Baigėsi liepos mėnuo, o tai reiškia, kad praėjo trys darbo Klaipėdos miesto taryboje mėnesiai. Apžvelgiant paskutinįjį šio laikotarpio mėnesį norėčiau pasidalinti aktualijomis apie tai kas vyko mano atstovaujamuose komitetuose, Taryboje bei mieste.
Paplūdimiuose situacija ne gerėja
Liepos mėnesį vyko ne įprastas, o išvažiuojamasis Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdis, kurio metu apžiūrėta pajūrio atkarpa tarp Melnragės ir Girulių. Jame dalyvavo ir paplūdimio šeimininkai – BĮ „Klaipėdos paplūdimiai” atstovai. Vaizdai, kuriuos pamatėme, manęs nenustebino, nes matau juos kasdien. Tokia žmogaus veikla paplūdimiuose, kokią ją matome dabar – glumina ir neramina. Ir ne tiek pati veikla, kiek jos vykdymas, tvarkos nesilaikymas ir kontrolės nebuvimas, nes veikla vykdoma taip kaip tai supranta verslininkai, o supratimas ne visada sutampa su visiems priimtinomis elgesio normomis.
Kėlėme akivaizdžius konkrečius klausimus ir problemas – paplūdimyje įsigalėjusių verslininkų savivalė, be saiko įrenginėjami ir neprižiūrimi tinklinio aikštynai ir t.t., bet paplūdimio šeimininkų atsakymai tik dar kartą patvirtino įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai” bejėgiškumą ir negebėjimą susitvarkyti su pavesta užduotimi.
Po papildomo susitikimo su šios įstaigos direktoriaus pavaduotoju dar kartą įsitikinau, kad įstaigoje labai trūksta šiuolaikiškos ilgalaike strategija paremtos vadybos. Sutarėme su pavaduotoju, kad artimiausiomis savaitėmis įstaiga dirbs taip gerai, kaip jie gali ir supranta, o po kelių savaičių galėsime vertinti rezultatus.
Kuo daugiau domiuosi šia įstaiga, tuo daugiau klausimų kyla – buvau susitikęs su buvusiais darbuotojais, gaunu informaciją iš kitų šaltinių, tačiau kol kas dar negaliu detalizuoti, nes informacija reikalauja patikrinimo ir įrodymų. Reikia dar šiek tiek laiko viskam išsiaiškinti.
Tad aš turbūt dar daug kartų grįšiu prie paplūdimių infrastruktūros ir priežiūros temų. Nes vienas iš konkrečių mano tikslų – dėti pastangas, kad Klaipėdos paplūdimiai pasikeistų ir taptų traukos centru visus metus ir miestiečiams, ir miesto svečiams. Bet tam neužteks vien mano pastangų – prireiks ir visų klaipėdiečių pagalbos.
Atkreipiu dėmesį į tai, kad situacija paplūdimiuose vasaros sezonui įpusėjus negerėja. Dažnai matau mašinas, kurios pažeisdamos kelių eismo ženklus, važiuoja prie pat paplūdimio užstodamos žmonėms patogų priėjimą prie jūros. O pilietiškas sprendimas nelikti abejingu tokiai savivalei susiduria su nežabotu verslininkų įžūlumu ar net agresija. Tad kol yra paplūdimiuose verslininkų, kuriems nė motais elgesio normos, kelių ženklai, gamtos apsauga, ne tik kad teigiamų pokyčių nesulauksime, o nutiks dar blogiau – suniokos ir taip lengvai pažeidžiamą
mūsų visų taip mylimą pajūrį.
Taip pat ne kartą pastebėjau, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skyriai nepakankamai tarpusavyje bendradarbiauja. Kai Miesto tvarkymo skyrius įgyvendina projektus panaudojant aukščiausios klasės medžiagas, miesto Licencijų ir leidimų skyrius išduoda leidimus prekybai, visiškai neatsižvelgiant į prekybos vagonėlių ar kioskų būklę ir estetinę išvaizdą. Taip ir gaunasi, kad darnioje paplūdimių aplinkoje turime vizualinės taršos objektus. Čia jau nekalbu apie reklaminius skydus, kuriems leidimus taip pat išduoda Leidimų ir licencijų skyrius.
Kitas niuansas, kad nėra pakankamos išduotų leidimų veiklos kontrolės, kuo puikiai pasinaudoja verslininkai mokėdami minimalius mokesčius, o išnaudodami įmanomai didžiausius plotus. Tokių situacijų ne viena ir ne dvi. Šiuo metu jau vykstančių auditų išvados parodys realią padėtį. Būtų šaunu, kad ir Klaipėdos žurnalistai pasidomėtų ir padarytų žurnalistinį tyrimą šia tema. Tikrai būtų įdomios informacijos.
Aš ne prieš verslą, bet jo reklama ir veiklos priemonės turi atliepti bendrą infrastruktūros aplinką, o ne tapti keturių plytų prilaikomu svetimkūniu ar savavališkai užimta miesto teritorija.
Nepamirškime ir apie naujai sutvarkytų objektų priežiūrą – nepakanka tinkamai įrengti, reikia dar ir tinkamai prižiūrėti infrastruktūrą, kad ji ilgai tarnautų miestiečiams ir svečiams. Turi būti paisoma elgesio ir tvarkos normų bei kelio ženklų ribojimų, nes jie ne šiaip sau pastatyti.
Su kolegomis iš Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto toliau plėtojome Klaipėdos paplūdimių klausimus, kitame posėdyje vėl buvo skirtas dėmesys paplūdimių infrastruktūrai. Kalbėjome apie infrastruktūros atnaujinimą Girulių paplūdimyje – pėsčiųjų–dviračių tako su priklausiniais projektą.
Projektas tvarkingas, naudojamos medžiagos dera prie paplūdimio aplinkos, numatytas dekoratyvinis apšvietimas, salelės poilsiui. Atrodo viskas gražu ir tinkama, tačiau mane eilinį kartą stebina, kad Klaipėdos paplūdimių tvarkymo darbai vyksta dalimis. Reikėtų išdirbti bendrą paplūdimių infrastruktūros atnaujinimo koncepciją, kuri galėtų vykti nuosekliais etapais, kad tarp pradžios ir pabaigos nebūtų 5 metų tarpų, kai užbaigiant paskutinį etapą vėl reikėtų grįžti prie pirmojo kapitalinio remonto darbams. Dabar kol kas matome, kad paplūdimių infrastruktūros sutvarkymas vyksta padrikai ir kažkokiais neaiškiais gabalais.
Aš inicijavau, o kolegos neprieštaravo
Liepos mėnesį vyko mano vadovaujamo Kontrolės komiteto posėdis. Aš inicijavau, o kolegos neprieštaravo, kad Komiteto posėdžiai vyktų gyvai. Šiai dienai tik šis komitetas renkasi į gyvus susitikimus – kiti kol kas posėdžiauja nuotoliniu būdu. Praktika rodo, kad bendraujant gyvai sklandžiau sprendžiami klausimai, komiteto nariai būna labiau pasiruošę ir niekas netrukdo susikaupti ir visą komiteto laiką skirti kokybiškam darbui.
Vienas iš gyvų posėdžių pranašumų – galimybė pakviesti svečių, susipažinti su jais, išklausyti ir skirti jiems dėmesio. Kontrolės komiteto posėdyje dalyvavo svečiai – sporto įstaigų atstovai, kurie pasidalino informacija, kaip jiems sekėsi įgyvendinti audito rekomendacijas siekiant didinti savo sporto bazių prieinamumą neįgaliesiems. Visi atstovai sutiko, kad klausimas apie sporto bazių prieinamumą neįgaliesiems pribrendo, bet tam reikia ne tik papildomos infrastruktūros ir sporto bazių pastatų pritaikymo neįgaliesiems, bet ir žmogiškųjų išteklių – trenerių bei padėjėjų, gebančių dirbti su negalią turinčiais sportininkais. Turime, iš ko pasimokyti ir kur tobulėti.
Liepos mėnesio darbus užbaigė Klaipėdos miesto tarybos posėdis, kuriame buvo svarstomi 48 klausimai. Darbas vyko labai sklandžiai, nes beveik visi klausimai buvo išdiskutuoti anksčiau, komitetų ir frakcijų posėdžiuose. Esu įsitikinęs, kad Tarybos posėdis nėra tinkamas laikas siūlyti idėjas ar naujus sprendimus. Visas iniciatyvas ir klausimus reikėtų išdiskutuoti ir informaciją pateikti Tarybos nariams iki Tarybos posėdžio, o jame pritarti ar nepritarti klausimui.
Posėdyje taip pat buvo pristatyti Klaipėdos miesto 2023 – 2027 veiklos prioritetai, kuriems mes, kaip opozicija, pritarėme įvertinę pažadą prie šio klausimo grįžti rugsėjo mėnesį ir papildyti prioritetais iš šios kadencijos opozicijos programos, kuri bus pristatyta taip pat rugsėjį.
Dabar dauguma keliauja atostogų iki rugsėjo, tad nebus nei komitetų, nei Tarybos posėdžio. O aš toliau nagrinėsiu Klaipėdos galimybes ir pokyčių poreikius, kad grįžus visiems po atostogų galėčiau ant stalo padėti daugiau savo siūlymų.
Keturių metų kadencija – daug ar mažai?
Baigėsi liepos mėnuo, baigėsi ir mano, kaip Klaipėdos miesto tarybos nario, lyg ir „bandomasis laikotarpis“. Pirmiausia pastebėjau laiko skaičiavimo skirtumą tarp to, kai esi rinkėjas ir to, kai esi išrinktas Tarybos nariu ir savo veiklai turi 4 metų kadenciją. Rinkėjui 4 metai atrodo tikrai nemažas laiko tarpas. Kai esi išrinktas – laiką skaičiuoji mėnesiais ir kiek darbų per tą laiką gali padaryti. Tuomet laikas labai sutrumpėja.
Iš tų 4 kadencijos metų atėmus atostogų laiką ir dar atėmus priešrinkiminį laikotarpį – geriausiu atveju lieka tik 40 mėnesių. Nuo rinkimų rezultatų paskelbimo praėjo 4 mėnesiai, o tai reiškia, kad ir 10 procentų darbui skirto laiko jau liko užnugaryje. Per šį laikotarpį reikšmingų darbų nepadaryta. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Laikas praėjo įsivažiuojant į darbus, susipažįstant su žmonėmis bei darbo principais, pradėtais ir vystomais projektais, veiklos ataskaitomis.
Akivaizdu, jog gerai valdyti ir vystyti miestą yra gerokai sudėtingiau nei iš šono žiūrint. Dažnam viskas atrodo lengvai padaroma ar nusprendžiama, bet tikrovėje reikia daug daugiau laiko, pastangų, gebėjimų ir valios. Gaila, kad rinkėjai rinkimų metu būna per daug patiklūs ir per mažai reiklūs kandidatams į Miesto tarybą. Tad ir po rinkimų miesto valdymo sąstatas gaunasi toli gražu ne toks pajėgus darbui, kokio reikėtų, kad Klaipėda sparčiai keistųsi ir žengtų į priekį.
Renginių Klaipėdoje tikrai nebūtų per daug
Manau, kad Tarybos nariai turi ne tik dalyvauti, diskutuoti, teikti pasiūlymus Komitetų ir Tarybos posėdžiuose, bet aktyviai dalyvauti bei stebėti miesto renginius, kad patys matytų realią situaciją. Mano liepos mėnuo prasidėjo gražiu ir pakiliu renginiu – Tautiškos giesmės giedojimu Danės krantinėje prišvartuotame laive – muziejuje „Sūduvis“ liepos 6-ąją. Į laivą giedoti himno rinkosi Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai, mielai kviesdami prisijungti miestiečius. Jūrų muziejaus kolektyvo apsuptyje prisiminiau, kiek pastangų ir ryžto prireikė muziejaus vadovei Olgai Žalienei tam, kad laivas būtų išsaugotas ir paverstas muziejumi. Žinau kiek daug buvo manančių kitaip bei nematančių tame naudos ir vertės. Bet atkaklaus darbo rezultatai kalba už save. Ir jei šiandien vis dar liko skeptikų galvojančių, kad laivą reikėjo supjaustyti ir sunaikinti, tai esu tikras, kad ir jie pakeis savo nuomonę.
Ilgąjį Mindaugo Karūnavimo savaitgalį uostamiestį papuošė tarptautinis gatvių teatrų festivalis „Šermukšnis“ nuspalvindamas miestą įdomiais pasirodymais, bei minias gerbėjų pritraukęs Jessica Shy koncertas.
Praūžė ir 89-oji Jūros Šventė, kuri yra neatsiejama kiekvieno klaipėdiečio vasaros dalis vykstanti paskutinį liepos savaitgalį. Tik šiemet šventės data buvo pakeista norint susieti su tarptautiniu „Baltic Sail” jūriniu renginiu. Mano nuomone, to daryti nereikėjo. Įprastai tokių ilgamečių švenčių datų, o ypač vykstančių vasarą, stengiamasi nekeisti, kad svečiai galėtų planuoti savo laiką kitiems metams nelaukiant oficialaus datos paskelbimo. O burlaivių pasirodymas, manau, galėjo būti dar viena vasaros švente. Renginių Klaipėdoje tikrai nebūtų per daug.
Pagrindiniai Jūros šventės akcentai – šventės dalyvius apjungianti ir suvienijanti Didžioji šventinė eisena ir žuvusiųjų jūroje pagerbimo ceremonija, kai kolonos laivų plaukia į jūrą tam, kad pagerbtų žuvusius jūroje. Tik vienintelis nelabai tvarus momentas šioje ceremonijoje yra į jūrą paleidžiami vainikai. Kalbant apie ekologiją ir tvarumą, tikrai būtų galima surasti kitokį sprendimą. Pati ceremonija tikrai prasminga ir graži, tik reikėtų sudaryti galimybę joje dalyvauti daugiau žmonių, nes dauguma nelabai supranta ko tie laivai plaukia į jūrą ir ką ten veikia.
Organizatoriai skelbė, kad šventės metu vyks daugiau nei 90 renginių. Aš manau, kad geriau mažiau renginių, bet didesnių ir kokybiškesnių, kad žmonės spėtų juos aplankyti. O, kad trūko organizuotumo iliustravo ir plaukimas į jūrą buriniais laivais, kur svečiai susidūrė su organizaciniais nesklandumais, nes norinčių plaukti buvo daug daugiau, nei laivai galėjo sutalpinti, tad didelė dalis nepatekusiųjų liko nusivylę. Nereikėtų bijoti tokioms pramogoms pardavinėti bilietus. Taip daroma daugumoje miestų ir viskas tuomet vyksta žymiai sklandžiau.
Kuo buvo galima pasidžiaugti? Tikrai tuo, kad mažiau šiukšlių ir miestas švaresnis. Žinoma, didžiuliai šiukšlių konteineriai tarp prekeivių neatrodė estetiškai (reikėtų paieškoti sprendimų), bet funkciją atliko, o gal žmonės sąmoningėja ir nebemėto šiukšlių kur papuolė. Norėčiau tuo tikėti.
Toli gražu ne visos progos pritraukti svečius į mūsų miestą išnaudojamos. Klaipėdos miesto savivaldybės renginių organizatoriai neišnaudojo progos privilioti vilniečius, kai sostinėje vyko NATO renginiai. Nors kiti miestai tai padarė. Reikėtų pradėti aktyviau ir kūrybiškiau organizuoti laisvalaikio praleidimą mieste. Mano dar vienas iš tikslų yra, kad aktyvinant laisvalaikio, kultūros ir turizmo sritį, Klaipėda taptų turistų traukos centru. Reikia ne tik pasinaudoti gerais pavyzdžiais, bet sumaniai bei kūrybingai išnaudoti pasitaikančias progas ir žengti vienu žingsniu priekyje, kad netektų gailėtis, jog kiti kažką nuveikė, o mūsų miestas ne.
Greitai visas pliažas bus vien tinklinio aikštelės.
Kur kitiems paprasčiau atsigulti?
Giruliuose tikrai per daug aikštelų pristatyta. Geriau persirengimo kabinų daugiau būtu.