36 metų Vera su vyru Aleksandru ir jų 10-mečiu sūnumi į Klaipėdą iš Charkovo apskrityje esančio Iziumo rajono atvyko praėjusį rugsėjį. Vera gyveno Kutje kaime, o pačiame Iziume gyveno jos sesuo ir brolis.

Ukrainiečiams teko patirti daugybę išbandymų: iš pradžių jų kaimą okupavo rusų armija, kuri sušaudė jų automobilį ir namuose nuolat rengė patikrinimus, atstatę automatus. Dėl patirto streso sūnui ėmė šlubuoti širdis. Vos tik jiems atvažiavus į Lietuvą, mažasis Igoris susirgo ir savaitę praleido ligoninėje. Kai naujasis šeimos gyvenimas ėmė tvarkytis, Verą pasiekė baisi žinia: Ukrainoje likęs jos 21 metų sūnėnas susižalojo, sprogmeniui sprogus tiesiog jo rankoje, o nuo mirties jį išgelbėjo stebuklas.

Sušaudė mašiną

Veros šeima – viena iš tų daugiamilijoninių ukrainiečių šeimų, kurių gyvenimą aukštyn kojom apvertė karas.

„Kai kurie viską išverčia atvirkščiai, teigdami esą Donbaso gyventojai laukė rusų pasaulio, tačiau tai netiesa, – pasakojimą pradėjo moteris. – Daugelis šio krašto ir Iziumo gyventojų vyko į Kijevą, dalyvavo Maidano įvykiuose. Po to, kai Rusija užgrobė Krymą ir 2014 m. Donbase prasidėjo karas, daugelis išvyko iš regiono, atsisakę gyventi, valdant rusų režimui. O tie, kurie liko, padėjo ukrainiečiams, pavyzdžiui, mano tėvai gamino valgį Donbaso kariams ir vaikams. Todėl mes nenorime, kad kas nors galvotų, esą mes laukėme Rusijos”.

Charkovą pirmą kartą apšaudė vasario 24-ąją, Iziumą – vasario 27-ąją. Būtent tą dieną tarp Veros kaimo gyventojų kilo panika.

„Rusai ėjo link mūsų. Kaimo centre esančioje mokykloje buvo slėptuvė, kurioje nusprendė pasislėpti 70 kaimo gyventojų. Vasario 27-osios naktį ten pataikė raketa. Iš savo namų daržo mačiau, kaip tai įvyko – danguje pasirodė raudonas ugnies kamuolys, kuris nukrito ant mokyklos”, – pasakojimą tęsė Vera.

Buvusieji slėptuvėje išgyveno, o trys žmonės, likę lauke, skeveldrų buvo sudraskyti į gabalus. Vietoje žuvo 28 metų Ivanas ir 25 metų Aleksandras, o 24 metų Sergejui nutraukė koją, bet jis mirė pakeliui į ligoninę. Buvo sužeisti 38 metų Maksimas ir 44 metų Vitalijus. Mokykla ir šalia jos stovėję automobiliai, kuriais atvyko žmonės, sudegė.

Tos raketos skeveldra taip pat pataikė į kaimyninį nuosavą namą, išvertė vartus, įskrido į virtuvę ir pataikė į joje valgiusį šeimininką, kuris irgi žuvo.

„Tą patį rytą rusai įžengė į mūsų kaimą ir ėmė mus bombarduoti. Aplinkui viskas degė. Iš Iziumo pas mus atvyko mano sesuo, brolis su žmona ir dviejų metukų vaiku bei 20-metė dukterėčia iš Charkovo. Visi kartu glaudėmės šaltame rūsyje. Iš pradžių bijojome antskrydžių, vėliau ėmėme labiau bijoti pačių rusų, nes jie ėmė vaikščioti po namus, rengdami „patikrinimus”. Mus išvesdavo į kiemą, atstatę tiesiai į žmogų automato vamzdį. Klausinėjo, ar dalyvavome nacionaliniame judėjime, tikrino mūsų mobiliuosius telefonus, domėjosi, kodėl maitinome Ukrainos karius. Landžiojo po mūsų rūsius, ten viską išrausė, tikrindami, ar neturime ginklų. Vyras turėjo medžioklinį šautuvą, jį jie pasiėmė. Tokie „tikrinimai” galėjo vykti kas valandą. Atvykdavo tai FSB, tai Omonas. Per vieną iš tokių patikrinimų mūsų kaimynui ant galvos užmovė maišą ir kažkur išvežė dviem savaitėm. Po to jį grąžino, bet vėliau paėmė į nelaisvę ir iki šiol apie jį nieko nežinome. Kartą išsigandęs sūnus ėmė verkti, o įpykęs rusas grubiai riktelėjo, kad jį užčiauptume. Aš tada jam ant galvos uždėjau marškinėlius, kad jis į juos nežiūrėtų”, – su ašaromis akyse skaudžiais prisiminimais dalijosi ukrainietė.

Po kurio laiko jie su tėvais išvyko į už 6 km esantį kaimą, kuriame gyveno Veros močiutė.

„Grįžtant atgal mus sustabdė prie rusų kontrolės posto, liepė lipti lauk iš mašinos. Klausinėjo, kas mes tokie ir ką čia veikiame. Jie žinojo, kad aš ir mano tėvai buvome savanoriai, Donbase padėjome Ukrainos armijai ir jiems tai labai nepatiko. Mums išlipus iš mašinos ją… tiesiog sušaudė! To, kuris šaudė, kitas rusas paklausė, kodėl jis taip padarė, o pastarasis atšovė, kad jį vietiniai užkniso, nes esą važinėdami pirmyn atgal jie šnipinėja, nes po to prasideda ukrainiečių apšaudymai. Bet juk tai jie atėjo į mūsų namus ir dar drįsta teigti, jog vietiniai juos užkniso! Po to prie mūsų priėjusiam jų viršininkui pasakėme, jog negalime išvykti, nes sušaudė mašiną. Jis įsakė mūsų mašiną nutempti iki namų”, – pasakojo Vera.

Kartą per apšaudymą kieme užsidegė kaimyno mašina. Veros vyras Aleksandras su traktoriumi ją išstūmė iš kiemo, kad neužsidegtų namas.

Tąsyk per apšaudymą nukentėjo daug namų kaime ir Iziume. Veros sesers triaukščio namo trečias aukštas liko kaboti ore, sprogmeniui pataikius į antrą namo aukštą.

10-metis sūnus pražilo

„Iziume daugelis žmonių mirė po nuosavų namų griuvėsiais. Jie šaukė, bet jų niekas iš ten negelbėjo. Ukrainiečių karių ten jau nebebuvo, o rusams vienodai rodė. Mano sesuo, eidama šalia tokio namo, girdėjo vaikų riksmus, tačiau jiems niekuo negalėjo padėti”, – sakė ukrainietė.

Rugpjūčio 1 d. Veros šeima nusprendė išvykti. Jiems vykti per Ukrainos teritoriją buvo pavojinga, nes automobilius iš jų regiono nuolat apšaudydavo. Taip bandydamas išvykti buvo sužeistas 18-metis vaikinas iš jų kaimo, o jo merginai į akį pataikė kulkos dalis.

„Mes galėjome išvykti tik per Rusiją. Norėjome likti kuo ilgiau, nes turime nemažą ūkį – daržus, keturias karves, kiaulių, šunų. Kur juos visus dėti? Tačiau 10-mečiui sūnui nuo streso kilo sveikatos problemų – jam ėmė šlubuoti širdis ir jis net pražilo”, – sakė Vera.

Be to, pablogėjo ir jos pačios sveikata. Ji su broliu – neįgalūs nuo vaikystės, abu sunkiai vaikšto.

„Man buvo atliktos septynios operacijos, reikia dar dviejų, o brolį operavo 11 kartų. Jam net norėjo nupjauti abi kojas, bet mama įkalbėjo medikus to nedaryti. Mes visą vaikystę praleidome taip: aš – vienoje palatoje, brolis – kitoje”, – pasakojo Vera.

Moteris nusprendė vykti į Lietuvą, nes žinojo, kad joje veikia ukrainietiškos mokyklos – norėjo, kad vaikas mokytųsi ukrainiečių kalba. Nors ir žinojo, jog, pavyzdžiui, Vokietijoje Ukrainos pabėgėliams moka dideles išmokas, galimybė vaiką mokyti gimtąja kalba jiems buvo svarbesnė už pinigus.

„Mašina nuvykome iki Ukrainos-Rusijos sienos, bet mano vyro išleisti nenorėjo. Aš ėmiau verkti ir rusams parodžiau dokumentus, jog man reikalinga operacija. Tada mus praleido, o tėvai su mašina grįžo atgal. Mes iki Belgorodo nuvykome su taksi, o iš ten traukiniu – į Maskvą, iš jos – į Sankt Peterburgą”, – sunkią kelionės pradžią prisiminė Vera.

Iš Sankt Peterburgo per Estiją ukrainiečiai pasiekė Vilnių, bet Raudonajame Kryžiuje jiems pasakė, jog laisvų vietų yra tik Alytuje. Jie nuvyko į geležinkelio stotį, kur vyras nusipirko SIM kortelę, kad galėtų susirasti darbo.

Jis jį rado dar tą pačią dieną – jam pasiūlė kombaininko darbą Gaižiūnuose, Jonavos rajone.

Ten ukrainiečiams suteikė nemokamą gyvenamąjį plotą trims savaitėms, tačiau artėjo mokslo metų pradžia, o aplinkui mokyklų, kuriose būtų mokoma ukrainiečių kalba, nebuvo. Negana to, sūnus susirgo, jam iki 40 laipsnių pakilo temperatūra ir jį savaitei paguldė į ligoninę Kėdainiuose.

Vera nori dirbti

Vos tik sūnus pasveiko, rugpjūčio 31 dieną jie išvyko į Klaipėdą. Čia jiems pavyko rasti lietuvišką mokyklą su ukrainietiška klase, be to, sūnus online dar mokosi ir ukrainiečių mokykloje. Veros vyras įsidarbino uoste.

„Tiesa, jam atsirado potrauminis sindromas – kai uoste kas nors ima dundėti, jis stveriasi už galvos ir griūna ant žemės”, – sakė moteris.

Vaikui Vera neleidžia sėdėti namie ir aktyviai padeda integruotis į lietuvių bendruomenę. Jis lanko plaukimą ir jau užėmė pirmą vietą vietos varžybose. Dar susirašė ir į futbolą, kad visa diena būtų užimta.

Vera sugalvojo, kaip naujoje vietoje susirasti draugų – interente subūrė ukrainiečių mamų Klaipėdoje grupę. Joje šiuo metu yra 36 nariai. Jos bendrauja kasdien, aptaria visoms aktualias problemas, ruošiasi surengti pikniką. Tačiau liko išspręsti dar vieną problemą – Vera nori dirbti.

„Pagal išsilavinimą esu socialinė darbuotoja, Ukrainoje buvau teritorinio centro vedėja. Kilus karui kovo pradžioje mane atleido iš darbo, nesumokėję viso atlyginimo. Žadėjo atsiųsti bent minimalų atlyginimą, bet kol kas nieko neatsiuntė. Norėjau ir Lietuvoje įsidarbinti socialinėje srityje, tačiau iki šiol nuo rugsėjo vis dar laukiu savo ukrainietiško diplomo pripažinimo. Tada nusprendžiau imtis savo seno hobio – savadarbių šviestuvų gamybos. Tai kol kas vienintelis mano pajamų šaltinis, nes Užimtumo tarnyboje man pasiūlė tik fizinį darbą, kurį dėl judėjimo problemų man sudėtinga būtų atlikti. Man net batus vaikas užriša”, – kalbėjo Vera.

Šviestuvus Vera Ukrainoje pardavinėdavo internete po 20-30 eurų už vienetą, tačiau jos šalyje medžiagos yra pigios. Lietuvoje mažiausia kaina turėtų būti 40 eurų, nes vien tik už medžiagas tenka pakloti 25 eurus. Be to, prasidėjo alergija ir ji šią veiklą nutraukė.

Šiuo metu Verai labai reikia darbo. Ji galėtų dirbti socialinėje sferoje, pavyzdžiui, mokykloje ar vaikų darželyje. Jei atsirastų galinčių ką nors jai pasiūlyti, susisiekite su mūsų redakcija.

Išgelbėjo stebuklas

Gruodį jau Klaipėdoje Vera sužinojo apie jos sūnėną Ruslaną ištikusią nelaimę. Jo tėvas tarnauja Ukrainos armijoje.

„Prasidėjus karui mano dukterėčia atvyko pas mano tėvus į kaimą, o Ruslandas pas ją dažnai atvažiuodavo į svečius. Gruodžio 27-ąją jis mūsų darže aptiko kažkokį nedidelį gelžgalį ir norėjo jį išmesti. Jis nebuvo panašus į šaudmenį, ko gero, tai buvo savaiminis sprogiklis. Jų rusai visur primėto, kad nukentėtų civiliai. Ruslanas jį pakėlė, nešė išmesti ir jis.. sprogo jo rankoje”, – pasakojo ukrainietė.

Veros šeima matė, kaip įvyko nelaimė. Jie išgirdo riksmą ir išbėgo į kiemą. Ruslanas rėkė ne savo balsu, jis visas buvo kruvinas. Veros tėvai jam subintavo rankas, jis ėmė prarasti sąmonę, tada greitoji jį išvežė į ligoninę. Paaiškėjo, jog sprogmuo nutraukė abiejų rankų pirštus, žaizdomis buvo nusėtas visas kūnas. Delnas buvo pajuodęs, kad jį išsaugotų, teko kelis kartus šalinti kraujosruvas. Be to, paaiškėjo, jog nuo mirties jį apsaugojo kišenėje prie krūtinės buvęs telefonas, kurį skeveldra sutrupino dalimis.

Iš ligoninės Ruslaną išleido tik po pusantro mėnesio, dabar jam bus reikalingi brangūs protezai – giminės jau surado ir lėšų, ir kliniką Ispanijoje, kuri juos padėjo pagaminti.

Paklausta, kokie jos ateities planai, Vera sakė labai norinti grįžti į tėvynę.

„Žinau, kad net ir pasibaigus karui, Ukrainos laukia ilgas atstatymo periodas. Labai myliu Ukrainą, todėl kai ten viskas nurims, mes būtinai grįšime namo”, – sakė ji.