„Didžiausias žinių priešas nėra nežinojimas, tai žinių iliuzija“, – yra sakęs Stephenas Hawkingas.

Likus keleriems metams iki mirties tremtyje nuo nacizmo, austrų romanistas Robertas Musilas Vienoje skaitė paskaitą „Apie kvailumą“ (1937). Štai dvi ištraukos:

„Kvailybė turi dvi ypatybes, dėl kurių ji ypač pavojinga, palyginti su kitomis ydomis. Pirma, priešingai nei charakterio trūkumai, kvailumas visų pirma yra grupių ar tradicijų, o ne individų nuosavybė: juk didžiąją dalį savo sąvokų, savo protinių įrankių gauname iš visuomenės, kurioje esame užaugę. Kai kvailumas užvaldo grupę ar visuomenę, jį ypač sunku išnaikinti – naujų koncepcijų išradimas, platinimas ir normalizavimas yra sunkus darbas“.

„Antra, kvailumas pagimdo daugiau kvailumo dėl gilaus savo prigimties dviprasmiškumo. Jei kvailumas yra netinkamų darbo įrankių klausimas, tai, ar veiksmas yra kvailas, priklausys nuo to, koks darbas; lygiai taip pat, kaip plaktukas puikiai tinka kai kurioms užduotims, o netinkamas kitoms. Paimkime politiką, kur kvailumas ypač patrauklus: kvailas šūkis skamba kvailam rinkėjui, jis atspindi tai, kaip jie mato pasaulį. Ironiška, kad kvailumas gali būti labai veiksmingas tam tinkamoje aplinkoje: iš tikrųjų pasirenkamas tam tikras neveiksnumas“.

Paaiškinsiu paskutinę mintį: galima kviesti savo šalininkus nepriimti to, kas nauja ar baugina. Pavyzdžiui, skiepų, mokymo programos ar strategijos. Partijos pirmininkas ar kokio nors judėjimo šauklys ragina nedaryti to, kas jam nepatinka ir tuo didinti savo šalininkų skaičių.

Faktas: 2022 metais spalio 14 d., penktadienio, rytą du aplinkosaugos aktyvistai iš judėjimo „Just Stop Oil“ apmėtė sriuba garsųjį Van Gogho paveikslą „ Saulėgrąžos“ , eksponuojamą Londono nacionalinėje galerijoje.

EPA/ELTA nuotr.

Išvada: aktyvistai niokojo svetimą nuosavybę, manydami, kad kuria gėrį, t.y. saugo gamtą. Realiai gamtosauginių idealų jie neskatino, tik sukūrė įvaizdį, kad šis judėjimas ekstremistinis. Kaip sako tradicinis kvailio apibrėžimas: daro žalą sau, negaudamas jokios naudos.

Psichologai ir psichiatrai seniai ir ilgai tiria kvailumo reiškinį. Jų žinios vis pilnėja ir aprašomasis reiškinys kiek labiau aiškėja. Prieš keletą šimtų metų švietėjai manė, kad suteikus žmonės reikiamą žinių kiekį visi taps protingi arba bent protingesni, bet po to nusivylė realybe. Net perėjus prie visuotinio raštingumo, suteikus daugeliui aukštąjį išsimokslinimą, nemokšų nemažėjo. Teko keisti išankstinę nuostatą, kad kvailumas remiasi tik žinių trūkumu, o dar kažkuo kitu.

Du amerikiečių mokslininkai D. Daningas ir D. Kriugeris pastebėjo, kad pavojingiausia situacija, kai subjektas ne absoliučiai nieko nežino kokia nors tema, o žino, bet nedaug. Bet ir ši idėja nėra nauja. Frazės „mažos žinios itin pavojingos“ autoriumi įprastai laikomas Aleksandras Poupas (Alexander Pope), kuris pavartojo ją savo veikale „Apie kritiką“ dar 1709 metais.

Aš dabar nesiimsiu ieškoti vieno ir teisingo kvailio problemos sprendimo, tik pateiksiu keletą minčių.

Pirma, kvailumas turi laipsnius, vieni pasižymi aukštesniu lygiu, kiti žemesniu.

Antra, kvailumas turi amžių, vaikai dažniau klysta, tačiau rečiau būna kvaili, nes vienas iš svarbiausių paskutiniojo bruožų yra atsisakymas būti neteisiu.

Trečia, suaugusio žmogaus kvailumas pasireiškia per stereotipus (patarles, įprastas kalbas, klišes, išankstines nuostatas, gandus). Savo paties žodžius jis keičia etiketėmis, o mintis – paruoštomis nuomonėmis.

Ketvirta, kvailesnis žmogus labiau vertina procesą, o ne rezultatą. Dažnai jis jo net nenumato.

Penkta, ginčytis su šio tipo žmogumi neverta, nes jis nekeičia savo nuomonės, nežiūrint į jokius argumentus.