1923-ųjų sausio 23 ir 24 dienų dokumentai, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, rodo, kad įtampa tuo metu tvyrojo ne tik tarptautinėje scenoje, vienas kitą pradėjo ėsti ir lietuviai.

Karinės operacijos metu prapuolęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas tuo metu jau panoro nuo valdžios nustumti visą realią riziką prisėmusį Erdmoną Simonaitį ir jo direktoriją. Nesutarimai išryškėjo ir tarp oficialaus Lietuvos vyriausybės atstovo, eksprezidento Antano Smetonos bei neoficialią misiją Klaipėdos krašte turėjusio buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Purickio.

Skriejo žinios ir iš Šveicarijos

Eduardas Turauskas, Lietuvos pasiuntinybės Berne (Šveicarija) sekretorius savo šifruotoje telegramoje sausio 23-iąją premjerą Ernestą Galvanauską informavo, jog „sužinota tikrai, kad francuzai siunčia Klaipėdon pulką pėstininkų ir 800 jūreivių”.

Anot jo, šios pajėgos ketino vykdyti slaptą desanto išlaipinimo operaciją ties Giruliais „tikslu numalšinti sukilėlius”.

Taip pat jis dėstė, kad Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras Gabriel Jean Petisné susiriša su Paryžiumi naudodamas telefono ir telegrafo kabelį Smiltynė-Karaliaučius ir taip esą šmeižia lietuvius.

„Kabelį reikalinga užimti”, – siūlė E. Turauskas.

Smetona gavo velnių

Tuo metu Lietuvos vyriausybės nepaprastuoju atstovu prie Antantės atsiųstos Ypatingosios komisijos tapęs Antanas Smetona tądien premjerui išsiųstame pranešime prašė atsiųsti jam „mašinistę žinančią prancuzų kalbą” ir nurodė net konkrečią „geistiną” kandidatę – Bulotaitę, kurią esą galėjo „paskolinti” Martynas Yčas. Taip pat jis prašė paskirti septynis kareivius atstovybei saugoti.

Pats A. Smetona tądien iš premjero gavo slaptą pranešimą, kurį buvo nurodyta perskaičius sudeginti.

„Delei suprantamų priežasčių aš nevisados galėsiu pasirašinėti ant duodamų Tamstai sumanynų, instrukcijų, etc.”, – informavo premjeras.

Kartu jis nurodė raštus, pasirašytus užsienio reikalų viceministro Petro Klimo ar Vakarų ir Politikos departamentų direktoriaus Broniaus Kazio Balučio, skaityti lygiai taip pat lyg pastarieji būtų pasirašyti jo paties.

Tą pačią dieną A. Smetoną pasiekė dar vienas konfidencialus, bet jau nepasirašytas raštas iš Užsienio reikalų ministerijos. Jame ne tik iš esmės teigiamai įvertinta daugelis prieš dieną A. Smetonos surašytų pastebėjimų bei pasiūlymų, bet ir po paantrašte „SVARBU” buvo jam „išrašyta velnių”.

„Tamstos raštas ir viršminėti priedai, atėjo – pirmas – ant voko nepažymėta „konfidencialiai” ir todel atidaryta bendroj raštinėj – didžiai negeistina. Kiti viršminėti priedai buvo voke ir net neužklijuotam. Butinai prašome, kaip raštus, taip ir vokus žymėti aiškiai „konfidencialiai” ir siųsti po liako antspaudu, adresuoti gi asmeniai į rankas p. Galvanauskui, Klimui ar Balučiui”, – auklėjo eksprezidentą ministerija.

Paantraštėje „L. SVARBU” A. Smetonos buvo paprašyta kuo greičiau „atkreipti atydą valdžią ir gale Klaipėdoj turinčių aliantų”, kad prancūzų sprendimas pradėti kasti apkasus ir gabentis amuniciją iš atplaukusių laivų „yra labai rimtas dalykas, kuris gali sukomplikuoti padėtį, sudarant tokias aplinkybes, prie kurių Lietuvos Vyriausybės tarpininkavimo galimybei gali but pakirsta šaknys iš pat pradžių” ir tai laikoma esamo status quo laužymu.

„Reikalaukit, kad tai butų tuojaus petraukta daryti, amunicija, kad butų grąžinta į laivus ir jokių apkasų nebutų daroma. Aišku, kad sukilėlių tas negali būti interpretuojama kitaip, kaip kvietimas tolimesnėn ginkluoton kovon ir jie neišvengiamai turi pasidaryti tam tiktas iš to išvadas. Be to, Simonaičio valdžia turi visai griežtai prieš tai protestuoti Alijantams vietoje, jums pranešti nuorašais, gi Jusų akcija tuomet bus pagelbinė – „bendrų interesų pamatais”. Mes iš savo pusės darom atitinkamų žygių Londonan, Paryžiun, Romon. Derybose su Alijantų Komisija musų nusimanymu reikalavimas tverti naują direktoriją Alijantų pasiulymu visai nepriimtina, neturint jokių garantijų del Klaipėdos išsprendimo sulyg žmonių noro. Petisnės pasilikimas Komisaru ir toliaus, kaipo didžiausio kaltininko visa to, kas įvyko, absoliučiai negalimas ir privalo but sine qua non išlyga tolimesniems pasikalbėjimams. Ar šiokioj, ar kitokioj prasmėj satisfakcija sukilėliams šiuo žvilgsniu privalo but duota, nes kitaip Jus negalėsit turėti pageidaujamos į juos įtekmės”, – dėstė ministerija.

Įžvelgė anarchiją

Sausio 24-ąją dar vieną savo pranešimą E. Galvanauskui iš Klaipėdos siuntė buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”.

Jis informavo, kad prie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto prisijungė Vilius Gaigalaitis bei Jokūbas Stikliorius ir tarp komiteto bei Erdmono Simonaičio direktorijos prasidėjo „kova kuri neutralizuoja pajėgas ir veda prie anarchijos”.

„Mano politika buvo nukreipta kad siunčiamų santarvės komisiją pastatyti prieš įvykusį faktą: tai yra, kad Klaipėdos Krašto su Lietuva susivienyjimas praktiškai būtų jau įvykę. Šiam tikslui stengiausi pravesti susisiekimo perėmimą ir ekonominės sienos panaikinimą. Susisiekimo sutartis buvo vakar po ilgų ginčų pasirašyta ir šiandien būtų buvusi įvykinta, bet dalyką sulaikė p. Smetona su Stiklorium kurie, mano manymu, visai menkais motyvais – vokiečių baime – besivadovaudami privedė prie to, kad šio reikalo įvykdymas atidėta neribotam laikui. Aš šiuriu į tai kaipo į didelį pralaimėjimą nes tikiu, kad pirmas atvykusios Komisijos žingsnis bus užkirsti kelią bet kokioms inovacijoms. <…> Antras prie susivienijimo žingsnis kurį skaitau reikalingu kuogreičiausiai įvykinti, yra ekonominis susivienyjimas panaikinant tarp Lietuvos ir Klaipėdos muito sieną perkeliant ją ant Klaipėdos vakarų sienos. Visos galimos iš to ekonominės komplikacijos yra numatomos ir lengvai pašalinamos. Būtų tai įvykęs faktas didžiausios politinės reikšmės kurio Komisija atitaisyti negalėtų. Dėsiu pastangas kad jį pravesti, tik bijau kad Smetonos-Stiklioriaus opoziciją galės ir šį reikalą neutralizuoti. Jeigu Vyriausybė sutinka su mano vedama linija tai prašyčiau duoti p. Smetonai instrukcijų kad jisai nekliudytų. Jeigu gi Vyriausybės būtų kita nuomonė, tai prašyčiau duoti man instrukcijų. Apskritai čionai labai reikalingas kuodidžiausi akcijos centralizavimas, sakyčiau – diktatūra. Tuo tarpu čia dalykai linksta prie anarchijos, kuri Komisijai atvykus gali privesti prie liūdnų rezultatų. <…> Vyr. Gelbėjimo Komitetas, kuris turi tendenciją pasiimti visą savo rankosna, labai panėši į „Soviet soldatskich i rabočich deputatof”, kuris posėdžiauja nuo ryto iki vakaro, pats nieko nenutare ir kitiems veikti trukdo. Jojo Pirmininkas p. Jankus gerų norų žmogus ir nekvailas, bet permaža energingas ir todel nemoka tinkamai Komitetą vesti. P. Simonaitis laikose labai gerai ir būtų šiam momentui tinkamiausias žmogus bet prie susidėjusios padėties jam rankos surišta. <…> Kad neprileisti prie anarchijos – aš matau tik vieną išeitį: griežti įsakymai iš Kauno”, – rašė J. Purickis.

Iš Paryžiaus – viltingi signalai

Tuo metu tądien Kauną pasiekusioje šifruotoje telegramoje Lietuvos atstovas Paryžiuje Oskaras Milašius premjerą informavo, kad jo pasiųstam „bendram draugui” Ambasadorių konferencijos sukurtos specialios nepaprastosios (ekstraordinarinės) komisijos pirmininkas Georges Raoul Clinchant, Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje, pareiškė, jog „jis važiuoja su instrukcijomis sutvarkyti Klaipėdos reikalus atitinkamai lietuvių norams su tam tikromis grynai prekybinėmis garantijomis kaimyninėms valstybėms”.

„Tik Lietuvos Vyriausybė turėtų padėti Komisijai ir atšaukti laisvanorius ir reguliarius ir sukilėlių valdžia nebereikalauti francuzų kariuomenės atšaukimo. Kai tik bus įvykinta tvarka Komisija pasiųs raportą ir ambasadoriai neatidėliojant sutvarkys Klaipėdos klausimą. Santikiai komisaro su direktorija čia yra žinomi bet nereikalaukite dabar jį atšaukti viskas bus prielankiai išspręsta per kelias dienas jei tik pasiseks įvesti tvarką be pasipriešinimo. Clinchant pridūrė, jei bus pasipriešinimas, Francija kariuomenę pasiųs”, – rašė O. Milašius, o ant šio jo pranešimo yra prierašas, jog nuorašas pasiųstas A. Smetonai.

Pastarajam buvo persiųstas ir dar vienos tos dienos šifruotos O. Milšiaus telegramos E. Galvanauskui nuorašas, kurioje atstovas Paryžiuje jau informavo apie tai, kad jį aplankė kitas minėtosios komisijos narys, buvęs Italijos konsulas Kopenhagoje, baronas Pompeo Aloisi.

„Pareiškė, kad Komisijos veikimas busiąs Lietuvai prielankus ta sąlyga, kad Lietuvos Vyriausybė ją palaikys prieš sukilėlius. Aloisi tikisi, kad žinia apie jo dalyvavimą komisijoj palengvins jos darbą, nes jis yra draugas Lietuvos ir jos Premjero”, – rašė O. Milašius, paminėjęs, jog P. Aloisi kalbėjo „apie simpatingus santykius” su E. Galvanausku 1922 m. vykusioje Genujos konferencijoje, kurios pagrindinis klausimas buvo Sovietų Rusijos santykių su kitomis Europos valstybėmis nustatymas.

Matyt, remdamasis tais „simpatingais santykiais” baronas per Lietuvos pasiuntinį prašė premjero „parėdymo užsakyti jam gerą kambarį Klaipėdoj”.