Ne veltui sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Toks pavyzdys yra ir jau 18 metų Klaipėdos konteinerių terminalo komandos dalimi esanti Tatjana Pontajeva – geležinkelio vadybininkė, kuri nuo jaunystės matė, kaip mama dirbo vienoje iš uosto įmonių ir tai ją visuomet žavėjo.

Todėl neatsitiktinai ir mūsų pokalbio herojė pasirinko įmonę uoste bei profesinį kelią joje.

Kaip mamos pavyzdys jus užkrėtė rinktis profesiją uosto įmonėje?

Kiek pamenu save vaikystėje ar paauglystėje, mamos darbas visuomet buvo susijęs su veikla vienoje iš uosto įmonių. Ir galiu pripažinti, jog ji savo pavyzdžiu suformavo suvokimą apie atsakingą požiūrį į darbą. Už tai esu jai dėkinga, nes įskiepyta atsakomybė itin praverčia dabartiniame mano darbe. O pati viską jau patyriau baigusi 12–ą klasę, kai mama vasarą pakvietė atlikti praktiką savo vadovaujamame skyriuje. Tuomet aiškiai supratau, kiek daug yra galimybių įmonėse, kurios veikia Klaipėdos uoste ir tai, kad savo profesinį kelią siesiu būtent tik su juo.

Akivaizdu, jog sėkminga vasaros praktika nutiesė galimo profesinio kelio pasirinkimą. Ar nuo geležinkelio vadybininko pareigų ir startavote?

Tikrai ne. Mano profesinis kelias buvo įvairus. Per du veiklos dešimtmečius teko dirbti talmanės pareigose, vėliau tęsiau karjerą apskaitos operatoriaus pozicijoje bei išbandžiau jėgas buhalterijoje, kur buvau atsakinga už dokumentų ir sąskaitų – faktūrų rengimą klientams. O didžiausią praktinį žinių bagažą sukaupiau dirbdama Ro–Ro ir konteinerių terminalų dispečerinėse dispečere.

Teko girdėti, kad dažnai krovos terminaluose karjeros startas yra talmano pareigybė. Kodėl?

Ir aš pradėjau nuo šios pozicijos savo karjeros kelią. Ir esu dėl to laiminga, nes tik šioje pozicijoje supratau, kaip veikia krovinių krovos sektorius, įgijau pagrindines kompetencijas, kaip dirbama krovos terminale, kaip yra derinamos įvairių lygių krovos užduotys atsakingiems darbuotojams, išmokau vykdyti atsakingą komunikaciją bei kokybiškai bendradarbiauti. Todėl manau, kad esant vidiniam žmogaus norui ši pareigybė gali tapti tramplinu į aukštesnes pozicijas.

Kaip nestandartinė profesija – geležinkelio vadybininkė – tapo Jūsų kasdienybė?

Čia tinka posakis: sukrito visos teigiamos aplinkybės. Išėjus tuometinei darbuotojai, kuri atliko šias pareigas, galimybė buvo pasiūlyta man. Ir natūralu, aš jos neatsisakiau, o priėmiau naują profesinį iššūkį ir drąsiai žengiau pirmyn.

Kokia yra Jūsų pagrindinė veikla?

Kasdien atlieku šiuos pagrindinius darbus: planuoju ir organizuoju reikalingų riedmenų atvykimo ir išvykimo iš ir atvykimo į terminalus procesą. Koordinuoju ir vykdau efektyvią komunikaciją su klientais bei geležinkelio atstovais. Rengiu dokumentus informacinėse sistemose.

Gal galite išduoti paslaptį, kiek per vieną darbo dieną daugiausiai buvo aptarnauta riedmenų, pakrauta ir iškrauta konteinerių

Istoriškai terminalas iki Rusijos karo su Ukraina ir sankcijų įvedimo sugebėdavo aptarnauti 120 riedmenų. Mano karjera, kaip geležinkelio vadybininkės prasidėjo būtent nuo šio apribojimų meto ir akivaizdaus riedmenų sumažėjimo, todėl pasiektas dienos rekordas buvo 80 vagonų.

Tam tikros pareigos vis dar neretai mūsų visuomenėje skirstomos į „moteriškas“ ir „vyriškas“. Ar tenka susidurti su tokiu požiūriu?

Šiame etape man netenka susidurti su pareigų skirstymu pagal lytis, tačiau praeityje, pavyzdžiui, dispečerio poziciją užimdavo išskirtinai vyrai. Manau, jog tuomet buvo klaidingas įsitikinimas, jog šios profesijos darbą privalo dirbti tik vyrai.

Kokių savybių reikalauja Jūsų darbas?

Gerų bendravimo įgūdžių, kruopštumo ir atidumo detalėms bei atsakingumo. Sugebėjimo greitai priimti didelius informacijos srautus iš visų suinteresuotų pusių ir mokėti prioretizuoti darbų eiliškumą.

Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas žmogus vienoje įmonėje galėtų dirbti 20 metų. Kas lėmė ir lemia tokį jūsų pasirinkimą?

Į Klaipėdos konteinerių terminalą važiuoju kaip į antrus namus, kuriuose yra stabilumas, geras mikroklimatas ir kolegos, kuriais pasitikiu. Ir dar man gera žinoti, jog aš esu savo šeimos tarsi antra karta, kuri tęsia pradėtą profesinį kelią uosto įmonėje.

Tai kas yra Jūsų sėkmės variklis?

Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai. Mano atveju taip ir yra, nekeičiu įmonės, bet keičiu pozicijas ir profesijas.