Romualdas Rima, palangiškis žurnalistas, buvęs radijo stoties savininkas, dirbęs Vakarų Lietuvos televizijoje, laikraščiuose „Vakarinė Palanga”, „Palanga”, „Mūsų Palanga“, dienraščiuose „Klaipėda” ir „Vakarų Ekspresas”, bendradarbiavęs su Žinių radiju, taip pat ėjęs direktoriaus pavaduotojo pareigas Palangos moksleivių klube jau ne vienerius metus gyvena ir dirba Anglijoje, nors į Lietuvą atostogų sugrįžta kasmet.

Jis sako pastebintis daugybę teigiamų pokyčių tiek Palangoje, tiek visoje šalyje ir stebisi, kodėl lietuviai to nemato ir nevertina bei per daug kritiškai žiūri į daugelį dalykų. 

Šią vasarą Romualdui ir vėl sugrįžus į Lietuvą, šnektelėjome apie tai, kaip jam sekasi svetimame krašte, kuris nemažai daliai lietuvių jau yra tapęs antraisiais namais.

Kas paskatino Tave išvykti į Jungtinę Karalystę? Kada tai įvyko?

Pirmą kartą į JK išvažiavau 2004 metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir jokių kliūčių neliko kirsti Didžiosios Britanijos sieną. Esu tam tikra prasme avantiūristas, todėl kartais imu ir surizikuoju, o paskui gailiuosi. Ir nukenčiu, kaip nutiko su mano vienos vasaros verslu. Dar prieš įkuriant savo radijo stotį nėriau į vasarišką versliuką, tikėjausi uždirbti pinigų prekiaujant ledais ir smulkiomis maisto prekėmis. Bet tikrovė pasirodė visai kitokia, ir tik po laiko supratau, kad geriau sekasi parašyti straipsnį nei užsiimti prekyba. Įklimpau į skolas, todėl kitos išeities nebuvo kaip emigruoti. Nors ir svečioje šalyje pinigai ant medžių neauga.

Kokius darbus teko dirbti svečioje šalyje? Ką veiki dabar?

Kaip daugumai tautiečių, pirmoji darbo diena praėjo vištienos fabrike. Ir ne viena diena. Bet supratau, kad pinigų, kuriuos gausiu už sunkų darbą, užteks tik nuomai sumokėti ir gal sausai duonai. Dirbau per įdarbinimo agentūrą, su fabriku neturėjau jokio kontrakto, todėl niekada nežinojau, ar rytoj dirbsiu. Būdavo atvejų, kai agentūros mikroautobusas penktą ryto išveždavo į fabriką, po beveik valandos kelionės tekdavo stovėti ilgoje eilėje, kol darbų skirstytojas pranešdavo, kad jau visos darbo vietos užpildytos ir šiandien darbo nebus. Jei spėdavau į tą patį mikroautobusą, grįždavau namo, jei ne, tekdavo laukti darbo dienos pabaigos, kol mikroautobusas visus parveždavo atgal. Tokia sistema man nepatiko, bet gauti kontraktą su fabriku prilygo stebuklui. Teko ieškoti kitų agentūrų, kurios bent jau pažadėdavo darbą keturias – penkias dienas per savaitę, nors beveik kasdien tekdavo dirbti skirtinguose fabrikuose. Taip beieškant darbo, teko pagyventi įvairiuose Anglijos ir Velso miestuose. Lesteryje esu nuo 2011 metų ir jau iš čia niekur kitur neplanuoju kraustytis.

Ypač sunkus laikotarpis būdavo kasmet nuo sausio iki balandžio mėnesio. Fabrikai dar nebūdavo sudarę naujų tiekimo sutarčių, todėl nebūdavo ir darbų. Reikėdavo už paskutinius pinigus grįžti namo į Lietuvą. Be abejo, teko pabūti ir bedarbiu, ir gauti išmoką, bet tai buvo daug vėliau, nes iš pradžių Darbo birža neregistruodavo ir nemokėdavo jokių išmokų. Vėliau nusprendžiau, kad reikia baigti apsaugos darbuotojų kursus ir bandyti įsidarbinti apsaugoje. „Job Centre” – vietinėje darbo biržoje – paprašiau, kad nusiųstų į tokius kursus, juo labiau, kad tuo metu man, kaip bedarbiui, tai nieko nekainavo. Laimei, mano prašymas buvo išgirstas ir štai aš vieną dieną švariai apsirengęs (darbo birža nupirko man juodas kelnes, juodus batus, baltus marškinius ir kaklaraištį) išėjau į pirmą darbo pokalbį.

Šiandien džiaugiuosi, kad jau devintus metus dirbu su uniforma šiuo metu visame pasaulyje žinomoje „G4S” kompanijoje. Dabar galiu planuoti savo laiką, atostogas, dirbu naktimis, be streso ir fizinio nuovargio.

Lietuvoje savo laiku ėjai gana prestižines pareigas, buvai bent jau Palangoje gana žinomas žurnalistas, o svečioje šalyje, kaip minėjai, teko pradėti nuo juodadarbio. Ar tai nežeidė tavo orumo?

Tokių kaip aš tuo metu (ir, beje, šiandien) buvo daug. Visi su savo problemomis. Buvo ir tokių, kurie prarado visus pinigus, prestižinį vadovo darbą Lietuvoje ir dantis sukandę pešė vištoms plunksnas. Kartais net pasidžiaugdavau, kad manęs čia niekas nepažįsta, nes žinomumas šiek tiek kausto. Dabar, kai grįžtu trumpų atostogų, maloniai nustembu, kai žmonės gatvėje mane vis dar prisimena ir nesikuklina įsitikinti, ar čia esu aš.

Gyveni ir dirbi Lesteryje, kitaip tariant, Anglijos provincijoje. Pasakok daugiau apie savo gyvenamąją aplinką, kasdienę buitį. Ką veiki laisvu nuo darbo metu, ar turi bičiulių lietuvių, o gal – kitataučių? Gal turi gyvenimo draugę?

Gal tai ir galima pavadinti provincija, bet tai yra pati Anglijos širdis – jos vidurys. Jis nėra labai mažas miestas, patenka į didžiausių JK miestų penkioliktuką, čia yra du universitetai, gyvena virš 300 tūkst. žmonių.

Mano kasdienė buitis yra labai paprasta: darbas ir namai. Daug metų dirbu tik naktimis, todėl esu kaip pelėda – dienas pramiegu. Šiuo metu pagal grafiką keturias naktis dirbu po dvylika valandų, paskui keturias turiu laisvas. Kartais tenka dirbti penkias ar šešias naktis iš eilės. Turiu gerą draugę, kurios vardas Kiska. Ji kartais ateina pas mane, pasideda savo galvytę man ant rankos, ir taip mudu užmiegam…

Mėgstu keliauti, pabūti gamtoje. Netoli mano namų yra gražus parkas, kuriame kažkada stovėjo vienuolynas, ir ten iki šių dienų išlikę jo pamatai. Deja, daug draugų lietuvių neturiu, yra vienas kitas kolega iš darbo, daugiausiai azijiečiai, taip pat bendrauju su kai kuriais tautiečiais, su jais susipažinau prieš beveik dvidešimt metų, tik jie gyvena kitoje JK pusėje. Šiaip savo laisvalaikį kartais praskaidrinu nuvažiavęs į Londoną. Patinka krapštytis prie kompiuterio – kartais į feisbuko grupes įdedu skelbimų, kad galiu padėti perinstaliuoti programinę įrangą ar dar kokiais klausimais.

Kasmet grįžti į Lietuvą, Palangą, daliniesi savo įspūdžiais internetiniuose portaluose. Gal gali palyginti kai kurias gyvenimo Lietuvoje ir Anglijoje sritis, pavyzdžiui, kad ir medicininį aptarnavimą. Kai kurie emigrantai tvirtina esą Jungtinės Karalystės medicinos paslaugos yra kur kas žemesnio lygio nei Lietuvos, todėl grįžę atostogų į gimtinę pirmiausia skuba pas gydytojus, odontologus. Gal ir Tu taip darai?

Su odontologija Lesteryje teko susidurti tik kartą, kai reikėjo ištraukti klibantį dantį. Šios srities ypatybių neišmanau ir nelabai įsivaizduoju, kaip atrodo šiandien lietuviška medicina. Žinau tik tai, kad Lietuvoje šios paslaugos yra pigesnės. Be abejo, šia tema esu kalbėjęs su Lietuvoje dirbančiais medikais, kurių įsitikinimu, anglai šiandien stipriai atsilieka. Ne per seniausiai teko lankytis Lesterio poliklinikoje dėl skaudančios kojos. Nustebino greitas priėmimas, nors, tiesą sakant, patys anglai keiksnoja dideles eiles. Gal man taip netikėtai pasisekė? Be to, kiek neįprasta buvo matyti, kaip viena dama lyg lėktuvo stiuardesė su pilnu vežimėliu maisto produktų, saldumynų, kavos ir gaiviųjų gėrimų siūlė visiems nemokamai pasivaišinti.

Iki „Brexito” Anglija buvo žinoma kaip dosni įvairių socialinių išmokų bei emigrantams draugiška šalis. Ar kas nors šioje srityje pasikeitė po „Brexito”? Ar pats asmeniškai pajutai kokius nors pokyčius šioje srityje?   

Aš asmeniškai jokių pokyčių nepajutau. Tik matau, kad dabar anglai pradėjo gailėtis savo istorinio sprendimo. Daug europiečių po „Brexito” grįžo namo. Todėl trūksta darbo rankų, įdarbinimo agentūros jų ieško feisbuke ir skelbimų portaluose. Anksčiau anglai kaltindavo atvykėlius, kad neva šie atima jų darbo vietas ir mažina atlyginimus. Dabar susivokė, kad nebėra kam nuimti derlių ir šis tiesiog pūva laukuose. Fabrikai irgi išskėstomis rankomis laukia darbuotojų. Tiesa, juodadarbių gretas šiek tiek papildė rumunai, bet dabar naujų žmonių anglai nebegali įdarbinti, nes reikia turėti draudimo numerį. O jis naujiems atvykėliams nebeišduodamas. Be abejo, yra tam tikrų išimčių, bet tai per sudėtinga sistema, nes reikia, kad darbdavys pats kreiptųsi į atitinkamas instancijas ir kad metinis atlyginimas siektų keletą dešimčių tūkstančių svarų. Tokių sąlygų anglų darbdaviai negali suteikti.

Kiek žinau, pats seki Lietuvos naujienas. Kaip mūsų šalis, jos pokyčiai ir žmonės Tau atrodo iš šono? 

Taip, seku, kas vyksta Lietuvoje. Ir vis dar labai nenutolau nuo žurnalistikos – esu Delfio portalo „Piliečio” rubrikos bendraautorius, rašau, kas mane džiugina ir skaudina Lietuvoje. Dėkui, kad ir jūsų portalas pasidalino mano šios vasaros pastebėjimais. Be abejo, mano šalis kasmet gražėja ir tobulėja. Tai matau būdamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Jau nekalbu apie mano mylimą Palangą. Matau, kaip keičiasi žmonių veidai, pastebiu daugėjant kitataučių. Visa tai nėra blogai, nes suprantu, kad gerėja ekonominė padėtis, todėl žmonės iš svečių šalių atvažiuoja užsidirbti. O jei važiuoja ne kur kitur, bet į Lietuvą, tai reiškia, kad jie myli šį kraštą.

Be abejo, kad Lietuvoje yra ir ne tokių gerų dalykų. Man skauda skaitant žiniasklaidoje, kad auga kainos, kad žmonės pinigus palieka Lenkijoje ar net Baltarusijoje. Kad daug problemų švietimo ir medicinos srityse, o dėl to savo darbo vietas palieka geri specialistai. Valdžios keičiasi, bet problemos lieka. Norisi tikėti, kad ateis laikas, kai Lietuvos piliečiai mylės savo išrinktą valdžią, nes ji darys viską, kad būtų už ką mylėti, o ne keiksnoti. Ir kad per kitus rinkimus žmonės vėl pasirinks tuos pačius, nes jie stengėsi, jie darė…

Kada žadi (ir ar žadi) grįžti gyventi į Lietuvą visiems laikams?   

Aš visada sakau, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Todėl niekada negaliu garantuoti, kad negrįšiu. Bet kol kas to neplanuoju. Nelabai įsivaizduoju, ką šiuo metu galėčiau veikti ir kam būčiau reikalingas Lietuvoje. Manau, kad mano laikas jau praėjo. Džiaugiuosi, kad patyriau daug gražių akimirkų, vis dar turiu nuostabių draugų, kolegų, buvusių bendradarbių. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu sugrįžti trumpų atostogų, ir jei ne šiemet, tai kitąmet aplankyti kažką iš savo praeities. Kita vertus, mes visi gyvename po ta pačia saule ir tuo pačiu dangum. Šiame technikos ir technologijų amžiuje atstumai nebeturi reikšmės ir prasmės.