Klaipėdoje prasidėjus septintiesiems komunizmo statybos metams tuometinė miesto valdžia turėjo nemenkų rūpesčių su gana svarbiu tais laikais objektu – viešąja pirtimi. Problemų netrūko ir kitoje su vandeniu tiesiogiai susijusioje įstaigoje – treste „Vodokanal“.

Beje, atrodo, kad kiekviena valdžia, nepaisant to kokia tuo metu yra santvarka, netrunka tik nugriauti. Taip buvo nutikę ir 1951-aisiais, kai Vykdomasis komitetas (VK) sutiko nugriauti pirtį su vienintele tuo metu dezinfekcine kamera, o nauja nepasirūpino.

Apie šiuos miesto istorijos faktus, užfiksuotus tų metų dokumentuose, dabar saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, – dar viename ciklo „Ką pasakoja archyvas“ rašinyje.

Pirtis S. Daukanto gatvėje. ok.ru ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Gąsdinimai teismu nepadėjo

1951-ųjų sausio viduryje VK, motyvuodamas tuo, kad naujam Baltijos laivų statyklos gyvenamajam kvartalui statyti atiduotoje teritorijoje tarp Montės (dabar – Herkaus Manto) ir Vytauto gatvių bus griaunami seni ir neva prastos būklės namai, nusprendė nugriauti ir Vytauto gatvėje stovėjusios pirties ir dezinfekcijos kamerų pastatą.

Miesto gyvenamojo fondo valdybai VK nurodė po griovimo darbų likusias statybines medžiagas (plytas, sijas ir kt.) apskaityti ir pagal nustatytą jų vertę sumokėti miesto pirčiai.

Tuo metu su naująją pirtimi, pastatyta S. Daukanto gatvėje, miesto valdžia vargo ir toliau.

„Atvira Klaipėda“ šiame cikle jau rašė, kad 1950-ųjų spalio 12 d. VK buvo nusprendė patvirtini naujosios Klaipėdos pirties priėmimo komisijos aktą, nors jame ir buvo fiksuoti kai kurie trūkumai. Juos buvo nurodyta ištaisyti per tris dienas. Pirties direktorius drg. Bjibinas buvo įpareigotas pirmuosius lankytojus priimti spalio 23 dieną, nors pirties ventiliatoriai jiems skirtose šachtose ir siurblys pagal VK nurodymą turėjo būti įrengti iki lapkričio 7-osios.

Tačiau jau po mėnesio VK konstatavo, jog Statybos-montavimo valdyba, vadovaujama drg. Kapustino, neįvykdė minėtojo jo sprendimo ir vis dar nebuvo pašalinusi pirtyje palikto broko, nebuvo sumontuoti ir ventiliatoriai bei siurblys, o valdybos atstovai net kviečiami neateidavo pas miesto valdžią. Tad VK priėmė naują sprendimą, pagal kurį visi minėtieji darbai pirtyje turėtų būti atlikti per savaitę, o drg. Kapustinas buvo informuotas, kad jei to nepadarys, atsidurs teisme.

Matyt, tokie grasinimai neveikė, nes 1951-ųjų vasario 2 d. VK nusprendė pakeisti savo pirmąjį, dar spalį priimtą sprendimą dėl naujosios pirties. Miesto valdžia nurodė, jog senasis sprendimas esą buvo tik pirminis, o dabar pirtis priimama bandymams. Drg. Kapustinui jau buvo duotas nurodymas visą broką, kurį nustatė paskutinėmis sausio dienomis susirinkusi komisija, pašalinti iki vasario 20-osios.

Miesto komunalinio ūkio skyriaus vedėjui drg. Zirjanovui iki to paties termino buvo nurodyta pasiruošti pirties atidarymui ir aprūpinti ją visa reikiama įranga, kuru, bilietų knygelėmis, specialia apranga personalui ir kt. Taip pat buvo nurodyta neleisti pirtyje prekiauti stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, o organizuoti prekybą vantomis, muilu, parfumerijos gaminiais. O laukiamuosius kambarius buvo nurodyta aprūpinti literatūra, žurnalais ir laikraščiais.

Tuo metu drg. Bjibinas dėl neatliktų darbų ne tik neteko pirties direktoriaus pareigų, bet ir jo reikaliukai buvo perduoti prokuratūrai.

Kitame tos pačios dienos sprendime, taip pat skirtame pirties reikalams, VK nurodė tresto „Vodokanal“ („Klaipėdos vandens“ pirmtakas) vyriausiajam inžinieriui Viktorui Toleikiui užtikrinti nepertraukiamą šalto vandens tiekimą pirčiai. Kad tai būtų užtikrinta VK įpareigojo trestą pirties darbo dienomis organizuoti specialius budėjimus.

Taip pat buvo nuspręsta nedelsiant iš Vilniaus išsikviesti katilų prižiūrėtoją, kad jis įvertintų naujosios pirties katilinę.

Kartu VK kreipėsi į Komunalinio ūkio ministeriją prašydamas, kad ji skubos tvarka išspręstų klausimą dėl dezinfekcinės kameros statybų prie naujosios pirties, nes miestas tuo metu buvo likęs be tokios sanitarinės paslaugos. Taip ministerijos dar buvo paprašyta padėti surasti naujais pirčiai reikalingos įrangos – siurblį, apsauginius vožtuvus ir kt.

Planai viršyti, bet…

Beje, prieš tai VK buvo pasisakęs ir dėl minėtojo „Vodokanal“ veiklos 1950-aisiais. Tradiciškai pirmiausiai sprendime pasidžiaugusi pasiekimais (kad trestas viršijo planus ir pagal vandens tiekimo planus, ir pagal finansines užduotis bei gavo 109 tūkst. rublių viršpelnio), miesto valdžia visgi barė vandentiekininkus.

VK trestui davė pylos už tai, kad vis nebuvo baigti vandentiekio tiesimo darbai Melnragėje; kad nebuvo baigta remontuoti viršutinio horizonto nuotekų perpumpavimo stoties įranga; kad buvo nebaigta tverti tvora griežto režimo zonoje.

Akcentuota ir aplinkybė, kad mieste buvo per mažai priešgaisrinių hidrantų, o ir įrengti buvo prastos būklės.

Dideliu trūkumu buvo įvardintas ir faktas, jog dėl per Dangę nutiesto diukerio perkrovos pietinėje miesto dalyje nebuvo užtikrinamas reikiamas vandens spaudimas.

Barė trestą VK ir už tai, kad vandenvietės gręžiniuose vis dar nebuvo įrengti matavimo prietaisai, tad nebuvo galima kontroliuoti jų darbo.