos klubus, kurį laiką atstovavo ir Edinburgo „Hearts“, žaidė Lietuvos futbolo rinktinės sudėtyje.

Propagandiniame Rusijos Matchtv.ru portale skelbiamas pokalbis su praeityje žinomu futbolininku, kuriame jis ne tik prisimena savo sportinę karjerą, bet ir pasakoja apie viešbučių verslo Rusijoje sėkmę, šlovindamas naująją savo tėvynę ir nevengdamas keistų pasisakymų Lietuvos atžvilgiu. „Atvira Klaipėda” pateikia keletą svarbesnių ilgo pokalbio ištraukų.

Kas jums labiausiai patinka Rusijoje?

Vienareikšmiškai – žmonės. Dvasingas bendravimas su jais. Aš bendrauju su daugeliu žmonių, nekenčiu uodegų vizginimo, veidmainystės. Pavyzdžiui, Škotijoje nuolat tavęs klausia „How are you”, nors iš tiesų jiems pofik, kaip tau sekasi. Tai kam tada klausinėti? Tokia štai ten tradicija.

Praėjusių metų vasarį jūs pasiūlėte pagalbą pabėgėliams iš Donecko ir Luchansko liaudies respublikų, norėjote juos apgyvendinti savo kotedžuose. Ar pavyko įgyvendinti šį sumanymą?

Tai pasiūliau mūsų gubernatoriui. Susitikome, jis padėkojo už idėją, bet, matyt, nebuvo tokio poreikio.

O jei dabar atsirastų poreikis?

Padėčiau be jokių problemų.

Ar jūs save laikote rusu?

Žinoma, vienareikšmiškai. Patikėkit, turiu su kuo lyginti, teko pagyventi Škotijoje. Rusai labai dvasingi, jie arba tave priima, arba pasiunčia ant trijų raidžių. O ne kaip Europoje – nesuprasi, ką jie galvoja [ни вашим, ни нашим – originale].

Vadinasi, rusai jus priėmė ir apkabino?

Žinoma. Ir išbučiavo (juokiasi).

Ar nesulaukėte priekaištų iš Lietuvos, kad gyvenate Rusijoje?

Visko buvo. Mes juk visi suprantame, kokia dabar situacija. Iš tų, su kuriais esu pažįstamas 20-30 metų, tik nedidelis procentas nuo manęs nusisuko. O su kitais susiskambiname, draugaujame – viskas gerai. Bet aš turiu savo gyvenimą, kam man ko nors klausyti?

Dažnai apsilankote gimtinėje?

Ne, rodos, jau 9 metai, kaip nebuvau Lietuvoje. Vasarą praleidžiame čia, nes prasideda sezonas, svarbu dėl mano verslo, o žiemą skrendame į šiltus kraštus. Ką tik grįžome, tris mėnesius praleidome užsienyje, ilsėjomės, ruošėmės darbams.

Negi nepasiilgstate tėviškės?

Kai šeima čia, nėra kada ilgėtis. Pirmus metus – taip, traukė. Anksčiau juk žaidžiau už rinktinę, dažnai atskrisdavau. Žinoma, nuvažiuoti kartais įdomu, pavaldyti cepelinų – nacionalinio lietuvių patiekalo. Beje, mano žmona moka pagaminti keletą lietuviškų patiekalų.

Jūs gimėte Mažeikiuose. Koks tai miestas?

Mažas miestas, turintis 50 tūkst. gyventojų [2022 m. – 32 654]. Jaukus, gražus, nieko ypatingo. Mama ten iki šiol gyvena, niekaip nepavyksta jos čia prisikviesti. Į svečius atvažiuoja dažnai, bet visada grįžta namo. Jai net dviejų aukštų namą su pirtimi pastačiau – vis tiek nevažiuoja.

Aš pats, būdamas 17 metų, išvykau į Klaipėdą, mane pakvietė į „Atlantą”. Buvau išprotėjęs dėl futbolo, jei vaikystėj neišleisdavo žaisti į kiemą – keldavau isterijas.

Paskutinis praėjusio šimtmečio dešimtmetis Rusijoje asocijuojasi su kriminalu. O kaip tada reikalai klostėsi Lietuvoje?

Visur tada kriminalo netrūko. Man buvo mašiną pavogę, kai nesutikau pasirašyti kontrakto. Miesto neminėsiu, Lietuvoje visi viską žino (juokiasi). Pusiau kriminalinių klubų savininkai į Rusiją parduodavo tokius, kaip aš, žaidėjus, iš to neblogai uždirbdavo.

Nepratęsus kontrakto, sulaukiau grasinimų, vėliau viską paėmiau į savo rankas ir problema išsisprendė. Dabar, beje, su tais žmonėmis normaliai bendrauju.

Mano namai ir mano šeima yra čia. Rusija man suteikė tai, kas žmogui, mano nuomone, svarbiausia – šeimą. Už tai jai esu labai dėkingas.

Kokia jūsų nuomonė apie dabartinius Rusijos ir Lietuvos santykius?

Dabar vykdoma didelė propaganda. Kai mes žaidėme, kiek lietuvių buvo Rusijoje? Nemažai, sakyčiau, ypač turint galvoje, kad Lietuva yra maža šalis. Mane į rinktinę pakvietė tik po to, kai įsitvirtinau Rusijos čempionate. Tuo metu visi stengėsi čia patekti. Čia kiti pinigai, kitas lygis. Svarbiausia, kad Rusijoje galima buvo uždirbti, dirbti mėgstamą darbą.

Politikai drumsčia vandenį, buitiniame lygyje jokio negatyvo nėra.

Koks jūsų ryškiausiais prisiminimas iš lietuviškos karjeros laikų?

Pakvietimas į rinktinę, tada buvo puikus kolektyvas susidaręs. Lietuvoje žengiau pirmus karjeros žingsnius. Vėliau ten man tapo per ankšta. O dar anksčiau mano gimtojo miesto klubas tapo čempionu, aš jame, būdamas 14-15 metų, jau žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Sužaidus kelias rungtynes, gavau pirmus pinigus, ėmė važiuoti stogas. Būnant 15-os metų gauti 300 dolerių Lietuvoj – didžiulė suma. Parnešiau namo pirmą atlyginimą, mama nepatikėjo, skambino treneriui, klausė, ar tikrai sąžiningai juos uždirbau. Po to prasidėjo kelionės per restoranus ir man davė suprasti – jei nori vaidinti suaugusį – viso gero.

Išvykau į Liepoją, į Latviją, kur praleidau vos 2 mėnesius, ten nepaėjo, grįžau į Lietuvą. Tačiau išmokau pamoką ateičiai: arba žaidi, arba lankaisi diskotekose ir restoranuose…