Pirmosiomis 1923-iųjų vasario dienomis, po kelių įtampos savaičių, Lietuvą jau pradėjo pasiekti žinios, jog sąjungininkai suradus jų veidą išsaugojantį kompromisą yra pasirengę perleisti Klaipėdos kraštą. Tačiau jos buvo lydimos ir pranešimų apie didžiulę tokio sprendimo kainą – Europos galybės už tai buvo nusiteikusios pripažinti Lenkijai jos okupuotą Lietuvos sostinę.

Apie šiuos diplomatinius signalus, užfiksuotus dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomuose dokumentuose, ir pasakos dar vienas „Atviros Klaipėdos“ rašinys iš ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Iš Paryžiaus – žinia apie galimą kompromisą

Vasario 3-iąją Lietuvai Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje atstovavę jos ambasadoriai Paryžiuje ir Berlyne Oskaras Milašius ir Vaclovas Sidzikauskas iš Prancūzijos sostinės siuntė šifruotą telegramą premjerui Ernestui Galvanauskui.

Savo pranešime jie informavo, jog Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos direktoriaus pavaduotojas Jules Laroche pareiškė, kad Ambasadorių Konferencija nusprendė atiduoti Klaipėdos kraštą pasirašant sutartį dėl jo autonomijos ir specialaus uosto režimo tarptautiniam transportui. Tačiau, kad būtų realizuotas toks scenarijus buvo keliamos atitinkamos sąlygos.

„Reikalinga, kad Simonaitis ir Budrys, kurie kalbėjosi ir elgėsi nedraugingai su alijantais, pasišalintų tulam laikui, kad sukilėlių kariuomenė išsiskirstytų su ginklais ir kad būtų sudaryta nauja vyriausybė, kuri pareikštų aliantų autoritetą esant atitaisytą ir iškeltų Klaipėdoje alijantų vėliavą“, – rašė diplomatai.

Anot jų, į Klaipėdą atsiųstos Ypatingosios komisijos pirmininkas Georges Raoul Clinchant buvo instruktuotas būti nuolaidus sudarant naują direktoriją, kad joje būtų Lietuvai palankūs asmenys. Pastaroji esą turėjo būti tik laikina, kad per dvi-tris savaites duotų „ambasadoriams galimybes išspręsti visą klausimą“.

Taip pat Lietuvos diplomatams buvo duota žinia, kad Prancūzija nedidins savo karinio kontingento Klaipėdoje ir nesigriebs jokių represijų prieš sukilėlius.

Kartu buvo perduota, jog jei Lietuva atsisakys priimti tokį siūlymą, sąjungininkai nutrauks su ja diplomatinius santykius, niekuomet nepripažins įvykusio fakto ir nereaguos jei Vokietija ginklu pabandytų susigrąžinti nuo jos atskirtą Klaipėdos kraštą.

Italai – už Klaipėdos atidavimą Lietuvai

Tądien „griežtai slaptą“ pranešimą premjerui atsiuntė ir Lietuvos atstovas Romoje Jurgis Šaulys. Diplomatas informavo, kad sausio 29-ąją kalbėjosi su pačiu Italijos lyderiu Benitu Musoliniu, ėjusiu ir užsienio reikalų ministro pareigas, o kitądien buvo susitikęs su dar pora šios ministerijos valdininkų. Pokalbiai buvo „daugiausia vis Klaipėdos klausimu“.

Jurgis Šaulys ir Benitas Musolinis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Weltbild (Austrijos nacionalinės bibliotekos) nuotr.

„Italijos nusistatymas Klaipėdos klausimu, kaip Tamstai žinoma, yra visais žvilksniais mums simpatingas ir labai palankus. Consulta (Italijos užsienio reikalų ministerija – M. V.) buvo norėjusi, kad Amb. Konferencija nevilkindama pripažintą Klaipėdą Lietuvai, tik Avezzano (Romano Avezzano, Italijos ambasadorius Prancūzijoje – M. V) motu proprio, be Consultos atsiklausimo, sutiko su komisijos siuntimu, todėl jau turėjo prie to pasilikti. Dabar visos Italų valdžios pastangos yra dedamos tam, kad visas dalykas baigtųs be didesnių komplikaciją ir kad Klaipėdos klausimas butų greičiau išspręstas in merito, t.y. kad Klaipėda butų greičiau pripažinta Lietuvai“, – rašė J. Šaulys.

Jis taip pat informavo, jog R. Avezzano buvo siūlęs B. Musoliniui sutikti su Ambasadorių Konferencijos ultimatumu Lietuvai, numačiusiu, jog neišvedus iš Klaipėdos krašto ginkluotųjų pajėgų bus nutraukti diplomatiniai santykiai, tačiau Italijos premjeras tam esą griežtai pasipriešino.

„Kompromisas, Consultos nuomone, turįs būti surastas, kad palengvinus ententei išeiti su garbe iš viso to ir kad amb. konferencija galėtų padaryti greičiau savo galutiną sprendimą, kuris, aišku, negalįs būti kitoks, kaip Lietuvos naudai. <…> Pasikalbėjime su manim p. Mussolini labai teiravosi, ar mes galėtume sutikti, kad, atiduodant mums Klaipėdą, būtų pripažintas Vilnius lenkams, pabrieždamas kad tai visai nei jo nuomonė nei jo nusistatymas. Žinoma aš jam išaiškinau, kad mes niekuomet ir prie jokių sąlygų negalime išsižadėti Vilniaus“, – rašė Lietuvos atstova Romoje.

Pasak J. Šaulio pokalbio su Italijos užsienio reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi Salvatore Contarini, „kuris lygiu būdu dėl mūsų teisių į Klaipėdą visai neabejoja“, taip pat buvo iškilęs Vilniaus klausimas.

„Iš to pasikalbėjimo išnešiau įspūdį, kad Paryžiuje turi būti labai intensyviai diskutuojamas klausimas apie Vilniaus kl. rišimą, sąryšyje su Klaipėda, Lenkų naudai. P. Contarini man labai ilgai išdėstinėjo, rodydamas į Italijos pavyzdį, kad negalima esą viso ko vienu kartu pasiekti, kad, girdi, nėsą reikalo visų sprendimų paprastai akceptuoti, galima esą prieš juos užprotestuoti, bet reikią skaityties su realybėmis etc. Iš to viso išnešiau įspūdį, kad Italija Vilniaus klausimu, jeigu jis rimtai iškiltų ana prasme, perdaug didelio pasipriešinimo nedarytų, jei Anglai paremtų Prancūzus, o Anglai, iš Consultos prasitarimų, nesą perdaug šiuo žvilgsniu priešingi Prancūzų tendencijoms“, – informavo diplomatas.

Lenkai prašė Estijos tarpininkavimo

Apie tai, kad gavus Klaipėdą nepalankiai Lietuviai gali baigtis lenkų okupuoto Vilniaus klausimas tądien į Kauną skriejo žinia ir iš Lietuvos atstovo Taline Viktoro Gailiaus.

„Sužinojau, lenkai paprašė estų tarpininkauti, kad lietuviai atsisakytų Vilniaus, lenkai užtat remtų Lietuvą Klaipėdoj. Taip pat esą nusistatyta Paryžiuj išmainyti Klaipėdą Vilnium. Estai daryti žygių abejoja, bijo pakenkti lietuvių-estų santykiams“, – šifruotoje telegramoje rašė V. Gailius, prašęs informuoti jį ar nereikėtų perspėti Estijos valdžios, kad ji tokių žygių ir nedarytų.