Olga Salo – dviguba pabėgėlė. Pradžioje jai teko bėgti iš Donecko srityje esančios Horlivkos, vėliau – iš Iziumo, esančio Charkovo srityje. Į Klaipėdą su trimis vaikais ir vyru ji atvyko praėjusių metų balandžio pabaigoje.

Gimtinėje moteris turėjo savo įmonę „Iziumo kosmetika”, gamino natūralią kosmetiką ir rankų darbo muilą. Prieš karą jie su vyru nusipirko gražų namą, kurį ukrainiečiams teko palikti ir išvykti į nežinomybę. Taip pat jiems nutiko ir 2014 metais Horlivkoje: dėl okupacijos Olga ten paliko savo šeimos butą, o jos vyras – asmeninį. Šiuo metu ukrainiečiai jau nebeturi nei savo verslo, nei namų, nei miesto – sugriauta 80 proc. Iziumo.

Prieš atvykdama į Klaipėdą Olga pakeitė dar kelis miestus.

Pradžioje, kovo 5 d., ji, padedama savanorių fondo, išvyko į Donecko srityje esantį Sviatogorską. Priežastis, privertusi išvykti, buvo kovo 3 dieną prasidėjęs masinis Iziumo apšaudymas, kurio metu žuvo 8 žmonės. Nuo pat karo vasario 24 d. pradžios iki tol visą laiką jie gyveno rūsyje.

„Vėliau supratome, kad slėptis nėra tikslo, nes pataikyti gali bet kur”, – sakė moteris.

Sviatogorske juos apgyvendino lavroje. Pačią pirmą dieną, vos tik jiems atvažiavus, miestą ėmė apšaudyti ir moteriai su vaikais teko slėptis lavros rūsyje. Vėliau jie išvyko į Poltavos srityje esantį Mirgorodą ir pradėjo mąstyti, į kokią šalį būtų geriausia išvažiuoti.

„Ilgai mąstėme, ar verta išvykti iš Ukrainos, nes buvome su trimis vaikais ir su savimi turėjome vos 5000 grivinų (apie 120 eurų)”, – prisiminė ukrainietė.

Kaip tik tuo metu vyrui pakliuvo skelbimas, siūlantis darbą Lietuvoje. Susiskambino su darbdaviu ir sutarę dėl darbo sąlygų išvyko į Lvovą, kur sėdo į autobusą, vežantį į Lietuvą. Juo balandžio 24-ąją pasiekė Kauną, o iš ten – Panevėžiuką, tačiau Olgos vyro kažkodėl niekas į darbą nekvietė.

„Darbdavys vis žadėjo paskambinti kitą dieną, ir taip – diena po dienos. Nors už pragyvenimą mokėti nereikėjo, katastrofiškai ėmė trūkti pinigų. Supratome, jog ta firma pasikliauti negalima. Tada mano brolis, dirbantis Ispanijoje, paprašė savo pažįstamos lietuvės Irenos, kad ji mus veltui apgyvendintų savo kotedže. Vėliau ji padėjo mano vyrui susirasti darbą”, – įsikūrimo Lietuvoje sunkumus prisiminė moteris.

Vyras Klaipėdoje nuo gegužės 1-osios pradėjo dirbti plytelių klojėju. Olga per Užimtumo tarnybą įsidarbino edukaciniame centre „Metida”, teikiančiame pagalbą ukrainiečiams bei nepasiturintiems lietuviams. Ten Olga lankytojus mokė, kaip gaminti žvakes ir muilą.

Jiems visi padėjo: geroji Irena davė drabužių ir maisto, produktų atnešdavo nepažįstami žmonės, o kai ukrainiečiai jau patys sugebėjo nuomotis būstą, jos savininkas padėjo apiforminti kompensaciją. Daugelį daiktų jiems pavyko rasti platformoje „Atiduosiu veltui”, pavyzdžiui, net sofą, kurią lietuviai patys ir atvežė.

Tačiau Olga sunkiai susirgo. Jai įtarė vėžį, atliko dvi sunkias tulžies pūslės ir kasos operacijas. Liga atsitraukė, tačiau moteriai suteikė neįgalumo grupę. Iki šiol ji negali dirbti.

„Nei operacija, nei mėnesį trukusi reabilitacija man nieko nekainavo, už tai esu labai dėkinga Lietuvos vyriausybei. Džiaugiuosi, kad atsidūriau Klaipėdoje. Jei būčiau likusi Iziume, manęs jau nebebūtų gyvos – mūsų ligoninės sugriautos. Dabar ten suteikia tik būtinąją pagalbą, operacijų neatlieka”, – sakė ji.

Kol kas Olga Lietuvoje tęsia reabilitaciją. Grįžti į savo miestą jai ir pavojinga, ir skaudu.

„Daugelis mano pažįstamų iš Iziumo žuvo. Miestas nedidelis, tad nemažai žmonių pažįsta vienas kitą. Skaitydama žuvusiųjų pavardes, tarp jų randu daug man žinomų žmonių”, – kalbėjo ukrainietė.

Ji įsitikinusi, kad mirčių Iziume bus dar daugiau, nes miestas užminuotas. Specialios minos įvairiose miesto vietose išdėstytos chaotiškai ir sprogsta nuo mažiausio prisilietimo. Jas išnešioja ir varnos.

„Mano vaikai labai judrūs, jų nepririši. Sūnus mėgsta vaikščioti paupiu ir po mišką. O kas žino, ar ten nėra minų?”- samprotavo Olga. Ji džiaugiasi, kad likimas ją atginė į Lietuvą.

„Lietuviams noriu dėkoti, dėkoti ir dėkoti. Dar nesutikau žmogaus, kuris man būtų pasakęs „Eik iš čia”. Čia radau pagalbą, supratimą ir užuojautą. Jaučiamės tarsi būtume namuose”, – kalbėjo ukrainietė.

Ji teigė nesiklausanti kitų pabėgėlių kalbų apie tai, kurioje šalyje geriau, kur didesnės pašalpos, ir yra įsitikinusi, jog nereikia vaikytis didesnių pinigų, o būtina pačiam kurti naują gyvenimą.

„Daugelis ukrainiečių tvirtina, jog Vokietijoje ir Lenkijoje mums skiriamas didesnis dėmesys, bet jie nesupranta, jog tai yra laikina. Todėl mes nieko neprašome ir savo buitį kuriame patys. Pragyvenimui mums užtenka, nebadaujame. Vaikai saugūs, mokosi, būtų nuodėmė skųstis”, – sako ji.

Olga mokosi lietuvių kalbos, bando pritapti prie vietos bendruomenės.

„Jau truputį lietuviškai suprantu ir paskaitau, tik kalbėti dar gėdijuosi. Tačiau reikia stengtis, nes jei gyveni svečioje šalyje, turi mokėti ir gerbti jos kalbą”, – įsitikinusi karo pabėgėlė.

Ateityje ji visgi svajoja grįžti į Ukrainą.

„Norėčiau toliau tęsti savo verslą. Be to, prieš karą nusipirkome namą, svajoju jame įsikurti. Bet kol kas dar psichologiškai negaliu savęs priversti grįžti į Ukrainą, kurioje vis dar krenta bombos. Po Horlivkos ir Iziumo puikiai žinau, kas tai yra”, – pokalbį baigė Olga.