Šią birželio 6-ąją sukanka 65 metai, kai Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) paskyrė prie Ryšininkų gatvės buvusį sklypą II miesto vandenvietei įrengti.

Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda” dar viename ciklo „Urbanistiniai jubiliejai” rašinyje papasakos apie tai, kodėl prireikė tokio objekto, kaip jis atsirado, kaip ir kodėl buvo nuspręsta uždaryti šią vandenvietę bei kokie yra naujosios miesto valdžios planai dėl šio nemenko sklypo.

Vienos vandenvietės užteko pusšimtį metų

Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“ rašo, kad 1876-1877 m. šalia Klaipėdos, Purmalių kaime, valstybės lėšomis buvo išgręžtas pirmasis dabartinėje Lietuvos teritorijoje giluminis gręžinys. Analizės rezultatai buvo geri ir tai paskatino tokiu pat būdu vandens ieškoti pačiame mieste, tačiau pirmasis miesto artezinis gręžinys šalia dujų fabriko teritorijos dabartinėje Liepų gatvėje buvo pradėtas gręžti tik 1898 m. rugpjūčio 6 d. Darbai tęsėsi daugiau nei metus – buvo baigti 1899 m. lapkričio pradžioje (gręžinio gylis siekė 277,85 m nuo žemės paviršiaus).

1900-1901 m. vyko vandentiekio bokšto statybos ir vandentiekio tinklų tiesimo darbai.

Municipalinis vandentiekis buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 2 d. – iškilmės sutapo su 650-osiomis miesto įkūrimo metinėmis.

Pirmaisiais vandentiekio gyvavimo metais buvo 1095 abonentai. Iki metų pabaigos miestas gavo 94 000 kub. m vandens. 1913 metais buvo išgręžti antras ir trečias arteziniai gręžiniai (288,7 ir 254,23 m gylio). Milijono kubinių metrų riba buvo peržengta 1922 m.

1925 m. buvo išgręžtas ketvirtasis 213 m gylio gręžinys. 1937 m. išgręžtas penktasis, 241 m gylio gręžinys.

Sutvarkius II pasaulinio karo metu sunaikintą infrastruktūrą centralizuotai tiekiamas vanduo pirmuosius namus pasiekė 1945-ųjų gegužės pabaigoje.

Tinkamos vietos paieškos vyko sunkiai

1949-ųjų Klaipėdos miesto generaliniame plane rašoma, kad vandentiekio ilgis tuo metu sudarė 59 km, buvo 4276 vandens įvadai, juos turėjo 75 proc. gyvenamųjų namų.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, jog 1952 m. miesto generaliniame plane jau buvo numatytas II vandenvietei reikalingas sklypas. Jis buvo Pempininkų sodybų rajone, bet jau kitais metais paaiškėjo, kad jis yra netinkamas tokiai paskirčiai.

„1953 m. Valstybinis projektavimo institutas pasiūlė naują vietą į pietus nuo geležinkelio į Smeltę atšakos, apytiksliai dab. rajoninės katilinės vietoje. Tačiau ir šis sklypas pasirodė netinkamas. Bandomieji gręžiniai pietinėje miesto dalyje teigiamų rezultatų nedavė: vanduo juose turėjo priemaišų, kurių valymas buvo sudėtingas ir brangus”, – rašo V. Safronovas.

1955-ųjų balandį tresto „Vodokanal” (dabartinės AB „Klaipėdos vanduo” pirmtakas) vyriausiasis inžinierius I. Razumas dienraštyje „Sovetskaja Klaipeda” rašė, kad nors miestui tiekiama šešis kartus daugiau vandens nei prieš keletą metų, tačiau jo poreikis ir toliau vis auga.

Pasak jo, tuo metu ypač problemiškas buvo vandens tiekimas naujajai Žvejybos uosto gyvenvietei – čia žmonėms dažniausiai tekdavo vandenį į namus neštis iš bendrųjų kolonėlių. Situacija ten nebuvo pasikeitusi ir 1956-ųjų pavasarį – apie tai liudijo „Sovestkaja Klaipeda” skelbti šiame kvartale gyvenusių žmonių laiškai. Jie skundėsi jau ketverius metus priversti gyventi be vandentiekio ir kanalizacijos.

„Kodėl Žvejų miestelyje neužtenka vandens? Pirmiausia dėl to, kad miesto vandentiekis nesugeba patenkinti viso miesto gyventojų poreikio. Žvejų miestelyje dėl to buvo pastatyta antra siurblinė, turėjusi sustiprinti vandens padavimą. Ji nedirba, nes čia įrengtas rezervuaras praleidžia vandenį”, – 1956-ųjų pavasarį šiame laikraštyje rašė J. Norkevičius.

Suneštinis balius

Tuo metu VK 1956-ųjų kovo pradžioje priimtame sprendime konstatavo, kad 1955-asiais, lyginant su 1950 metais, vandens padavimas į miesto sistemą buvo išaugęs tik 2,4 karto, nors vien pramonė tą laiką išaugo keturis kartus, „ženkliai išaugo ir gyventojų skaičius, įskaitant ir karinį kontingentą”. Tuo metu per parą vandentiekis patiekdavo 17,8 tūkst. kub. m, nors reikėjo 24,9 tūkst. kub. m.

Tad gavęs miesto įmonių sutikimą prisidėti finansiškai VK nusprendė organizuoti II vandenvietės įrengimą. Kartu VK perspėjo tokių įmonių vadovus, jog jei jie persigalvos ir nebeskirs numatytų lėšų, tokios įmonės bus atjungtos nuo vandentiekio, kad vandeniu pirmiausiai būtų galima parūpinti miesto gyventojus.

Tuo pačiu sprendimu VK kreipėsi į LTSR ministrų taryba, kad atitinkamos ministerijos leistų įmonėms skirti reikiamas lėšas; kad Komunalinio ūkio ministerija skirtų reikiamus vamzdžius ir kitas statybines medžiagas; kad Miesto ir ūkio statybų ministerija pagreitintų vandenvietės techninio projekto ir darbo brėžinių rengimą.

Pagal skaičiavimus, visi darbai turėjo atsieti 5,46 mln. rublių. Beveik trečdalį šios sumos – 1,465 mln. rublių – turėjo skirsti Žvejybos uostas. 814,5 tūkst. rublių tikėtasi iš „Gulbės” fabriko, 570 tūkst. – iš geležinkelio stoties. Iš viso šiam tikslui turėjo susimesti 19 mieste veikusių įmonių. Mažiausios „duoklės” – 40,7 tūkst. rublių – buvo pareikalauta iš TSRS Jūrų ir upių laivyno ministerijai pavaldžios gamyklos Nr. 7.

1956-iemiems buvo suplanuota atlikti darbų už 2,1 mln. rublių. Iš jų 626,4 tūkst. rublių buvo numatyta dviejų artezinių gręžinių gręžimui.

Tiekė neišvalytą vandenį

1957-ųjų gegužę VK pirmininko pavaduotojas Anicetas Bagdonas „Sovetskaja Klaipeda” skaitytojus informavo, jog, deja, bet išgręžus pirmą žvalgybinį gręžinį rezultatai buvo nuviliantys – vandens ten buvo mažai, o jis pats – prastos kokybės. Tad kol kas pietinės miesto dalies aprūpinimą vandeniu buvo nuspręsta gerinti statant diukerį per Dangę.

Geresnių žinių pietinės miesto dalies gyventojai sulaukė 1958-ųjų vasarį. „Sovestkaja Klaipeda” pranešė, kad profesinės mokyklos (dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas Bijūnų gatvėje) apylinkėse išgręžtame gręžinyje yra geros kokybės vanduo ir čia galima išgauti tiek vandens, kiek ir iš gręžinio Žvejybos uosto rajone, kurio vanduo buvo nekokybiškas.

Galiausiai lygiai prieš 65 metus – 1958-ųjų birželio 6-ąją – VK priėmė sprendimą „Dėl naujo vandentiekio statybos pietinėje miesto dalyje”.

„Kadangi arteziniai šuliniai yra išgręžti, o taip pat yra vandens kokybė, susidarė visos sąlygos projektavimo darbams toliau vykdyti. Be to, būtina pakeisti aukščiau numatytą naujos stoties teritoriją, perkeliant arčiau pragręžtų naujų gręžinių Nr. 1 ir Nr. 2”, – rašoma šiame sprendime.

Juo naujai vandenvietei buvo paskirtas 5,7 ha ploto sklypas „22-jam kvartale prie Ryšininkų gatvės”. O Kapitalinės statybos skyrius iki birželio 15 d. buvo įpareigotas duoti projektavimo instituto „Lietprojektas” Kauno skyriui užsakymą dėl naujos vandens ėmimo stoties darbo brėžinių paruošimo.

Pasak V. Safronovo, iki metų galo buvo išgręžti penki gręžiniai, kuriuos, mieste esant dideliam vandens trūkumui, pradėta eksploatuoti dar neįrengus valymo įrenginių.

Statybos strigo

O su vandens stoties ėmimo brėžinių paruošimu gavosi ne kas – 1959-ųjų gegužę bendrame VK ir Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto biuro sprendime buvo rašoma, jog „Lietprojektas” numatytu laiku nepateikė projektinės dokumentacijos.

„Be to, patiektoji dokumentacija nėra pilnai kokybinė, nes gręžinių vietos parinktos be jokių tyrinėjimų ir gilesnio analyzo, dėl ko jau buvo atsitikimų, kai išgręžtieji gręžiniai nedavė reikiamo kiekio vandens. Vandentiekio statyba vykdoma aiškiai nepakankamais tempais, nes 4 mėn. vandentiekio statybos planas įvykdytas tik 22%”, – rašoma šiame sprendime.

Miesto valdžia konstatavo, kad dėl tokio apsileidimo mieste buvo susidariusi „ypatingai rimta padėties”, kadangi per parą patiekiami 23 500 kub. m vandens patenkindavo tik apie 60 proc. poreikio.

„Pietinėje miesto dalyje du gręžiniai prijungti tiesiog prie vandentiekio tinklo be valymo įrengimų ir tiekia gyventojams nevalytą vandenį. Pietinėje miesto dalyje vandens spaudimas tinkle labais menkas, dėl ko vanduo dažniausiai būna tik pirmuose gyvenamų namų aukštuose. Didelė grėsmė miestui yra tame, kad sutinkamai su komisijos, kurios sudėtyje buvo Geologijos ir žemės gelmių apsaugos prie LTSR Ministrų Tarybos ir Vyr. Vietinio Ūkio Valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos specialistai, atliktais stebėjimais ir išvadomis, požeminis vandens baseinas, kuris maitina Klaipėdos vandentiekį, nuolat mažina vandens išteklius. Šių išvadų teisingumą ir tai, kad vandens lygis esamuose miesto gręžiniuose paskutiniųjų trijų metų laikotarpyje nukrito nuo 10 iki 20 m. Jei jis nukris dar du metrus, gręžiniai iš viso nustos teikę miestui vandenį, nes jis aprūpinti paprastais horizontaliniais išcentriniais siurbliais, o ne giluminiais”, – rašoma šiame sprendime.

Jame, beje, jau galima rasti nuorodą ir į tai, kad miestui reikės III vandenvietės.

„Antrasis miesto vandentiekis, kadangi jis yra maitinamas iš to paties baseino ir 2-jo gręžiniai jau dabar tiekia vandenį į tinklą, padėties iš esmės nepataisys”, – rašoma sprendime, kuriuo kreiptasi ir į LTSR ministrų tarybą, kad ji 1960 metams suplanuotų III miesto vandenvietės tyrinėjimo darbus.

Netrukus apie šį sprendimus „Tarybinės Klaipėdos” skaitytojus informavo ir VK pirmininkas Anicetas Bagdonas.

„Bus imtasi visų priemonių, kad dar šiais metais būtų išgręžti du gręžiniai antrojo vandentiekio ribose, o taip pat naujai pastatyto diukerio pagalba dar vienoje vietoje sujungti miesto pietinės ir šiaurinės dalies vandentiekio tinklui”, – rašė jis.

Tačiau II vandenvietės statybos į priekį judėjo itin sunkiai – 1962-ųjų birželio viduryje „Tarybinė Klaipėda” skelbė, kad „toli gražu nepilnai dar gali patenkinti pietinės miesto dalies gyventojų ir pramonės įmonių poreikius artezinis gręžinys, tiekiantis vandenį šiam rajonui”.

„Neseniai antrojo vandentiekio teritorijoje išgręžtas galingas gręžinys, kuris gali pradėti veikti artimiausiu laiku. Tačiau pietinės dalies vandentiekio tinklas negalės perduoti tiek vandens, kiek jo reikia. Štai kodėl prireikė nutiesti papildomą vandentiekio liniją. <…> Baigiami ir antrojo vandentiekio bokšto filtravimo įrengimai. SV-31 (viršininkas drg. Grigas), generaliniam rangovui, iškeltas uždavinys iki sekančio mėnesio pabaigos atiduoti eksploatacijai aeracini baseiną, filtrus, gryno vandens rezervuarą, siurblių stotį. Baigti visus elektros montavimo darbus iki tol laiko privalo ir EMV-57 (viršininkas drg. Citavičius) darbuotojai, sumontuoti vidines vandentiekio linijas ir apšildymo sistemą – SMV-21”, – dienraščiui aiškino VK pirmininko pavaduotojas Jonas Razumas.

Jis žadėjo, kad naujoji vandentiekio linija, užtikrinsianti tris kartus didesnį vandens tiekimą pietinei miesto daliai, stos rikiuotėn jau kito mėnesio pabaigoje.

Tačiau valstybinė komisija II vandenvietės įrenginius priėmė tik 1964-ųjų pradžioje, o gyventojams vandens tiekimas iš čia buvo pradėtas tų metų sausio pabaigoje.

„Reikėjo dar galutinai sureguliuoti įrengimus, praplauti filtrus, rezervuarus aeracinius įrenginius. Miesto sanitarinė-epidemiologinė stotis nuolat tikrino vandens kokybę. Ir štai šiomis dienomis antrojo vandentiekio sklendės atidarytos. Nuo sieros vandenilio apvalytas vanduo nutekėjo į pietine miesto dalį. Tačiau vanduo dar drumzlinas. Vandentiekio kanalizacijos tresto valdytojas drg. Gylys pranešė, kad tai laikinas dalykas. Mat, tinkluose susikaupusios drumzlės, padidėjus spaudimui, susimišo su vandeniu. Bet praeis kelios dienos, tinklai prasiplaus, ir pietinės miesto dalies gyventojai gaus visiškai švarų vandenį. Artimiausiu metu antrajame vandentiekyje išvalytą vandenį gaus ir Taikos prospekto bei CPK rajonų gyventojai”, – 1964-ųjų sausio pabaigoje rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Tačiau vandens kokybė dar ir kelis mėnesius čia buvo nelabai gera. Ir ne dėl tinkluose susikaupusių drumzlių.

„Dėl neužbaigtų statybos ir aplinkos tvarkymo darbų II-sios vandentiekio stoties teritorijoje ir gręžiniuose negalima palaikyti sanitarinės kultūros”, – buvo rašoma tų metų liepos viduryje priimtame VK sprendime.

Jame taip pat buvo pažymėta, kad dėl šios vandenvietės vandens tiekimas miestui lyginant su 1963-iaisiais padidėjo nuo 30 800 iki 35 500 kub. m per parą. Tačiau nepaisant to pietinės miesto dalies Popovo (dabar – Kalnupės) ir Nachimovo (dabar – Naikupės) gatvių gyvenamieji rajonai buvo nepakankamai aprūpinami geriamuoju vandeniu.

Minėtu sprendimu VK įpareigojo statybininkus pagreitinti pagalbinių II vandenvietės patalpų projektavimo ir statybos darbus, per mėnesį užbaigti visus statybos-montavimo darbus dviejuose gręžiniuose ir likviduoti visus defektus bei užbaigti visus kitus darbus.

Sklandaus vandens tiekimo vis augančiam miestui neužtikrino ir 1967 m. pradėta eksploatuoti pirmoji III vandenvietės eilė, ir 1978 m. įdiegti didesni jos pajėgumai.

„Labiausiai įtemptas metų laikas Klaipėdos teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos kolektyvui – vasara, ypač kiekvieno vasaros mėnesio paskutinis dešimtadienis. Tada iš karto pajuntame, kad miesto pramonės įmonės bei organizacijos ypač įtemptai dirba. Tada jos pareikalauja daugiausia geriamojo vandens, tada to vandens mūsų rezervuaruose lieka nedaug, ne visada galime užtikrinti optimalų vandens slėgimą, tas „piko“ valandas tuoj pajunta viršutinių aukštų gyventojai bei pramonės įmonės, ypač tos, kurios geriamąjį vandenį naudoja neracionaliai”, – „Tarybinėje Klaipėdoje” 1981-ųjų gruodį rašė valdybos vyriausiasis inžinierius A. Dubauskas ir informavo, kad „antros vandenvietės darbo režimo palaikymui iki 1982 m. gegužės mėnesio vidurio bus įvesti еkploatacijon dar du pergręžti grąžiniai”.

Išsipildė hidrogeologų prognozės

1987-ųjų pradžioje žurnale „Mokslas ir technika” tuometinis LTSR geologijos valdybos Geologijos skyriaus vyriausiasis hidrogeologas Stanislovas Šleinius rašė, kad I ir II Klaipėdos vandenvietėse, imančiose vandenį iš permo-devono vandeningo komplekso, susiduriame ne tik su hidrodinamine (žemėjančiu vandens lygiu), bet ir su hidrochemine problema (į gręžinius pritekėdavo silpnai mineralizuotas vanduo iš į pietus nuo miesto centro esančio vandeningo komplekso).

„I vandenvietė, įrengta 2,5 km į šiaurę nuo natūralios mineralizuoto vandens slūgsojimo ribos, dar keletą dešimtmečių nejaus šios zonos įtakos. Blogesne yra II vandenvietės padėtis. Šeštajame dešimtmetyje staigiai išaugus gėlo požeminio vandens poreikiui, buvo nuspręsta išplėsti vandenvietę miesto augimo kryptimi, t. y į pietus. Specialių hidrogeologinių tyrimų nebuvo atlikta. Išgręžus (už 3 km į pietus nuo 1 vandenvietės) pirmuosius gręžinius, aptiktas silpnai mineralizuotas vanduo (2g/l). Dėl to II vandenvietė buvo įrengta tiktai už 1,5-2 km į pietus nuo pirmosios. Per visą II vandenvietės eksploatacijos laikotarpį mineralizuoto vandens kontūras pasislinko 600-800 m į šiaurę, todėl dviejuose labiausiai į pietus nutolusiuose gręžiniuose vandens mineralizacija pakilo iki 1,2 g/l”, – rašė S. Šleinius.

Jis informavo, kad matematinio modeliavimo metodu atliktos prognozės parodė, jog nedidinant II vandenvietėje išgaunamo vandens kiekio vandens kontūras per metus vidutiniškai pasislinks po 30-35 metrus ir po 12-15 metų šios vandenvietės vandens mineralizacija viršys 1 g/l.

„Nesiimant inžinerinių-techninių priemonių vandens kokybei pagerinti II vandenvietė taps netinkama geriamo vandens tiekimui”, – rašė vyriausiasis hidrogeologas.

Kartu jis informavo, kad yra du efektyvūs būdai išsaugoti II vandenvietę – išgręžti užtveriamuosius (baražinius) gręžinius arba sujungti visas vandenvietės.

1995-ųjų kovą AB „Artva” (buvusios Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos) vyriausiasis hidrologas dr. A. Klimas dienraštyje „Klaipėda” rašė, kad būtina esminė I ir II miesto vandenviečių rekonstrukcija.

„Preliminarūs techniniai-ekonominiai skaičiavimai parodė, kad požeminio vandens siurbimo gręžimus įmanoma sukoncentruoti dviejuose nedideliuose plotuose – I vandentiekio stoties teritorijoje ir kol kas laisvoje rytinėje miesto dalies zonoje, ties Dovilų transporto žiedu, kur jau yra dalis II vandenvietės eksploatuojamų gręžimų. Žinoma, radikaliai vandenviečių rekonstrukcijai pagrįsti reikalingi specialūs hidrogeologiniai ir kitokie tyrimai. O kol kas būsimų vandenviečių plotai skubos tvarka turi būti kuo greičiau ne tik nustatyti, bet ir išimti iš žemėnaudos”, – rašė jis.

Tačiau tuometinė Specialios paskirties akcinė bendrovė „Klaipėdos vanduo” nusprendė eiti kitu keliu – 2001-ųjų rudenį jos generalinis direktorius Jurgis Nausėda informavo, kad bus gerinama tik I ir III vandenviečių eksploatacija ir „užtikrintas gera vandens kokybė”.

Nuo 2004-ųjų rugpjūčio iki 2018-ųjų pabaigos AB „Klaipėdos vanduo” vadovavęs Leonas Makūnas „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad išaugus vandens kokybės reikalavimams pirmiausia ji buvo gerinama III vandenvietėje, kur fiksuota blogiausia situacija, o vėliau – pirmojoje. Tuo metu II vandenvietėje prasti reikalai klostėsi būtent dėl to, kad į jos gręžinius aktyviai ėmė veržtis sūrus vanduo.

„Pirmiausiai dėl to buvo uždaryti labiausiai į vakarus ir pietus nutolę gręžiniai. Kompensuojant tokias netektis teko gręžti naujus, vienas jų buvo išgręžtas apie 5 kilometrų atstumu į rytus, Klemiškės gatvėje, šalia Palangos plento”, – pasakojo L. Makūnas.

Kadangi pajėgumų užteko, o tiek I, tiek II vandenvietės ima vandenį iš to paties, apie 270 m gylyje esančio vandeningo sluoksnio, įmonės valdyba 2005 m. priėmė sprendimą II vandenvietę užkonservuoti penkeriems metams.

„Ir toliau intensyviai eksploatuojant II vandenvietę sūrus vanduo galėjo pasiekti ir I vandenvietės gręžinius”, – sakė L. Makūnas.

Miestas nusprendė sklypą pasilikti

2009-ųjų spalį miesto Taryba „Klaipėdos vandens“ siūlymu pritarė II vandenvietės uždarymui. Kartu politikai įpareigojo Savivaldybės administracijos direktorių iki 2010 m. gegužės pateikti Tarybai tvirtinti šios vandenvietės uždarymo programą. Pati įmonė iki tokios programos patvirtinimo buvo įpareigota neparduoti ar kitaip neperleisti 2-osios vandenvietės nekilnojamojo turto.

Šio sprendimo aiškinamajame rašte buvo dėstoma, kad bendrovės užsakymu 2008 metais buvo atlikta galimybių studija. Jos autoriai – VšĮ NRP – nurodė, jog per ateinančius dvidešimt metų I ir III vandenvietės užtikrintai sugebės aprūpinti miestą geriamuoju vandeniu.

„Atsisakius 2-osios vandenvietės būtų geriau išsaugoti 1-ios vandenvietės požeminio vandens šaltiniai dėl artėjančio sūraus vandens horizonto. Hidrologiniu požiūriu 1-oji ir 2-oji miesto vandenvietės vertinamos kaip vienas požeminis vandens baseinas todėl rentabiliau būtų paimti reikiamą požeminio vandens kiekį iš 1-osios mieto vandenvietės, negu atstatinėti ir modernizuoti 2-ąją vandenvietę. Paleidžiant darbui 2-ąją vandenvietę esamą įrangą būtina pritaikyti prie šiuo metu reglamentuojamų vandens ir oro kokybės higieninių reikalavimų. Tam reikalingos didelės investicijos. Nusprendus po 5 metų paleisti darbui vandenvietę, investicijos siektu 43 mln. Lt. Po 20 metų vandenvietės konservavimo, lėšų poreikis siektų 47 mln. Lt. <…> Bendrovė kasmet sutaupytų apie 100 tūkst. Lt lėšų reikalingų 2-osios vandenvietės konservavimui. <…> Uždarius 2-ąją vandenvietę ir nugriovus jos teritorijoje esančius nereikalingus pastatus susidarytų apie 3,4 ha laisvas plotas, kurį butų galima skirti kitiems tikslams. Atlaisvinta vandenvietės teritorija ir joje esantys pastatai gali būti skirti kitiems tikslams (PVZ parduoti ar nuomojami, o gautos lėšos panaudotos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtras ar esamos modernizavimui)”, – rašoma šiame aiškinamajame rašte.

2010-ųjų gegužę miesto Taryba patvirtino ir vandenvietės uždarymo programą, kuri turėjo būti įgyvendinta iki 2013-ųjų. Buvo suskaičiuota, kad jai įgyvendinti reikės 310 tūkst. litų. Vienas iš jos veiksmų buvo detaliojo plano, kuris leistų atskirti sklypus, parengimas.

Pasak L. Makūno, įmonės vizija buvo atsikirti apie 3,5 ha ploto nereikalingą teritoriją ir joje esantį nekilnojamąjį turtą parduoti su teise nuomotis žemę, bet miesto valdžia nusprendė, kad visa tai turi likti miestui ir turtas savivaldybei vėliau buvo parduotas už savikainą.

Tuometinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius „Atvirai Klaipėdai” sakė jau nebepamenantis, kokie argumentai nulėmė, kad buvo apsispręsta ir teritoriją, ir nebereikalingus vandenvietės pastatus pasilikti miestui.

„Klaipėdos vandens” teigimu, II vandenvietės žemės sklypas buvo padalintas 2018 m. birželį ir suformuoti du sklypai: Ryšininkų g. 11 (2,6925 ha) ir Paryžiaus Komunos g. 5 (3,2399 ha). „Klaipėdos vanduo“ prižiūri tik savo teritoriją, sklypą Ryšininkų g.11, kuriame yra įsikūręs ir administracinis pastatas.

Šiuo metu buvusios vandenvietės 2 kėlimo siurblinės pastate yra įsikūrusi Raudonojo Kryžiaus organizacija.

Iš septynių buvusių gręžinių penki jau yra likviduoti, palikti tik du monitoringo gręžiniai, kuriuose yra atliekami tyrimai ir stebima situacija. Juose fiksuojamas vandens mineralizacijos padidėjimas.

Sporto komplekso idėją brandino 7 metus

Miesto spaudoje dar 2011-aisiais buvo rašoma apie poreikį turėti areną ledo ritulio treniruotėms. 2014-aisias, kai keli verslininkai skelbė analizuojantys galimybę imtis tokio projekto, tuometinis Klaipėdos savivaldybės administracijos Sporto ir kūno kultūros skyriaus specialistas Ignas Pocius jau įvardijo, kad viena iš realiausių vietų tokiam objektui atsirasti – buvusios antrosios vandenvietės teritorija.

2017-ųjų pradžioje jau buvo užsiminta, kad čia kartu galėtų būti statoma ir rankinio salė.

Tačiau realių veiksmų savivaldybėje imtasi tik 2018-ųjų rudenį, kai administracija parengė miesto Tarybos sprendimo projektą, kuris leistų jai pradėti ieškoti koncesininko, savo lėšomis buvusioje II vandenvietėje galinčio pastatyti ir 23 metus eksploatuotų didžiulį sporto kompleksą, kurį jau anksčiau siūlyta pavadinti sporto aikštelių baze (SAB).

Tada skelbta, kad preliminariai į tokį objektą verslas turėtų investuoti apie 11,6 mln. eurų, o savivaldybė savo ruožtu įsipareigotų kasmet nusipirkti paslaugų už 821 tūkst. eurų. Pasibaigus sutarčiai objektas pereitų Savivaldybės nuosavybėn.

Konkurso sąlygose buvo numatyta, jog naujajame sporto ir laisvalaikio komplekse turi būti transformuojama universali sporto erdvė, skirta krepšiniui, lauko tenisui, tinkliniui, rankiniui, salės futbolui, badmintonui, kitoms sporto šakoms, o jos plotas turi siekti ne mažiau nei 5 tūkst. kv. m. Taip pat čia turėtų būti dvi ledo ritulio aikštelės su ne mažiau kaip 650 sėdimų vietų ir dar po vieną krepšinio, lauko teniso, tinklinio, rankinio, salės futbolo aikštę bei tris tinklinio ir penkias badmintono aikšteles.

Pirmą kartą paskelbtas koncesijos konkursas neįvyko, nes norą jame dalyvauti buvo pareiškęs tik vienas dalyvis. Antrą kartą paskelbtame konkurse 2020 m. atsirado du dalyviai. Vienas iš jų – „BaltCap Infrastructure Fund“ – tų metų pabaigoje pats išsiviešino ir visuomenei pristatė savo architektūrines idėjas, kurias parengė įmonė „2L architects“.

Tačiau pirmuoju finišavo kitas konkurso dalyvis – UAB „Partnerystės projektai septyni” (vienintelis jos akcijų valdytojas – UAB „Eika”), suderėjęs su Savivaldybės administracija metinį atlyginimą, kuris 25 metų laikotarpiui būtų sudaręs 43 720 205,05 Eur. Savivaldybei už tai būtų skiriamos 964 nemokamos valandos sporto komplekse kiekvienais metais. Pasibaigus koncesijos sutarčiai arba ją nutraukus prieš terminą kompleksas būtų perduodamas nuosavybės teise savivaldybei.

Tokiam projektui pernai gegužę pritarė miesto Taryba. Tačiau sutarties pasirašymas su UAB „Partnerystės projektai septyni” užsitęsė gerokai ilgiau bei planuota, nes konkurso laimėtojas nusprendė perskaičiuoti kaštus, kurie ėmė augti ir dėl Rusijos sukelto karo įtakos įvairioms rinkoms.

Baigiantis 2022-iesiems sutartis pagaliau buvo pasirašyta, bet su sąlyga, kad ji įsigalioja tik tuo atveju, jei koncesininkui parengus naują finansavimo modelį Klaipėdos miesto taryba pritars padidėjusiems naujai perskaičiuotiems koncesijos kaštams.

Buvęs Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad naujai kainodarai turėjo dar pritarti ir Finansų ministerija, ir Centrinė projektų valdymo agentūra, bet tokių suderinimų iki kadencijos pabaigos taip ir nebuvo sulaukta, tad projekto likimas atsidūrė naujos miesto valdžios rankose.

Kokia sutarties ateitis?

Rinkiminės kampanijos metu tuomet dar tik kandidatas į merus Arvydas Vaitkus kalbėjo, kad pergalės rinkimuose atveju nutrauks tokią koncesijos sutartį, kad Kauno meras pažadėjo jam padovanoti laikinojoje sostinėje pastatytos ledo arenos projektą.

„Akivaizdu, jog tų mistinių 45 milijonų tokio objekto statyboms neužteks. Jau kalbama apie 70 milijonų. Nuvykome į Kauną apžiūrėti ledo arenos. Pamatėme, kad už 14 milijonų eurų pastatyta tarptautinio lygio žaidynėms tinkanti arena su treniruočių aikštele. Kauno meras iš tiesų žadėjo man laimėjus rinkimus padovanoti šį projektą, kad būtų galima jį bandyti adaptuoti prie vietos sąlygų. Reikia gerai pažiūrėti, ar įmanoma tai padaryti. Kitas kelias – kalbėtis su koncesininkais. Ar tikrai miestas turi mokėti ir už 4000 kvadratinių metrų komercinių patalpų 25 metus? Negalime pakabinti su tokiu vienu projektu viso biudžeto, nes jis uždarytų skolinimosi galimybes. Limitas skolintis metams siekia tik 3,2-3,4 milijono eurų. Tačiau kartu galiu patikinti, kad su ledo ritulio bendruomene palaikome glaudžius ryšius ir bus ieškoma išeičių bei greitų sprendimų, kad jie galėtų treniruotis ne vien tik „Akropolyje”, – praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei po pergalės rinkimuose „Atvirai Klaipėdai” buvo sakęs A. Vaitkus.

Dabar paklaustas, koks gali būti šios koncesijos ir pačios buvusios vandenvietės likimas meras tvirtai atsakė tik į pirmąją klausimo dalį: „Nebus tokios sutarties”.

Pasak A. Vaitkaus, jis jau apžiūrėjo ir Vilniaus ledo areną, kuri galbūt yra net geresnis variantas už kaunietiškąją. O ir tokio objekto atsiradimo vieta esą nebūtinai gali būti tik buvusi II vandenvietė.

„Nereikia pamiršti, kad turime ir tokių apleistų sporto objektų kaip kad dviračių trekas, kurį man jau irgi teko apžiūrėti”, – sakė meras, patikinęs, kad sporto bazių tvarkymas yra vienas iš jo prioritetų.

Atgaivinti nėra prasmės?

Žinia, Klaipėdos uosto ir Susisiekimo ministerijos iniciatyva pastaraisiais metais vis buvo bandoma pradėti ieškoti alternatyvos III vandenvietei, kad ją būtų galima iškelti, o šią teritoriją panaudoti uosto plėtrai, atgaivinti laivybą Vilhelmo kanalu.

Reaguojant į tokius svarstymus viešumoje pasigirsta ir mintys, ar tokiu atveju nereikėtų atgaivinti II vandenvietės. Tačiau „Klaipėdos vandens” specialistai teiga, jog toks kelias būtų neperspektyvus.

„Paleidžiant darbui 2-ąją vandenvietę, vandens kokybė gali pablogėti, ypač dėl padidintos mineralizacijos arealo išplitimo požeminio vandens šaltinyje nuo marių pusės. Vandens kokybės problemos gali atsirasti ir 1–oje vandenvietėje, kurios vandens paruošimo technologija nėra pritaikyta vandens mineralizacijos mažinimui. Dėl padidėjusios vandens mineralizacijos I vandenvietėje būtų reikalinga diegti naujus vandens mineralizacijos mažinimo įrenginius, kas tikėtina, stipriai išaugintų vandens kainą. Vandens suvartojimas mažėja, tad ir poreikio atgaivinti II vandenvietę nėra”, – teigiama įmonės komentare.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams