49 metų Olga į Šilutę atvyko iš vienos karščiausių Ukrainos vietų – Volnovachos, esančios už 60 km nuo Donecko. Miestas buvo okupuotas 2022-ųjų kovo 11 dieną ir po dvi savaites trukusių mūšių jame buvo sugriauta 90 proc. infrastruktūros. Vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenko Volnovachą pavadino miestu, kurio nebėra.

Prieš keletą metų Olgai buvo diagnozuotas vėžys, kurį ji įveikė operacijų, 8 chemoterapijų ir 25 spinduliuočių dėka, tačiau karo sukeltas stresas dar labiau pablogino ir taip silpną moters sveikatą – Lietuvoje jai įtartas recidyvas. Be to, ji dar serga astma ir turi neįgalumą.

Dar vienas ją svetimoje šalyje ištikęs smūgis – vyro neištikimybė. Jis susirado meilužę, be to, pradėjo vartoti alkoholį, todėl moteris nusprendė su juo išsiskirti.

Olgos papasakota istorija atskleidė, jog darbo ir gyvenamosios vietos paieškos – tik nedidelės problemos, su kuriomis ukrainiečiai susiduria užsienyje. Kur kas didesnė problema – svetimoje šalyje prarasti žmogiškąsias ir šeimynines vertybes.

2022 m. vasario 23 dieną Olgai Mariupolio onkologijos centre buvo atlikta operacija, o kai ji pabudo po narkozės, gydytojas jai pranešė baisią žinią – prasidėjo karas, Mariupolį bombarduoja. Tą pačią dieną Olgą išleido iš ligoninės, kad ji galėtų grįžti namo. Ten jos laukė dukros: Julija su savo sūnumi Tioma ir nepilnametė Darja. Namuose visi persikraustė į rūsį, o ant tvoros pakabino lentelę su užrašu: „Čia yra vaikų, reikalinga pagalba”.

Kitą dieną ėmė apšaudyti ir Volnovachą. Jie neturėjo informacijos, kas vyksta, jiems niekas nepranešė, jog būtina skubiai evakuotis. O Olgai reikėjo tęsti pooperacinį gydymą – leisti antibiotikus ir perrišti žaizdas. Tai jai buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis rūsyje.

„Vietos valdžia nepadėjo evakuotis vietos gyventojams. Daugelis iš jų būtų išgyvenę, jei meras iš anksto būtų paskelbęs evakuaciją. Tą reikėjo daryti vasario 24-25 dienomis. Užuot tai darę, oficialūs asmenys net nesakė, kuria linkme evakuotis. Prasidėjus bombardavimams, žmonės bėgo kur kas išmano. Mes turėjome automobilį ir galėjome išvykti, bet sėdėjome rūsyje, nes nežinojome, į kokį miestą bei kokiais keliais saugu važiuoti. Nežinojome, ar liko saugūs abu iš miesto vedantys tiltai”, – pasakojo ukrainietė.

Vasario 27-ąją brolis Olgai pranešė, jog bomba pataikė į jos namą. Ji grįžo namo pasiimti dar likusių daiktų. Jai būnant kambary, mieste įsivyravo tyla. Atrodė, jog mūšiai baigėsi. Paaiškėjo, jog tuo metu vyko evakuacija, apie kurią oficialiai gyventojams nebuvo paskelbta. Po valandos apšaudymai atsinaujino – ant miesto pasipylė bombos, nuo kurių užsidegė namai.

„Grįžusi į rūsį ėmiau skambinti visoms savanorių organizacijoms, įskaitant Raudonąjį Kryžių. Niekas nekėlė ragelio. Pavyko prisiskambinti tik vienam centrui Družkovkoje, kur pažadėjo kitą dieną mus evakuoti, bet perskambinę pranešė, jog nežino, kada galės tai padaryti”, – pasakojo Olga.

Vasario 27- tąją Volnovachą be perstojo ėmė atakuoti tankai. Olgos vyras į rūsį pasiėmė kūjį, kad jei rūsys užgriūtų, iš jo būtų galima išsivaduoti. Tą pačią dieną bomba nepataisomai sumaitojo jų mašiną bei žuvo Olgos kaimyno tėvas. Jo net negalėjo deramai palaidoti dėl nuolatinių apšaudymų, tik paskubom užkasė jų darže.

Kitą dieną Olga ėmė ieškoti kaimynų, turinčių dar veikiantį automobilį. Rado vieną senelį, kuris turėjo seną raudoną „Žiguli” automobilį.

Užrašą ant tvoros pamatę ukrainiečių kariai juos ta mašina išvežė, tačiau naktį važiuojant per Volnovachą per klaidą juos apšaudė ukrainiečių karys. Be to, tamsoje mašina netyčia užvažiavo ant nuvirtusio stulpo – teko išlipus visiems ją stumti. Bestumiant mašiną, pradėjo šaudyti, o išėjęs vienas vyras pasakė, kad netoli yra namas su rūsiu. Visi greitai nebėgo nurodyta kryptimi.

Rytą jie su žiguliais pradurtomis padangomis sugebėjo nusigauti iki Dniepro, kur sėdo į evakuacinį traukinį, vykstantį į Lvovą. Iš ten išvyko į Lietuvą.

Iš pradžių apsigyveno nedideliame kaime, o vėliau persikraustė į Šilutę, kur Olgos vyras gavo gerai apmokamą darbą socialinėje tarnyboje, o šeimai suteikė bendrabutį.

Naujoje vietoje ukrainietė toliau tęsė gydymą – Lietuva suteikė jai galimybę gydytis nemokamai bei veltui skyrė būtinų vaistų. Gyvenimas lyg ir stojosi į vėžes, tačiau jos vyras tapo labai taupus, be to, ėmė tolti nuo šeimos.

„Išvykau, tikėdamasi, jog man padės vyras, nes dėl ligos ir neįgalumo negaliu dirbti bei tinkamai pasirūpinti namais. Tačiau ėmiau pastebėti, jog vos tik jam gavus atlyginimą, pinigai staiga bemat kažkur dingsta. Be to, atsisakė mane lydėti į medikų apžiūrą – esą neturi tam laiko. O blogiausia, kad kasdien ėmė išgėrinėti. Man ėmus dėl to priekaištauti, atšovė, jog jis daug uždirba ir turi tokią teisę. Supratau, kad aš jam buvau reikalinga tik dėl to, kad jis netrukdomas galėtų kirsti sieną. O juk mes daugybę metų kartu dirbome prekyboje, gerai sutarėme, o Lietuvoje aš jam tapau nereikalinga pabėgėle be darbo ir pinigų!” – nuoskaudų dėl pasikeitusio vyro elgesio neslėpė Olga.

Ją ypač įskaudino vienos moters iš bendrabučio pastaba, jog esą vėžiu susirgusi žmona vyrui yra praeitas etapas.

„Gal lietuviams yra normalu, kai vyrai yra neištikimi sergančioms žmonoms, gal jų vyrai taip ir elgiasi?” – samprotavo ukrainietė.

Ji paprašė, kad vyrą apgyvendintų kitame kambaryje, o ji liko gyventi kartu su vaikais.

Pokalbio pabaigoje Olga paprašė perduoti žinią apie tai, kas iš tiesų vyko Volnovachoje.

„Volnovachoje buvo tikra mėsmalė, tai antroji Buča, nors niekas niekada nesužinos, kiek iš tikrųjų ten žmonių nužudyta. Pati mačiau, kaip žmonių palaikus išvežė kartu su šiukšlėmis. Donbasas niekada nenorėjo priklausyti Rusijai. Jei to būčiau norėjusi, seniai ten būčiau persikrausčiusi, nelaukdama rusų atėjimo. Nekenčiu naujosios valdžios, dėl jos negaliu grįžti į Volnovachą, kurioje liko mano mama. Kai ji man skambina ir pradeda pasakoti apie naują rusų tvarką, ryšys bemat dingsta. Jie klausosi visų pokalbių. Volnovahoje liko ką tik mūsų pačių pastatytas naujas namas, butas ir garažas. Dabar jie mūsų butuose apgyvendina savus. Anksčiau mes savo žemėje buvome ukrainiečiai, o dabar tapome niekuo”, – liūdna gaida pokalbį baigė ukrainietė.