Vytautas Bogušis – vienas jaunesnės kartos sovietmečio disidentų, politikas (Vilniaus miesto tarybos ir keturių kadencijų Seimo narys) – šiandien pensininkas. Šypsodamas sako esąs oficialiai pripažintas Laisvės kovų dalyvis, turintis dėl to papildomą 73 eurų priemoką prie pensijos. Jis tikina nepriėmęs jokių specialių įžadų nutraukti politinę veiklą: „Svarbiausia kai kur laiku sustoti.“ Galbūt dėl to, kad ateina noras turėti savo laisvę, kūrybą, savitumą, nes esą klysta manantys, kad politika yra lengvas užsiėmimas – „politika yra labai daug įsipareigojimų turintis komandinis darbas“.

V. Bogušis, prisimindamas savo darbą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigose, ir dabar aktyviai stebi, kas vyksta šalies viduje ir aplink ją. Sako pastebintis net tam tikrų deja vu su tarpukario Lietuva, kada čia, vos paskelbus nepriklausomybę 1919 m., ėmė siautėti, plėšikauti iš kaimyninės Latvijos  atvykusios „bermontininkų“ gaujos (carinės Rusijos  karininko Pavelo Bermonto-Avalovo vadovaujamos Rusijos Vakarų savanorių armija).

„Dabar Rusija ir Baltarusija veikia su vadinamąja „Vagner“ sukarinta grupe, nors nei Maskvos, nei Baltarusijos diktatoriai už jos veiksmus neprisiima ir neprisiims jokios atsakomybės“, – sako V. Bogušis.

Esą jeigu „vagnerininkai“ nori „ekskursijos“ į Varšuvą ar Žešuvą (miestas Lenkijos pietryčiuose su oro uostu, į kurį gabenama Vakarų karinė parama kariaujančiai Ukrainai), tai kodėl jiems nekils noro surengti „ekskursiją“ į mūsų Kryžių kalną.

Pašnekovas abejoja, ar vien narystė NATO mums užtikrina tokį saugumą, kuriuo mes patys save tikiname.

„Nors dabar bloko doktrina šiek tiek pasikeitė, bet tai kas buvo anksčiau (V. Bogušis turėjo galimybę Seime dirbti su NATO konfidencialia informacija), labai teisingai apibūdino estai – agresijos prieš Baltijos šalis atveju NATO pagalba pajudėtų maždaug po dešimties dienų“, – teigia pašnekovas.

Kaip šiomis aplinkybėmis Jums atrodo Lietuvoje vis pasikartojančios pastangos perkainoti kai kurias vertybes, požiūrį į kolaboravimą, iš naujo įvertinti Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries kūrybą, Tomo Venclovos veiklą?

Man atrodo, kad tos temos yra šiek tiek hipertrofuotos.

Ką turite galvoje?

Tam tikros problemos gal per anksti yra aktualizuojamos. Nors taip buvo, yra ir bus. Pažiūrėk į mūsų visų, gyvenusių sovietmečiu, biografijas – kompromisų surasime pas kiekvieną…

Na, tarkime, Tomas Venclova. Sovietmečio disidentas, vienas lietuviškos Helsinkio grupės signatarų, kurio tėvas buvo sovietų Lietuvos liaudies švietimo komisaras.  Jo istorija yra labai panaši į daugelio lietuviškų šeimų, kada retoje jų nebuvo, viena vertus, emigravusių į Vakarus, kita vertus, ištremtų į Sibirą. Tomo tėvas Antanas Venclova, kuris aktyviai kolaboravo su okupaviniu režimu, buvo kilęs iš šeimos, kurioje buvo aštuoni vaikai – penki broliai ir trys sesrys. Vienas jų – mokytojas, pedagogas Pijus Venclova 1944 metais emigravo į JAV, kitas – Kazimieras Venclova buvo represuotas, atsidūrė  sovietiniame lageryje ir ten baigė savo dienas. Kada Tomas Venclova jau aštuntajame dešimtmetyje emigravo pats, Čikagoje pirmąsyk susitiko su savo dėde Pijumi ir, kaip pasakojo atsiminimuose, rado ten Antano Venclovos poezijos knygų, nors Pijus su Antanu nepalaikė jokių ryšių.

Tomo Venclovos  veikla labai padėjo sovietinės Lietuvos disidentams. Pirmiausiai jo neformalūs ryšiai su sovietmečio disidentais Rusijoje. Tai, kad jis bendravo su Josifu Brodskiu (1940-1996), Liudmila Aleksejeva (1927-2018), Aleksandru Ginzburgu (1936-2002), Jurijumi Orlovu (1927-2020) skelbė publikacijas rusų disidentų leidiniuose, kurios vėliau buvo verčiamos į didžiųjų tautų kalbas. Iš Maskvos jis parsivežė  „Helsinkio grupės“ idėją ir Lietuvoje buvo įkurta trečioji tokia visoje Sovietų sąjungoje (Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė  grupė – R.S.), po maskvėnų ir ukrainiečių. Dėl tų ryšių jis emigracijoje ne tik gavo kvietimą dėstyti Berklio, Ohajo ir Jeilio universitetuose, bet ir populiarino disidentų judėjimą Lietuvoje.

Tomo Venclovos atžvilgiu negaliu būti objektyvus vien dėl jo 1976 metais sumanyto vizito pas LSSR švietimo ministrą Antaną Rimkų kartu su iš Maskvos atvykusia Liudmila Aleksejeva dėl mūsų – septynių tuometinės Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleivių – pašalintų iš mokyklos dėl disidentinės veiklos. Tada ministras nelabai žinojo, kad Helsinkio grupė yra disidentų organizacija, be to įspūdį jam darė Tomo Venclovos – pirmojo LSSR švietimo liaudies komisaro sūnaus – dalyvavimas pokalbyje.

Štai, ką apie tai 2008 m. Maskvoje šio teksto autoriui pasakojo L. Aleksejeva:

Mes buvome pas ministrą Antaną Rimkų, vėliau, ministro siūlymu, apsilankėme pačioje mokykloje, kur mus priėmė mokymo dalies vedėjas ir gal penki mokytojai. Iš pradžių niekas iš jų nė nenutuokė, kas yra ta Helsinkio grupė – sovietų laikais buvo apstu visokių tariamai nepriklausomų organizacijų – o kai išsiaiškino… Reikėjo matyti pajuodusį to mokymo dalies vedėjo veidą po skambučio „iš viršaus“, – kvatoja ponia Aleksejeva. – Tomas Venclova man į ausį tarė: jau reikia duoti į kojas. Juokėmės bėgdami iki pirmosios kavinės, kur radome tik šampano…

Apie septynių Vilniaus moksleivių istoriją tada buvo paskelbta Maskvos Helsinkio grupės 1976 m. dokumente Nr. 15.

O kuo pašalinimas iš mokyklos baigėsi Jums pačiam?

Iš pradžių „vilko bilietu“, kiek vėliau – galimybe pabaigti vakarinę mokyklą. Aukštojo mokslo durys buvo uždarytos, todėl buvau paimtas į sovietinę kariuomenę ir tarnavau prie Baikalo-Amūro magistralės (BAM) – tiesiau garsųjį geležinkelį.

Gal teko gauti specialų apdovanojimą už BAM tiesimą?

Taip. Kažkur tebesimėto namuose. Bet anais laikais tai buvo teigiamas veiksnys. Valstybės apdovanojimai buvo skiriami Rusijos SSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo sprendimu. Ir jeigu kažką teisdavo, tai toji struktūra turėdavo priimti specialų sprendimą dėl valstybinio apdovanojimo atėmimo.

O kitokie atgarsiai į kariuomenę atlydėjo?

Taip, jų buvo. Mes keturiese – Julius Sasnauskas, Algirdas Masiulionis, Andrius Tučkus ir aš buvome parašę laišką kreipdamiesi į LSSR „prezidentą“ (Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininką – R. S.) Antaną Barkauską (1917-2008), kad mus paliktų tarnauti Lietuvoje. Šis laiškas atsidūrė rusų disidentų leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“ (rus. Хроника текущих событий) , pateko į Vakarus ir pasiekė net „Amnesty International“ organizaciją. Jie siuntė oficialius paklausimus sovietų valdžiai, kuriuose teiravosi informacijos apie mūsų likimą.

Ar Tomas Venclova prie to prisidėjo?

Jis tą  laišką ir išvertė į rusų kalbą. Esu matęs prierašą rusų emigratų-disidentų Prancūzijoje leistoje spaudoje, kur Tomas Venclova buvo palikęs prierašą, kad tai informacija apie žmones, kurie gimė sovietų okupuotoje Lietuvoje ir turi tokias aiškiai išreikštas tautines ir religines pažiūras.

Apskritai galiu tik įsivaizduoti, ką sovietų valdžiai Lietuvoje reiškė Tomo Venclovos ir komunistų lyderio Antano Sniečkaus (1903-1974) globotinio Aleksandro Štromo emigracija į JAV. Ji parodė, kad su ana santvarka kažkas yra negerai, jeigu nuo jos bėga plačiausias galimybes turinčios nomenklatūros atžalos. Vienareikšmiškas jo nuopelnas yra ir tas, kad jis Vakaruose išpopuliarino „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką”, kuri buvo leidžiama Niujorke rusų kalba.

Tomo Venclovos sudarytas „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ rinkinys, išleistas Niujorke.

Todėl aš laikausi požiūrio: viena Sausio 13-ąją Seime teikiama Laisvės premija turėtų būti įteikta Tomui Venclovai. Vien todėl, kad jo asmenyje būtų įvertinta Lietuvos Helsinkio grupė. Nes iki šiol buvo įvertinti Antanas Terleckas, kaip Lietuvos laisvės lygos atstovas, kardinolas Sigitas Tamkevičius – „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, Nijolė Sadūnaitė – pogrindininkė-vienuolė. Tai Tomą Venclovą derėtų pagerbti kaip Helsinkio grupės atstovą, nes kitas likęs gyvas jos narys Eitanas Finkelšteinas gyvena Vokietijoje.

Reiktų pripažinti, kad Helsinkio grupė buvo tarptautinė organizacija – tokios grupės buvo net JAV Kongrese, o dabar pavirto Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuri ištakose rėmėsi tautų apsisprendimo ir Žmogaus teisėmis. Tos vertybės liko ir dabar. Nepamirškime, kad 1977 metais Lietuvos Helsinkio grupė pirmoji pasmerkė 1939 metų Molotovo-Ribbentropo paktą.

O Lietuvos laisvės lyga buvo apie ką – žmogaus teises ar nepriklausomybę?

Apie žmogaus teises kalbėjo Helsinkio grupė. Tuo metu aš priklausiau tokiai katalikiškai Eucharistijos bičiulių jaunimo grupei. Man tada buvo gal 15 metų, tačiau labiau suaugę tos organizacijos lyderiai nelabai suprato, kas yra Helsinkio susitarimas. Panašiai, kaip dabar yra su Stambulo konvencija – visi kažką girdėjo, bet nelabai ką suprato. Laisvės lygos tikslas tuo metu buvo laisva ir nepriklausoma Lietuva. Helsinkio grupė rėmėsi 1975 metais visų Europos valstybių, išskyrus Albaniją, JAV bei Kanados balsais priimto Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamojo akto nuostatomis.

O ką daryti su kitomis diskusijomis dėl atminties?

Tai, kad per 33 nepriklausomybės metus nesugebėjome Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti paminklo mūsų valstybės įkūrėjams, yra gėda. Laužome ietis dėl pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos šitiek metų praėjus – absurdas. O valstybės svečius vežame į Antakalnio kapines…

Kiekviename Lenkijos miestelyje, kuriame yra bažnyčia, būtinai rasime dvi gatves – Švento kryžiaus ir Josefo Pilsudskio. Nepaisant, kad ir lenkai savo valstybės įkūrėją vertina prieštaringai. Jeigu laikysimės absoliučiai sterilios pozicijos, tai apskritai niekam negalima jokių paminklų statyti. Mindaugui – tai jau tikrai ne, nes moderniu požiūriu jis buvo kraugerys.

Kodėl turėtume statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui, o ne Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai ar Kaziui Bradūnui? O gal Kaziui Jakubėnui, kurį sovietiniam saugumui skundė Petras Cvirka.

Todėl, mano nuomone, šiems dalykams reikia pauzės. Laikas yra geriausias gydytojas, taigi po dešimtmečio kito, esu tikras, nebekils jokių problemų. Ir labai pritarčiau, kad kuo mažiau į tai kištųsi valdžia: privačios iniciatyvos, suderintos su savivaldybėmis – viskas būtų labai gerai. Nėra čia ko viską krauti ant valstybės pečių.

Kada aš dirbau Vilniaus savivaldybės taryboje, buvo didysis paminklų – Lenino, generolo Černiachovskio, poeto Puškino ir kitų velnių – griovimo vajus, jo metu 1990-1992 metais ten veikė speciali komisija. Tai mano įspūdis – kuo daugiau tokioje komisijoje mokslo, akademinių žmonių, kuriuos aš labai gerbiu, tuo sunkiau priimti sprendimą. Kaip ten buvo išspręstas Aleksandro Puškino paminklo Gedimino kalno papėdėje klausimas. Tuometinis Tarybos pirmininkas Algirdas Grumadas nusiuntė mane pokalbio pas tuometį stačiatikių arkivyskupą Chrizostomą. Tarėmės su juo kokį mėnesį, nieko nesutarėme, kol Algirdas Grumadas sutarė su statybininkais, per naktį išmontavo ir išvežė į Markučius, kur yra Puškinų dvaras ir ten pastatė.

Dėl paminklų man įspūdį padarė norvegiškas pavyzdys. 1920-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Knutas Hamsunas II Pasaulinio karo metais kolaboravo su vokiečių nacių okupantais. Po karo norvegų teismas jį nuteisė dvidešimčiai metų kalėjimo, bet dėl garbaus amžiaus skyrė jam namų areštą jo viloje. 1952 metais jis mirė. Spaudoje buvo tik trumpos žinutės ir jokių nekrologų. 1966 metais į Norvegiją atvykę danų kinematografininkai tame dvare susuko filmą pagal Hamsuno autobiografinį romaną „Badas“. Skandinavijoje filmas sulaukė pasisekimo. O Norvegijos valdžia po dviejų mėnesių tą dvarą buldozeriais sulygina su žeme. Tai barbarizmas? Nobelio premijos laureatas, tačiau nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui padovanojęs savo premijos medalį.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje šiek tiek imta tvarkyti kitą sovietinį palikimą. Dėl to taip pat būta diskusijų, piketų, debatų…

Man atrodo, praėjus trims dešimtmečiams po valstybės atkūrimo atėjo laikas apsivalyti nuo sovietinių memorialų, paminklų, kariškių kapinių miestų centruose, nes jie yra ideologinis-propagandinis palikimas, kaip sandėliais ir ateizmo muziejais paverstos mūsų bažnyčios. Suprantu, kad nuo 1990-ųjų mums teko daryti politinius kompromisus, kad išsinešdintų okupacinė kariuomenė, tačiau dabar tam atėjo tinkamas laikas. Visi tie balvonai turi iškeliauti į Grūto parko kapinyną. Nesunaikinti, bet atsirasti deramoje savo vietoje.