Svetlana Vertola – ukrainietė vaikų rašytoja, sudėtingo likimo karo pabėgėlė. Būdama 16-os metų ji buvo priversta išvykti iš Donceko srityje esančio Ilovaisko į Bučą, esančią Kijevo srityje. Vėliau ji išvyko mokytis ir dirbti į Kijevą, o 2022 metais į jos antrus namus Bučoje atėjo karas, kuris miestą beveik visiškai sugriovė.

Prasidėjus karui, Svetlanos mama ir sesuo išvyko į Klaipėdą, o ji ėmė reguliariai čia lankytis ir tų apsilankymų metu pristatinėjo savo knygas lietuvių auditorijai. Taip Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje atsirado nemažai jos darbų – „Мандрівний вітер” (2021), „Казкарня «Оце кухня!” (2022), „Чароцвіт. Казки про рослини Червоної книги України” (2023).

„Pamenu, kaip 2014 metais Ilovaiske prasidėjo propagandos kampanija. Iš televizijos dingo ukrainietiški kanalai, o įvairios buvusios neutralios feisbuko grupės aktyviai ėmė propaguoti prorusišką požiūrį, pasisakyti prieš Maidaną, – vaikystę prisiminė pašnekovė. – Tada mieste pasirodė daugybė ginkluotų agresyviai nusiteikusių žmonių. Jie rengė mitingus, bet aš nepažįstu nė vieno, kas į juos būtų ėję savo noru. Po to organizavo vadinamąjį referendumą. Pakvietimą jame dalyvauti gavau ir aš, nors dar buvau nepilnametė, ir mano senelis, kurio jau nebebuvo tarp gyvųjų. Jau vien iš to galima spręsti apie referendumo „sąžiningumą”.

2014 m. rugpjūčio pabaigoje į merginos šeimos namus pataikė vadinamasis gradas – Svetlana ir jos tėvai vos nežuvo. Norėdami užgesinti kilusį gaisrą, kaimynai į namą lindo per stoge raketos paliktas skyles.

„Mes nusprendėme išvykti iš Ilovaisko. Su savim pasiėmiau tik nedidelį krepšį – netikėjau, kad išvystam ilgam. Nuo to laiko gimtajame mieste nebuvau. Iki šiol saugau traukinio bilietą „Ilovaiskas – Kijevas” ir tikiu, jog kada nors nusipirksiu atgalinį bilietą ir vėl pamatysiu savo gimtojo miesto gatves”, – graudinosi jauna moteris.

Šeima persikraustė į Bučą, kurioje Svetlana baigė 11-tą klasę.

„Mums padėjo pažįstami, nes teko gyvenimą pradėti iš naujo. Pamenu, kaip bendraklasė atnešė šiltų rūbų ryšulį. Buvau jai dėkinga, tačiau kartu buvo ir nejauku priimti šią pagalbą. Buvo keista suvokti, kad visa tai, ką turėjome – rūbus, indus, patalynę – iš mūsų atėmė karas”, – kalbėjo ukrainietė.

Klaipėda, į kurią išvyko Svetlanos šeima, jai tapo simboline susitikimų su artimaisiais vieta. Iki tol ji mažai žinojo apie Lietuvos kultūrą, o vėliau ėmė aktyviai ja domėtis ir net išsikėlė sau tikslą apie tai parašyti knygą.

„Jaučiu didžiulį dėkingumą lietuviams, taip svetingai priėmusiems ir sunkią valandą ištiesusiems pagalbos ranką mano artimiesiems. Dėl to sau išsikėliau iššūkį – perskaityti kuo daugiau Lietuvos rašytojų knygų. Ukrainoje įsigijau beveik visas ukrainiečių kalba išleistas lietuvių autorių knygas, o vaikiškas šiuo metu skaitau originalo kalba, naudodamasi žodynu. Taip pat Kijevo Knygų arsenale kaip žiūrovė dalyvavau diskusijoje su lietuvių poete Daiva Čepauskaite”, – kalbėjo Svetlana.

Ji pati rašyti ėmė ankstyvoje vaikystėje. Pradžioje rašė eilėraščius. Mergaitės talentą pastebėjusi ukrainiečių kalbos mokytoja jos rašinius ėmė siųsti į srities konkursus. Baigusi mokyklą mergina nusprendė tapti tikra rašytoja ir įstojo į Kijevo Taraso Švečenkos vardo universiteto literatūrinės kūrybos specialybę. Taip ji gavo „rašytojos diplomą”.

Pirmoji ukrainietės knyga buvo audio formato „Приготуй мені гарячого глінтвейну”,(„Paruošk man karšto gliuntveino”), kurią ji paskelbė youtube kanale ir kurioje buvo pasakojamos kalėdinės istorijos.

Pačiai Svetlanai įsimintiniausia jos knyga yra autobiografinė apysaka apie 2014 metų įvykius Ilovaiske „Юна. Війна” („Juna. Karas”) (2022). Šios knygos idėją mergina brandino nuo 17-os metų. Tai istorija apie du paauglius – Juną ir Romą. Juna išvyksta į sostinę, o Romas lieka okupuotame mieste.

Šiuo metu ukrainietė rašo ironišką romaną suaugusiems bei ketina parašyti knygą apie keliones.

„Visada stengiuosi rašyti nuoširdžiai, iš dūšios, kad ir pati jausčiau malonumų nuo tų pasakojamų istorijų, kurias kuriu. „Šią knygą norėčiau įsigyti”- tokia mintis turi šauti į galvą, kai padedu paskutinį tašką”, – sako ji.

Kol kas jos knygas spausdina tik Ukrainoje, tačiau ji norėtų atkreipti ir lietuvių leidėjų bei skaitytojų dėmesį.

„Pabaigusi rankraštį, ieškau, kokiai leidyklai jis tiktų, ir siunčiu pasiūlymą bendradarbiauti. Jei leidykla leidžia, pavyzdžiui, dokumentinę literatūrą, nėra tikslo jai siųsti vaikiškų pasakų. Pradžioje sulaukdavau nemažai atsisakymų, todėl pirmąsias knygas išleidau savarankiškai. Tai man padėjo iš vidaus susipažinti su knygų leidyba bei surasti savo auditoriją. Knygos – irgi verslo projektas leidėjui, todėl jis turi būti įsitikinęs, kad įdėtos lėšos sugrįš ir knyga neužsigulės sandėly”, – knygų leidybos niuansus aiškino ukrainietė.

Šiuo metu leidyklos jau pačios noriai spausdina Svetlanos kūrybą.

„Kai kurias mano knygas leidyklos finansuoja 100 proc., o aš gaunu arba honorarą už teisių joms perleidimą, arba procentą nuo pardavimų. Nemažą dalį knygų leidžiu ir kartu su kolegomis – tada tu pats susirandi iliustratorių, redaktorių, spaustuvę bei pats turi realizuoti tiražą”, – kalbėjo ji.

Svetlana yra įsitikinusi, jog ir Lietuvoje rašytojai turi visas galimybes kūrybai.

„Kol kas dar tik susipažįstu su lietuviškų knygų rinka, tačiau galiu pasakyti, jog jau mačiau daug kokybiškų lietuvių autorių leidinių, ir tai mane įkvepia”, – pokalbį baigė diplomuota rašytoja.

Reklama: patalynė