Nors dauguma žino, kad jie yra Homo sapiens, bet iš tikro taip nėra. Taip, biologiškai žmonių rūšis yra vertikaliai vaikščiojanti, turinti dideles smegenis ir besidauginanti lytiniu būdu, bet dėl protavimo galima dažnai ir suabejoti.

Suprantu, kad vaiką gana lengva apgauti vietoje saldainio pakišant popierėlį. Paaugliui nesunku įsiūlyti alkoholio ar narkotikų, nes jam trūksta patyrimo. Bet kodėl senolis ar senolė duoda savo pinigus tikrinti „socialinėms darbuotojoms“ ar „pareigūnams“ – negaliu suvokti. Patyrimo jie turi daugiausia, gal kitko ir mažai turi, bet patyrimo – perteklių.

stockvault.net nuotr.

Atsakymas lyg ir žinomas, bet nepriimtinas. Pradėsiu nuo vieno apibrėžimo: „Patiklumas – žmogaus savybė, lemianti tai, kad priimdamas informaciją, žmogus nenaudoja kritinio mąstymo ir neanalizuoja. Patiklus žmogus yra nuolat pasiruošęs tikėti kito žmogaus ar žmonių grupės žodžiu, pažadu, poelgiu. Patiklus žmogus priima visą informaciją jos neatsirinkdamas ir neanalizuodamas.“

Nors tai labai netikslus apibūdinimas, bet kai ką jis atskleidžia. Konkretūs pavyzdžiai leidžia suprasti, kad senoliai negalėjo įgyti patirties kaip naudotis banko kortelėmis ar net sąskaita, nes anksčiau to nebuvo. Todėl sukčiai naudojasi jų naivumu, nežinojimu ir išgauna reikiamus duomenis ir pavagia pinigus.

Čia būtų galima tokiems žmonėms padėti juos prusinant, nors mokytis vyresniame amžiuje sugeba ne kiekvienas.

Tačiau yra dar viena ypatybė, veikianti dėl kitokių priežasčių. Tai – žmonių pasitikėjimas. Perdėtas pasitikėjimas ir yra patiklumas. Todėl kiek konkrečiau. „Dažnai yra manoma, jog „kaltas“ patiklumas, bet gali būti, kad sukčiai naudoja psichologines žinias saviems tikslams pasiekti. Jie gali būti išmokę daryti įtaką bendravimo metu, manipuliuoti pašnekovo emocijomis ir taip pasiekti, kad žmogus pasitikėtų“, – sako viena psichologė.

Labai dažnai tiek buitiniame lygyje ar net aukščiausioje politikoje sutinkami asmenys, kurie „siekdami daryti įtaką pašnekovui „dėvi kaukes“. Viena iš tokių – malonaus, simpatiško, gero žmogaus, kuriam esą labai rūpi jūsų problemos, kaukė. Pokalbio metu jis atskleis savo gerąsias savybes ir gerus ketinimus, beveik taps jūsų draugu. Gali būti, kad prisistatys tam tikros srities žinovu, visuomenės veikėju, autoritetu. Ir kai galiausiai jūsų ko nors paprašys, tikriausiai bus sunku atsisakyti, gal net džiaugsitės galėdami padėti. Juk tai „geras žmogus“, turintis „gerų ketinimų“. Gal net „svarbus“ žmogus, autoritetas. Jam „reikia“ ir norisi padėti. Taigi mintis, jog norėti gero ir daryti gera – sutampa, yra neteisinga.

Galima pabrėžti, kad patiklumas, kaip ir kiekviena savybė, gali turėti skirtingą laipsnį. Mūsų kalboje žodis „patiklumas“ dažnai turi neigiamą atspalvį ir yra siejamas su naivumu, paikumu, idealizmu, per dideliu pasitikėjimu. Patiklumą galima apibūdinti kaip norą tikėti, kad tam tikri dalykai yra realūs, kad tai, kaip mums atrodo, yra tikra. Jei patiklumo yra per daug, žmogus bus neatsargus ir lengviau įviliojamas į spąstus.

Kitaip tariant, galima tikėti žmogaus prigimties gerumu, bet visada reikia būti apdairiam, atsargiam ir tuo kiekvieną kartą įsitikinti praktiškai.

Vadinasi, kaip per didelis patiklumas nėra gerai, taip ir netikėjimas niekuo trukdo kasdieniame gyvenime.

Turėtume skirti pasitikėjimą ir patiklumą. Paskutinis pagrįstas emociniu santykiu, kai kritinis požiūris tarsi „atjungtas“. Psichologai tai vadina budrumo sumažėjimu. Aš tai pripažinčiau mąstymo kritiškumo atjungimu.

Kaip pastebima, neretai budrumas sumažėja, kai mus aplanko įstaigų specialistai – elektrikas, santechnikas, laiškininkas, socialinis darbuotojas ir pan. Tai natūralu, nes šie žmonės paprastai ateina mums padėti. Sukčiai tai žino ir tuo naudojasi.

Tiesa, aš nepateiksiu konkrečių receptų apsisaugoti nuo tokių veikėjų. Pereisiu prie bendresnės sampratos.

Svarbiausiai yra suvokti, kad pasaulis pasikeitė. Lėtas gyvenimas gerokai paspartėjo. Jauni žino tai, o senoliai net nebuvo girdėję. Manau, kad procesas tęsis, norime to ar ne. Kaip pastebėjau pradžioje, žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų ne dydžiu, bėgimo greičiu ar sugebėjimu kautis, o mąstymu, todėl daugumai teks taikytis prie vis „išmanesnio“ pasaulio. Jame bus ne tik labai įvairių prietaisų, visokiausių tinklų, bet ir sumanių sukčių. Gali pasirodyti, kad tai baisu, nes kaip apsisaugoti nuo to, ko dar nebuvo. Bet yra vienas, labai senas būdas: kritiškumas.

Kritinis mąstymas leidžia matyti didžiųjų politikų melus, reklamos apgavystes, žmonių nesąžiningumą. Jis nėra nei labai sudėtingas, nei mažai žinomas.

Pirmas jo žingsnis yra abejojimas, antruoju reikėtų pripažinti klausimą: „O kam to reikia?“

Politikas, sėdintis Briuselyje, nors ir rinktas Lietuvoje, naudos gyventojams neneša, maisto papildas, kurio pašalinis poveikis niekuomet neafišuojamas, sukčius, skambinantis telefonus ir prašantis kai kurių duomenų, nes jis ten dirba – visa tai nesunkiai atmetama dėl abejonės. Pamatęs kokio vaisto ar medicinos procedūros reklamą nepulsi jo įsigyti, nes gal to visai nereikia.

Tiesa, kritiškumas neturi peraugti į visišką neigimą. Žmogus gyvena tarp žmonių, su žmonėmis ir dėl žmonių, todėl jais reikia pasitikėti, tik žvelgiant kritiškai.