Klaipėdoje vyro išduota ukrainietė: „Savo žemėje mes tapome niekuo”

Svarbu, Veidai

Hanna Motorina
2023-07-29

Komentarų: 11

49 metų Olga į Šilutę atvyko iš vienos karščiausių Ukrainos vietų – Volnovachos, esančios už 60 km nuo Donecko. Miestas buvo okupuotas 2022-ųjų kovo 11 dieną ir po dvi savaites trukusių mūšių jame buvo sugriauta 90 proc. infrastruktūros. Vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenko Volnovachą pavadino miestu, kurio nebėra.

Prieš keletą metų Olgai buvo diagnozuotas vėžys, kurį ji įveikė operacijų, 8 chemoterapijų ir 25 spinduliuočių dėka, tačiau karo sukeltas stresas dar labiau pablogino ir taip silpną moters sveikatą – Lietuvoje jai įtartas recidyvas. Be to, ji dar serga astma ir turi neįgalumą.

Dar vienas ją svetimoje šalyje ištikęs smūgis – vyro neištikimybė. Jis susirado meilužę, be to, pradėjo vartoti alkoholį, todėl moteris nusprendė su juo išsiskirti.

Olgos papasakota istorija atskleidė, jog darbo ir gyvenamosios vietos paieškos – tik nedidelės problemos, su kuriomis ukrainiečiai susiduria užsienyje. Kur kas didesnė problema – svetimoje šalyje prarasti žmogiškąsias ir šeimynines vertybes.

2022 m. vasario 23 dieną Olgai Mariupolio onkologijos centre buvo atlikta operacija, o kai ji pabudo po narkozės, gydytojas jai pranešė baisią žinią – prasidėjo karas, Mariupolį bombarduoja. Tą pačią dieną Olgą išleido iš ligoninės, kad ji galėtų grįžti namo. Ten jos laukė dukros: Julija su savo sūnumi Tioma ir nepilnametė Darja. Namuose visi persikraustė į rūsį, o ant tvoros pakabino lentelę su užrašu: „Čia yra vaikų, reikalinga pagalba”.

Kitą dieną ėmė apšaudyti ir Volnovachą. Jie neturėjo informacijos, kas vyksta, jiems niekas nepranešė, jog būtina skubiai evakuotis. O Olgai reikėjo tęsti pooperacinį gydymą – leisti antibiotikus ir perrišti žaizdas. Tai jai buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis rūsyje.

„Vietos valdžia nepadėjo evakuotis vietos gyventojams. Daugelis iš jų būtų išgyvenę, jei meras iš anksto būtų paskelbęs evakuaciją. Tą reikėjo daryti vasario 24-25 dienomis. Užuot tai darę, oficialūs asmenys net nesakė, kuria linkme evakuotis. Prasidėjus bombardavimams, žmonės bėgo kur kas išmano. Mes turėjome automobilį ir galėjome išvykti, bet sėdėjome rūsyje, nes nežinojome, į kokį miestą bei kokiais keliais saugu važiuoti. Nežinojome, ar liko saugūs abu iš miesto vedantys tiltai”, – pasakojo ukrainietė.

Vasario 27-ąją brolis Olgai pranešė, jog bomba pataikė į jos namą. Ji grįžo namo pasiimti dar likusių daiktų. Jai būnant kambary, mieste įsivyravo tyla. Atrodė, jog mūšiai baigėsi. Paaiškėjo, jog tuo metu vyko evakuacija, apie kurią oficialiai gyventojams nebuvo paskelbta. Po valandos apšaudymai atsinaujino – ant miesto pasipylė bombos, nuo kurių užsidegė namai.

„Grįžusi į rūsį ėmiau skambinti visoms savanorių organizacijoms, įskaitant Raudonąjį Kryžių. Niekas nekėlė ragelio. Pavyko prisiskambinti tik vienam centrui Družkovkoje, kur pažadėjo kitą dieną mus evakuoti, bet perskambinę pranešė, jog nežino, kada galės tai padaryti”, – pasakojo Olga.

Vasario 27- tąją Volnovachą be perstojo ėmė atakuoti tankai. Olgos vyras į rūsį pasiėmė kūjį, kad jei rūsys užgriūtų, iš jo būtų galima išsivaduoti. Tą pačią dieną bomba nepataisomai sumaitojo jų mašiną bei žuvo Olgos kaimyno tėvas. Jo net negalėjo deramai palaidoti dėl nuolatinių apšaudymų, tik paskubom užkasė jų darže.

Kitą dieną Olga ėmė ieškoti kaimynų, turinčių dar veikiantį automobilį. Rado vieną senelį, kuris turėjo seną raudoną „Žiguli” automobilį.

Užrašą ant tvoros pamatę ukrainiečių kariai juos ta mašina išvežė, tačiau naktį važiuojant per Volnovachą per klaidą juos apšaudė ukrainiečių karys. Be to, tamsoje mašina netyčia užvažiavo ant nuvirtusio stulpo – teko išlipus visiems ją stumti. Bestumiant mašiną, pradėjo šaudyti, o išėjęs vienas vyras pasakė, kad netoli yra namas su rūsiu. Visi greitai nebėgo nurodyta kryptimi.

Rytą jie su žiguliais pradurtomis padangomis sugebėjo nusigauti iki Dniepro, kur sėdo į evakuacinį traukinį, vykstantį į Lvovą. Iš ten išvyko į Lietuvą.

Iš pradžių apsigyveno nedideliame kaime, o vėliau persikraustė į Šilutę, kur Olgos vyras gavo gerai apmokamą darbą socialinėje tarnyboje, o šeimai suteikė bendrabutį.

Naujoje vietoje ukrainietė toliau tęsė gydymą – Lietuva suteikė jai galimybę gydytis nemokamai bei veltui skyrė būtinų vaistų. Gyvenimas lyg ir stojosi į vėžes, tačiau jos vyras tapo labai taupus, be to, ėmė tolti nuo šeimos.

„Išvykau, tikėdamasi, jog man padės vyras, nes dėl ligos ir neįgalumo negaliu dirbti bei tinkamai pasirūpinti namais. Tačiau ėmiau pastebėti, jog vos tik jam gavus atlyginimą, pinigai staiga bemat kažkur dingsta. Be to, atsisakė mane lydėti į medikų apžiūrą – esą neturi tam laiko. O blogiausia, kad kasdien ėmė išgėrinėti. Man ėmus dėl to priekaištauti, atšovė, jog jis daug uždirba ir turi tokią teisę. Supratau, kad aš jam buvau reikalinga tik dėl to, kad jis netrukdomas galėtų kirsti sieną. O juk mes daugybę metų kartu dirbome prekyboje, gerai sutarėme, o Lietuvoje aš jam tapau nereikalinga pabėgėle be darbo ir pinigų!” – nuoskaudų dėl pasikeitusio vyro elgesio neslėpė Olga.

Ją ypač įskaudino vienos moters iš bendrabučio pastaba, jog esą vėžiu susirgusi žmona vyrui yra praeitas etapas.

„Gal lietuviams yra normalu, kai vyrai yra neištikimi sergančioms žmonoms, gal jų vyrai taip ir elgiasi?” – samprotavo ukrainietė.

Ji paprašė, kad vyrą apgyvendintų kitame kambaryje, o ji liko gyventi kartu su vaikais.

Pokalbio pabaigoje Olga paprašė perduoti žinią apie tai, kas iš tiesų vyko Volnovachoje.

„Volnovachoje buvo tikra mėsmalė, tai antroji Buča, nors niekas niekada nesužinos, kiek iš tikrųjų ten žmonių nužudyta. Pati mačiau, kaip žmonių palaikus išvežė kartu su šiukšlėmis. Donbasas niekada nenorėjo priklausyti Rusijai. Jei to būčiau norėjusi, seniai ten būčiau persikrausčiusi, nelaukdama rusų atėjimo. Nekenčiu naujosios valdžios, dėl jos negaliu grįžti į Volnovachą, kurioje liko mano mama. Kai ji man skambina ir pradeda pasakoti apie naują rusų tvarką, ryšys bemat dingsta. Jie klausosi visų pokalbių. Volnovahoje liko ką tik mūsų pačių pastatytas naujas namas, butas ir garažas. Dabar jie mūsų butuose apgyvendina savus. Anksčiau mes savo žemėje buvome ukrainiečiai, o dabar tapome niekuo”, – liūdna gaida pokalbį baigė ukrainietė.

11 Comments

  1. Ar ilgai dar?

    Kodėl ši autorė skleidžia tik neigiamą informaciją apie Lietuvą. Koks tikslas? Ne visur Ukrainoje vyksta karas, blogai čia- ten bus namie.

    Reply
  2. Be emocijų , o tik skaitant pateiktus " faktus "

    Liga moterį užklupo Ukrainoje , evakuacija nepasisekė Ukrainoje , telefonų nekėlė Ukrainoje , vyras ukrainietis su kuriuo pabėgo į Lietuvą ? Kodėl nesitraukė giliau į Ukrainą ? Atvykus į Lietuvą gavo kur gyventi ir net vyrą pagal jos pageidavimą į kitą kambarį iškėlė , gavo gydymą ir nemokamus vaistus , tik vėl nepatenkinta ? Vyras ukrainietis ją paliko ,o ponia skaudinasi ir stebisi lietuviais ? ____Ją ypač įskaudino vienos moters iš bendrabučio pastaba, jog esą vėžiu susirgusi žmona vyrui yra praeitas etapas.

    „Gal lietuviams yra normalu, kai vyrai yra neištikimi sergančioms žmonoms, gal jų vyrai taip ir elgiasi?” – samprotavo ukrainietė. ______P.S. visada yra pasirinkimas , galite grįžti į Ukrainą , ji didelė ir karas vyksta ne visoje . Sėkmės .

    Reply
    • ......

      Pasiimkite vyrą ir grįžkite į Ukrainą , jei jų manymu jis tik dėl išvykimo su jumis buvo . Tegul gina savo šalį . Panašu visai nepažinote to su kuriuo gyvenote ir auginote vaikus . Ir ne Lietuva ar lietuvės kaltos …….___Supratau, kad aš jam buvau reikalinga tik dėl to, kad jis netrukdomas galėtų kirsti sieną. O juk mes daugybę metų kartu dirbome prekyboje, gerai sutarėme, o Lietuvoje aš jam tapau nereikalinga pabėgėle be darbo ir pinigų!” – nuoskaudų dėl pasikeitusio vyro elgesio neslėpė Olga.

  3. Anonimas

    Ir lietuvės ir ukrainietės tikros stervos,

    Reply
    • Dėkingumo - nulis

      Visko gyvenime būna, tikiu, skaudus moters likimas. Bet lygiai taip pat galėčiau parašyti, kaip dvi atvykusios ukrainietės jau išskyrė lietuvių šeimas1 Be skrupulų. Gal visgi išmokime BŪTI DĖKINGI? Už galimybę Lietuvoje gyventi, už paramą, o savo šeiminius santykius nepermeskime nei lietuviams, nei Lietuvai! Jei vyras dirba čia socialinį darbą- gal tegul pasirūpina savo žmona ir vaikų motina, jei jis net nekariauja, nedirba savo Tėvynės labui?

  4. Elena

    Žinau ką reiškia gyventi svetimoje šalyje ir būti palikta vyro, o kai sergi dar baisiau.. tas vyras beje, būtų vistiek palikęs ją ar čia ar Ukrainoje, nes jam ji nebeįdomi ir nebetraukia, vyrai tokie padarai, nežiūrint tautybės, retai būna prie sergančios žmonos iš pagarbos ir meilės, nes meilė jiems yra seksas, fizinė trauka, kol fiziškai traukia moteris, tol myli. Tol myli ir jos vaikus, kartais vyrai nebemyledami žmonos ir vaikų nebemyli ir staiga svetimos moters vaikai palieka brangesni už savo. Tai yra instinktai, kuo žmogus mažiau išsilavinęs tuo labjau vadovaujasi instinktais. Tiesiog tai moteriai teks sunki našta gyventi vienai, jei neatsiras kitas žmogus, bet geriau jai būtų šalia artimųjų žmonių, kurie ją palaikytų.

    Reply
  5. Jooo...

    O kažin kaip , ten, Afganistane ir Irake ???

    Reply
  6. Suglumusi

    Kiek teko daug pergyventi šiai moteriai, kiek daug neteko, patyrė ukrainiečių tauta, kiek skausmo, praradimo ir vardan ko šitoje planetoje karai? Galingieji nori išlaikyti savo galią, krautis kapitalą parduodami ginklus, naikinti, valdyti, menkinti, sutrypti žmonių gyvenimus. Kiek reikia būti tokiu antžmogiu ir trokšti šito, nesuvokiu…negi blogis gajesnis, o gėris toks trapus?

    Reply
  7. @as

    Kalė ta moteris lietuvė, kuri vilioja Olgos vyrą. Nors mūsų lietuves tikros k..jei vyras nusuko kairėn-skiriasi,o paskui pačios lenda į kitą šeimą, ir vilioja kitą vyrą..ypač tos „nužydėjusios”kuriom per 50.(praeitas mano etapas,patyriau savo kailiu tų k..cirkus)

    Reply
    • Taip

      Yra sakoma, jeigu moteris nenorės – vyras neužlips. Galima taikyti ir atvirkščiai, jeigu vyras nenorės – moteris neužlips. Tiesa yra tokia, jog daugelį žmonių didesni pinigai gadina. Šiuo atveju, vyras, gavęs europietišką atlyginimą atgyventą moterį pakeitė nauja, galbūt ir jaunesne. Ir visiškai nėra svarbu, kokia tatai tautybė. Juk žinoma ne vieną istoriją ir kai ukrainietės atvykusios su šia banga nuviliojo vedusius vyrus. Ar tai reiškia, kad visos ukrainietės yra k*rvos? Nereikėtų visko matuoti pagal tą patį kurpalį.

  8. Ivanas

    Jeigu yra tokiu kurie negerbia savęs, tai reiškia kad jie negerbia ir kitų.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Regionas

M.K. Čiurlionio kelias užsuks ir į Vakarų Lietuvą

Gegužės mėnesį M. K. Čiurlionio kelio partneriai visus kviečia į šeštąją kultūrinės topografijos renginių programą „Čiurlionio Lietuva“, kurią šiemet simboliškai ...
2024-04-29
Skaityti daugiau

Veidai

Baleto šokėjas Yan Malaki: „Noriu, kad šis beprasmis karas kuo greičiau pasibaigtų"

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės artistas, jaunosios kartos menininkas Yan Malaki apdovanotas Kultūros ministerijos teikiamu Auksiniu scenos kryžiumi ...
2024-04-26
Skaityti daugiau

Nuomonės

Šimtas respublikonų „prieš“

Ar nepavėlavo amerikiečiai? Frontas Ukrainoje braška kaip niekada anksčiau; pranešama apie Rusijos pajėgų lėtą judėjimą pirmyn Donecko srityje, ukrainiečiam tragiškai ...
2024-04-24
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This