Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademijos, į vieną būrį kviečiančios rašančius gimnazistus, prasidėjo ką tik – taip retsykiais atrodo. Tiesą sakant, jos prasidėjo gana seniai, 2004 metais. Beje, būta ir Rudens akademijų, bent jau vieną jų, vykusią Palangoje prieš vienuolika metų, šiltai prisimenu. Jaunuosius akademikus yra glaudusi ne tik Palanga, bet ir Nida, Anykščiai.

Šį kartą supažindinu su Vasaros akademija, 2023 metų birželio pabaigoje-liepos pradžioje apsistojusią pamaryje, Kintuose. Gyvenome Meno rezidencijoje, globojami jos šeimininkės, kultūros projektų vadovės Audros Juodeškienės.

Panorusiems praleisti savaitę akademijoje, mokymosi krūvis teko nemenkas: literatūros paskaitos, pažintis su korektūros skaitymu ir teksto redagavimu, vertimo subtilumai, literatūros, teatro ir dailės dirbtuvės, filmų žiūrėjimas bei jų aptarimas, o pabaigoje – Akademiją apvainikuojantys savo kūrybos skaitymai.

Akademijų sumanytoja, jos siela ir varomoji jėga yra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė. Besirausdama po archyvus užtikau jos interviu, svarbų visiems, besidomintiems Akademijų istorija bei savastimi.

Vertėja Irena Aleksaitė, poetai Vladas Braziūnas, Arūnas Valionis, Ričardas Šileika, Daiva Molytė-Lukauskienė, leidybos ir redagavimo žinovė Rūta Lazauskaitė, kino istorikė Sonata Žalneravičiūtė, aktorius Eimantas Pakalka, dailininkai Martynas Pekarskas ir Ramutė Toliušytė – tai žmonės, dosniai skleidę savo patirtį augančiai kūrėjų kartai, ką žinai – gal ir padėję jaunesniems kolegoms ieškoti šiame pasaulyje savo vietos.

,,Vieta“ – tokia buvo mano literatūrinių dirbtuvių tema. Samprotavome ne apie tai, kaip svarbu rasti savo vietą gyvenime, nors vyresniųjų klasių gimnazistams, juo labiau absolventams, šis klausimas vienas svarbiausių. Ėjome kitu keliu: kalbėjome apie vietos jausmo svarbą rašomam kūriniui. Ir bandėme tą jausmą perteikti.

Akcentas ,,Vieta“ tapo svarbiu ir baigiamuosiuose Akademijos dalyvių skaitymuose – jie savo lektorius vedžiojo vis po kitas Kintų vietas – ir tas, kurios matomos kiekvienam atvykusiam, ir kitas – galbūt ne visai ,,prestižines“, bet prisodrintas gyvenimo realybės.

Čia publikuojami keli tekstai yra ekspromtu sukurti dirbtuvių metu. Gali būti, kad ilgainiui eskizai peraugs į išsamesnius kūrinius. ,,Aš noriu papasakoti apie šią vietą, nes…“ – toks rašantiems buvo siūlomas pirmasis sakinys, bet tik siūlomas. O toliau jau keliauta savarankiškai.

Mūza Svetickaitė:

Aš šeštokė. Su tėčiu iš akmenų lipdome nedidelį uolos maketą – aš padedu mažą rieduliuką, jis papurškia statybinių putų, kad šis nenukristų, ir taip tol, kol ant medinės plokštės nulipdytas pusės metro aukštas urvelis primins lurdą. Tą, kurį Palangoje kadaise pastatė grafai Tiškevičiai.

Kai mokydamasi šeštoje klasėje gavau užduotį parengti istorijos projektą apie pasirinktą objektą, nė akimirkos nedvejojau, kad pasirinksiu lurdą. Nepersigalvojau net tada, kai paaiškėjo, jog reikės pačiai pagaminti maketą. Ne, nebuvau nei uoli katalikė, nei Tiškevičių palikuonė, siekianti reklamuoti jų palikimą. Tačiau tai vietai trauką jaučiau nuo mažens. Pamenu, kai su mama bevaikščiodamos Birutės parke stabtelėdavom prie lurdo kelioms minutėms. Eiti į vidų bijodavau – buvau šventai įsitikinusi, jog vos įkėlus koją į grotą ji sugrius ir visi milžiniški rieduliai mane sutraiškys. Tačiau negalėdama atitraukti akių stebeilydavau į lurdo vidų, kur kažkas ant akmens buvo išraižęs saulytę, o viršuje buvo įtaisytas mažas žiburėlis. Stebeilydavau į Marijos skulptūrą, ji man atrodė it manekenas parduotuvės vitrinoje, aprengtas naujausios kolekcijos drabužiais, kurių kiekvieną klostelę žūtbūt nori ištyrinėti. Stebeilydavau į maldininkų atneštas gėles, uosdavau jų salsvą kvapą, kol susisukdavo galva ir tekdavo įsikibti į metalinę tvorelę, kurios šaltis išvaikydavo svaigulį. O tada akys nuklysdavo į žvakutes, pastatytas ant uolos briaunų – skaičiuodavau, kiek jų užgesę, mėgindavau įsivaizduoti kas, kada ir kodėl jas atnešė ir kam pavyko užkelti į aukščiausią lurdo ertmę. Dar mėgdavau stebėti praeivius, sustojančius ir besimeldžiančius, einančius į vidų ir besifotografuojančius, abejingai praeinančius, skubančius ar piktai šaukiančius uoloje užsilikusius savo vaikus ar augintinius. Nežinau, kuriai grupei galėjau, tiksliau, galiu save priskirti, nes ten užeinu ir dabar. Ne pasimelsti, ne žvakučių uždegti, ne gėlių padėti ar nusifotografuoti. Tiesiog pasisveikinti su ta mažąja savimi, bijančia, tačiau trokštančia vidun.

Nerija Daukintytė:

Mano močiutės virtuvė – eiliniam miestiečiui neįprastas vaizdas. Vandentiekio namuose – nė kvapo, ledinis vanduo į virtuvę per užuolaidomis aptrauktas duris patenka iš legendomis apipinto šulinio. Spintelės senos, gilias peilių žaizdas dengia ,,Senukų“ staltiesės ir spalvotos servetėlės. Šaldytuvą puošia bereikšmiai čekiai, piešinėliai ir visus 12 Zodiako ženklų simbolizuojantys magnetukai. Lango stiklus glosto peraugę svogūnų laiškai ir jurginai, gėlėtas užuolaidas balina saulė. Girgždantys ir vos atsidarantys stalčiai pilni nevienodų stalo įrankių, skirtų skanauti močiutės patiekalus. Stalas lyg bebrų sugraužtas, vis linksta į vieną ar kitą pusę, suolą traukia prie žemės, o kėdes galima sumaišyti su malkų krūva. Myliu vasaras pas močiutę.

Kamilė Gimbickytė:

Aš noriu jums papasakoti apie tą vietą, nes aš ten užaugau. Tai mano senelių namai, esantys 10 km nuo mano gimtojo miesto Zarasų. Įvažiavus į kiemą – mano senelio garažiukas, klaimas ir lauko virtuvėlė. Ten nuo mažens stebiu, kaip mano senelis kažką meistrauja. Ten yra mano močiutės sodo lentyna, pilna visokiausių vazonų ir vazonėlių, trąšų ir kibirėlių. Priešais garažiuką – namai. Ten prabėgo geriausios mano dienos. Mano kambaryje kabo didžiulis mano dėdės baigiamasis dailės mokyklos paveikslas. Šalia murkia katė. Aplink namą pasodinta įvairiausių gėlių. Du daržai ir du šiltnamiai, kur pilna visokių gėrybių. Sklypo gale pirtelė ir didelis prūdas. Man mažai pasakojo, kad jame yra didžiulė kaip namas varlė, jog neįlėkčiau ir neprigerčiau. Dabar jau šios legendos skirtos mano broliui…

Adomas Ščiučka:

Neilgas lieptas ant Dailidės kranto. Buvo, yra ir bus mūsų draugijos pastovi susitikimų vieta. Ten bent kartą savaitėje, orui ir kitiems planams leidžiant, mes susirenkame kelioms valandoms. Veikla įvairi – nuo tinklinio šalia esančioje aikštelėje, šaradų ir naminės dešros degustavimo iki paprasto išsikalbėjimo draugui apie gyvenimą. Aišku, ta vieta populiari tarp miestiečių ir kartais ant liepto nėra faina. Tada traukiame į pavėsinę arba gilyn į mišką vienu iš daugelio takelių, vedančių per gūdžią medžių lapiją. O viso to metu groja iš kolonėlių pats bjauriausias rusiškas ,,muzonas“, kokį tik gali įsivaizduoti. Deja, net aš pats, kuris anksčiau jo nekenčiau, dabar pamėgau. O ką man daryti? Juk ir dabar, kai išgirstu tuos pirmuosius bjaurius, šelmiškus dainos akordus, man prieš akis stoja visi draugai, jų šypsenos, juokas, istorijos… Ir visa tai vyksta ten, prie Dailidės, ant lieptelio, pavėsinėj, ir ne tik. Gal tai kvaila. O gal ir ne. Bet būtent šią akimirką tai man yra viena iš brangiausių vietų, kuriose teko pabuvot.

Greta Leigaitė:

Aš noriu jums papasakoti apie šią vietą, nes ji yra labai didelė. Jo ribos yra visas Vilniaus miesto transporto tinklas. Nuo centro iki mikrorajonų ir net kelių užmiesčio vietovių su keistais pavadinimais, pavyzdžiui, Mažoji Riešė ir Didžioji Riešė. Dedu galvą, vairuotojai irgi nesupranta, kam reikalingos dvi Riešės. Vieta, apie kurią jums pasakoju, nuolat keičiasi. Ji unikali, nes turi savo unikalų transporto priemonės numerį. O keičiasi ji kas 5-8 min., kai pasiekia kitą stotelę. Tai kambarys su, dažniausiai, trimis įėjimais, daug sėdynių ir gražių eksterjerų. Čia užėjus maloni ponia pasiūlo atsisėsti, jei yra laisvų vietų arba padėti atsisėsti neįgaliems bei vyresnio amžiaus keleiviams ar tėvams su mažais vaikais. Vasarą čia būna karšta, nes kažkas vis atidaro langą, o dėl to neveikia oro kondicionierius, o žiemą būna šalta, nes nėra šildymo. Žmonės tuo dažnai skundžiasi. Juk tam, kad įeitum į šį kambarį, turi susimokėti, o čia net šildymo nėra. Visgi reginys įdomus – žmonės su krepšiais, žmonės su augintiniais, senyvi žmonės, kurie visada išlipa prie turgelio bei žmonės, kvepiantys neaiškiais kvapais. Ak, kiek daug vietos fantazijai. Tai nėra mano mėgstamiausia vieta – daug mieliau keliaučiau dviračiu. Bet ši dardanti skardinė, kuriai kartais nukrenta ūsai, turi savo žavesio. O svarbiausia – joje būdama aplankau visas kitas ypatingas vietas.

Agota Aleknaitė:

Pirmą kartą apleistame viešbutyje prie Saulėtekio bendrabučių apsilankiau žiemą. Apledėję laiptai nesuteikė jokio pasitikėjimo, bet sužavėjo ant sienų glūdintys grafičiai ir mistiškai priklijuotos kortos. Snigo. Su Adomu žiūrėjom juokingus 2010 metų video apie bomžus ant stogo.

Atsisveikinimo su Akademija vakaras – skaitymai įdomiose Kintų vietose. Fotografavo Ričardas Šileika

Sugrįžom ten pavasarį, jau dviese. Buvo likęs impulsas sprogdinti. Bet planas neišdegė. Tiesiog tie milteliai nedegė. Todėl iš jų supylėm raštuotą kiaušinį ant grindų. Velykiškas gyvenimo šventimas et cetera. Tvyrojo neaiškumas. Aš tau pažadėjau, kad viską sutvarkysiu. Kad mylėsiu tave. Ar tikėjai?

Vasarą prie viešbučio susitikome labai trumpai. Tu man pasakei, kad negali pakelti nė minties apie mane. Kad galime apsikabinti, bet kas iš to. Ir dar – vėl išvyksti. Žliumbiau visą kelionę namo. Bet naiviai tikėjau, kad viskas įmanoma.

O, jau ruduo! Tavo gimtadienis. Mano plaukai trumpi trumpi. Neformalė ant viešbučio stogo. Rūkstantis cigaras, kurį pirkau aš, nes pamiršai pasą. Aš buvau tokia laiminga, šokdama tarp šiukšlių, butelių ir senų šūdais išteptų žurnalų lapų. Mes pagaliau buvome įsimylėjėliai. Bet ir tam atėjo galas, turėjai išvažiuoti į šeimos balių.

Verčiu Donelaičio metus iš naujo. Žiemos rūpesčiai. O mes ir vėl čia, viešbuty. Geriam, deginam, išsidirbinėjam. Apsirengiau labai gražiai, bet per mažai. ,,Eikš čia, sušilsi mano glėby“, – siūlai. O ar gali išspręsti mudviejų galvosūkius? Mylėti mane ne tik kūniškai?

Į viešbutį nesugrįžau.

Vilnė Simanaitytė:

Tiesiai horizonte tik vanduo, palinkstantis ties žemės paviršiumi. Protarpiais išlindusios sausumų viršūnės primena, kad ir ten pasaulis, kad ten kažkas vyksta. Piktos vandenyno bangos puola žemyno skardį, vis atgremžia akmenų, žvyro. Čia, kur aš stoviu, žolė žalia, nesudrumsta. Pieva su pavieniais krūmeliais ir medeliai driekiasi kelis kilometrus į visas puses. Jei nusisukčiau nuo vėjo audrinamo vandenyno, žvelgčiau į tolumą su kalnyno siena. Ten einu, kai noriu žiemos, noriu slidinėti. Čia, kur aš stoviu, šviesu ir žalia. Čia vasaros motyvai žydi. Nemėgstu puošmenų, todėl mane tenkina šionykštis paprastumas. Cicilizacija šios vietos per daug nepalietė. Vos viena kita gyvenvietė ar privati valda šiuose laukuose. Artėjant prie kalnų tankėja miškas, jis gali pasirodyti rūstus, nedraugiškas. Nors jis tik slepia, neatveria praeiviams savo paslapties. Aš su ja jau pažindinuos. Kylant kalnais galima rasti ganomų gyvulių. Piemenys atrodė laisvi, nesuteršti žmonės. Viename iš tolimesnių kalnų ir yra slidinėjimo kurortas. Laimė, ne toks populiarus. Dabar mastelį sugrąžinu iki savęs: aš čia galiu būti, nes čia rojus.