Dvi dienas Rumunijos vyriausybė kategoriškai neigė Ukrainos politikų pranešimus apie tai, kad mažiausiai vienas rusų paleistas „dronas-savižudis”, nutaikytas į Ukrainos Izmailo uosto grudų saugyklas, sprogo Rumunijos – NATO šalies teritorijoje. Po dviejų dienų buvimo stručio pozoje rumunų kariškiai pranešė radę bepiločio orlaivio nuolaužų savo teritorijoje. Dabar žada nuodugniai ištirti incidentą ir, jeigu jis iš tikrųjų įvyko, tai laikys „rimtu suvereniteto pažeidimu”. Su Bukareštu dėl to solidarizavosi NATO sąjungininkai.

Kokia šių pareiškimų praktinė plotmė – ar tai jau yra tasai „kiekvienas NATO teritorijos colis”, kurį įsipareigojo ginti bloko nariai, įskaitant amerikiečius – nėra aišku. Formaliai Bukareštas neprašė aktyvuoti 5 NATO įstatų straipsnio, o neformali bloko politika yra visokeriopai stengtis, kad Rusijos pernai pradėtas karas prieš Ukrainą neišplistų plačiau ir nevirstų pasauliniu konfliktu. Gal dėl to ir į kai kuriuos incidentus nekreipti dėmesio.

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vis dėlto yra įdomu, ar kažkam iš vakariečių užteko arba šiomis dienomis užteks kvapo aiškiai pasakyti Maskvai, kad dar po vieno tokio smūgio agresoriai gaus tokį atsaką, po kurio maža nepasirodys?

Prieš gerą pusmetį kažkoks rusų paleistas dronas jau buvo nuskridęs net iki Kroatijos. Panašių įspėjimų, regis, būta, kada Rusijos prezidentas
Vladimiras Putinas praėjusių metų pabaigoje mėgo pabrėžti, kad jo šalis – branduolinė valstybė. Po to kažkaip aprimo: branduoliniu konfliktu viešai grasina įvairaus rago jo šunyčiai, tačiau jis laiko, kad šia tema jam pačiam geriau susiturėti.

Rumunus nosimi vedžiojančių ir pirštu badančių ukrainiečių interesas yra suprantamas. Jeigu į karą neįmanoma plačiau įtraukti Vakarų, tai galbūt galima pasinaudojus tokiais faktais pagrįsti būtinybę Kyjivui gauti daugiau galingesnių bei efektyvesnių ginklų. Beigi užčiaupti tas burnas, kurios jau dabar šnabžda, kad Ukraina antru ypu nebegaus tiek „geležies”, kiek Vakarai jos suteikė pernai ir šiemet, kad užtikrintų sėkmingą jos kariuomenės kontrpuolimą.

Nors ir neįmanoma neatkreipti dėmesio į tai, kad vadinamojoje vyraujančioje Vakarų žiniasklaidoje paskutiniu metu radikaliai sumažėjo reiškiamų požiūrių esą ukrainiečių šią vasarą pradėtas kontrpuolimas atrodo beviltiškai ir geriausiu atveju tik stabilizuoja kovojančių pusių turimas pozicijas. Ir esą dėl to neišvengiamai reikia ieškoti taikos sprendimų.

Praėjusiąją savaitę nelygioje kovoje su korupcija krito Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas. Jį pakeitė Krymo totorių visuomenininkas Rustemas Umerovas. Naujasis ministras pažadėjo, kad šalies ginkluotosios pajėgos „išlaisvins kiekvieną okupuotą šalies teritorijos centimetrą“. Yra keista aliuzija – ko gi vertas pažadas dėl centimetrų ir kuo jie panašūs į atitinkamus NATO colius? Ar p. Reznikovas turėjo kitų tikslų? Taigi, kad ne. Jo misija buvo įtikinti Vakarų šalių lyderius, kad šie tiektų kuo daugiau ginkluotės, kurios nuolat trūksta. Buvusio gynybos ministro įdirbis „Ramštaino”, dvišalių santykių formatais, 2022-2023 m. sandūroje organizuota „tankų koalicija” yra įspūdingas darbo rezultatas. Tačiau korupcija, nors ir ne visai už jos pažabojimą buvo atsakingas p. Reznikovas, išvertė iš kėdės jį patį.

Korupcija, kuri pačių Ukrainos politikos ekspertų teigimu, buvo ir tebėra pagrindinis banginis (kitų dviejų nėra), ant kurio sutverta šalies politikos sistema. Be korupcijos posovietiniu laikotarpiu politinė sistema Ukrainoje būtų žlugusi. Dėl sąlyginio savo efektyvumo. Net apsiginti nuo Maskvos invazijos padėjo pirmosiomis karo dienomis.  Prisimenu faktą, kad rusų desantininkai atakavo miško plotą, regis, Charkivo srityje. Jis buvo senuose žemėlapiuose, tačiau faktiškai keletą metų jo nebebuvo. Jį tiesiog buvo iškirtę korumpuoti vietos verslininkai.

Savo lyderystės pradžioje, prieš karą prezidentas Volodymiras Zelenskis šiai problemai skyrė nemažą dalį savo politinės retorikos, tačiau dabar yra daug labiau rezervuotas. Nors iš tikrųjų korupcija yra viena didžiausių kliūčių jo šaliai integruojantis į Vakarų politines struktūras. Ir tai problema, kurios karas neužglaistys. Jau dabar dėl to vyksta aršūs debatai JAV, Europoje. O ir medijos – užsienio ir Ukrainos – rašo, kiek išgrobstoma pinigų perkant šaliai pačius būtiniausius šiuo metu dalykus, užtikrinant kariuomenės aprūpinimą.