40-metė Tatjana iš Severodonecko, esančio Luhansko srityje, jau daugiau nei metus nematė savo miesto. Dabar jis jau nebepriklauso Ukrainai – 2022-jų birželio 25-ąją miestą okupavo rusų armija ir prijungė prie nepripažintos vadinamosios Luhansko liaudies respublikos. Iš miesto beveik nieko neliko – pasak Luhansko srities administracijos vadovo Sergėjaus Gaidajaus, 90 proc. pastatų jame sugriauta.
Gimtajame regione liko moters žemė sklypas ir butas, kurį nusiaubė marodieriai, išnešę visus baldus ir buitinę techniką. Ji norėtų savo turtą parduoti, bet bijo grįžti namo, nes yra buvusi valstybės tarnautoja ir kariškio žmona.
Pabėgus iš okupuoto Severodonecko ukrainietei su penkiamete dukrele teko pagyventi trijuose miestuose – Ivano Frankovske Vakarų Ukrainoje, Kijeve, o vėliau – Klaipėdoje, į kurią atvyko praėjusių metų spalį. Išgyventi tris persikraustymus ir tris kartus pradėti gyvenimą iš naujo Tatjanai su dukrele teko vienoms, kadangi jos vyras jau dveji metai kaip tarnauja Ukrainos karinėse pajėgose, o jos vyresnysis sūnus liko Kijeve.
„Severodonecką okupavo du kartus. Viskas prasidėjo 2014 metais, kai nuvertė Janukovičių ir šalyje prasidėjo bevaldystė. Tada į Luhansko sritį, pasinaudojusi chaosu, įžygiavo rusų armija ir jį okupavo nuo gegužės 22 iki liepos 22 d. Iškabino rusiškas vėliavas. Vietos gyventojai ėmė masiškai palikti miestą, kuris bemat ištuštėjo. Tūkstančius žmonių atleido iš darbo. Tuo metu dar dirbau privačiame sektoriuje, mane irgi atleido. Atrodė, jog miestas miršta, įsivyravo pilkuma. Po to mus išlaisvino Ukrainos kariai, iškėlė Ukrainos vėliavas. Pamanėme, jog gyvenimas grįžo į savo vėžes, jog daugiau to, kas buvo, neapsikartos”, – pasakojimą pradėjo ukrainietė.
Luhanskas liko okupuotas, tad daug žmonų iš jo atvyko į Severodonecką, kuris tapo vienu svarbiausiu pabėgėlių iš okupuotų teritorijų centru. Darbą atnaujino įmonės, viskas nurimo, Severodonecke atgimė ankstesnis gyvenimas.
„Nuo praėjusių metų vasario pradžios pasirodė pranešimų apie rusų kariuomenės dalinių dislokaciją prie sienos, bet mes netikėjome, manėme, kad tai provokacija, nors mūsų miestas jau kartą buvo okupuotas. Mus tarsi vertė ginti tas mintis šalin – vasario 16-ąją organizavo valstybinę šventę, vyko maršas su ukrainietiškomis vėliavomis. Niekas žmonių neįspėjo apie įsiveržimą”, – kalbėjo ukrainietė.
O po vasario 24-ąją prasidėjusios plataus masto invazijos Tatjana namuose nebepasirodė. Ji susikrovė vos vieną kelioninį krepšį ir laikinai apsigyveno pas draugę. Situacijai kasdien blogėjant, Tatjana nusprendė palikti miestą.
„Su dukra iš Severodonecko išvykome kovo 4-ąją. Nuvykusios į Lisičianską sėdome į evakuacinį traukinį, vykstantį į Ivano Frankovską. Traukinys buvo sausakimšas: kupė glaudėsi po 10 žmonių, žmonės stovėjo ir koridoriuose, ir tambūruose. Atvykę išsinuomojome vieno kambario butą. Sūnus dėl darbo planavo likti namuose, bet jo prekybos centrą subombardavo ir vieną dieną jis taip pat su savo mergina atvyko pas mus. Taip mes viename kambaryje ėmėme gyventi keturiese, – pasakojimą tęsė moteris. – Po mėnesio viena moteris feisbuke man pasiūlė važiuoti gyventi į jos namus kaime, nuomos neprašė, reikėjo mokėti tik komunalinius mokesčius. Ten aš pragyvenau dar mėnesį, o po to išsinuomojau kambarį mieste”.
Po trijų mėnesių sūnus su mergina išvyko į Kijevą, kur jaunimui yra daugiau darbų. Po kurio laiko ir Tatjana ketino važiuoti pas juos, bet spalio 10 d. Kijevą stipriai atakavo raketos, žuvo 7 žmonės, 49 buvo sužeisti. Išsigandusi dėl savo mažametės dukrelės gyvybės, moteris išvyko į užsienį, į Klaipėdą, kur gyveno jos draugė. Čia vyko ir dėl to, kad lietuviai kalba rusiškai, o kitose šalyse būtų reikėję mokėti vietinę kalbą.
„Atvykusi į Klaipėdą išsinuomojau kambarį bendrabutyje ir ėmiau ieškoti darželio dukrai. Mano nuostabai, jį radau labai greitai, jame bus sudaryta grupė iš ukrainiečių pabėgėlių vaikų. Kiek daug, pasirodo, čia mūsiškių privažiavo!” – stebėjosi Tatjana.
Dukrai išėjus į darželį, Tatjana namuose liko viena ir ją ėmė kamuoti daugeliui pabėgėlių artima problema – vienatvė.
„Bendrabutyje gana liūdna. Sūnus Kijeve, vyras kariauja, anyta išvyko į Odesos sritį. Visa giminė išsibarstė po pasaulį. Moraliai man labai sunku”, – neslėpė ukrainietė.
Dėl karo ji neteko ir kelių buvusių gerų draugių iš Severodonecko – daugelis jų išvyko į okupuotą Luhanską.
„Dabar jos gyvena prie rusų ir tuo džiaugiasi, sako, Luhanske nėra karo, čia Rusija, didi šalis, jos greitai išvertė skūrą”, – tokiu draugių elgesiu piktinosi Tatjana.
Šių metų kovą jos vyrui davė 10 dienų atostogas, jis iš fronto atvyko į Kijevą. Ten nuvyko ir Tatjana – su vyru ji buvo nesimačiusi metus laiko. Susitikusi su vyru, draugėmis ir sūnumi ji pajuto, jog labai norėtų likti Ukrainoje. Tačiau moteris supranta, jog kol šalyje vyksta karas, jos dukrai ten nėra saugu gyventi.
„Klaipėdoje gyventi nenoriu, laukiu, kada baigsis karas, svajoju ramiai gyventi Ukrainoje su savo vyru ir vaikais. Man nereikalinga jokia Europa. Čia aš negaliu dirbti pagal specialybę, o turėdama aukštąjį išsilavinimą plauti grindų ar dirbti gamykloje nenoriu. Čia mes svetimi, čia mūsų žinios ir diplomai niekam nereikalingi. Neturiu nieko prieš Lietuvą ar lietuvius, esu jiems dėkinga už pagalbą, atjautą. Visgi noriu būti teisėta savo šalies piliete, nenoriu būti beteise pabėgėle. O svarbiausia: jei visi išvažiuosime iš Ukrainos, kam tada bus reikalinga mūsų pergalė, jei joje neliks gyvenančių ukrainiečių?” – retoriniu klausimu pasakojimą baigė Tatjana.
Nu mums ir nelabai reikia EMIGRANTŲ ,kurie nenori MOKYTIS MŪSŲ KALBOS! O šiaip kuom galim tuom padedam,pergyvenam su Ukrainiečiais,trokštame kad Jie SUTRAIŠKYTŲ tuos išgamas,- o Jūs nenorit gyventi svetur tai LIUKS,- paviešėkit ir NAMO,-KIEKVIENAS TURI GYVENTI SAVO GIMTINĖJE( tik to vatiniai nesupranta)- SĖKMĖS