Klaipėdos perdavimas Lietuvai: kaip pesimizmą ir desperaciją kėlusi situacija tapo sėkmės istorija (2)

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu
Avatar photoMartynas Vainorius
2023-12-30

„Atvira Klaipėda“ baigia ir dvejus metus vykdytą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remtą projektą „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“, kurio metu remdamiesi Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais dokumentais supažindinome skaitytojus su 1920-1923 metų Klaipėdos krašto įvykiais.

Seimo valia minėtasis fondas nuo kitų metų paramos kultūriniams žiniasklaidos projektams nebedalins, o tą funkciją perimantis Medijų rėmimo fondas kol kas dar tik ieško ekspertų, vertinsiančių paraiškas, tad ar galėsime ir ateityje palepinti tokiais rašiniais istorijos mėgėjus – vis dar neaišku.

Paskutiniame šio ciklo tekste – apie Ambasadorių konferencijos derybas su Lietuva dėl Klaipėdos krašto konvencijos, prasidėjusias Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. Šiose derybose Lietuvai atstovavo premjeras Ernestas Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. gegužę priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Ką pasiūlė sąjungininkai?

Kovo 25 d. datuojamame konvencijos projekte iš 50 straipsnių buvo rašoma, kad kraštas turės autonomiją, Lietuvos vyriausybei jame atstovaus komisaras, kuris „turės galios tvarkyti su Klaipėdos Vyriausybe visus klausimus, bendrai interesuojančius Lietuvą ir Klaipėdos Teritoriją“.

Autonominei valdžiai buvo numatyta kompetencija tvarkant religijos, švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, susisiekimo (išskyrus valstybinius geležinkelius), viešosios tvarkos, muitų, teismų, viešosios tvarkos valstybės turto eksploatacijos, vidaus vandenų navigacijos reikalus, tai pat spręsti dėl užsieniečių įsileidimo tvarkos, leisti prekybą ir kriminalinę sritį reglamentuojančius įstatymus. Dėl prekybos sutarčių derybas turėjo kartu vesti krašto ir šalies vyriausybės.

Krašte turėjo veikti dviejų rūmų parlamentas. Pirmuosius rūmus turėjo rinkti keturiems metams visuotiniuose rinkimuose proporcine sistema (vienas vyresnis nei 20 metų amžiaus krašte gyvenantis deputatas 5000 rinkėjų). 23 atstovus į antruosius rūmus penkeriems metams turėjo rinkti apskričių administracijos ir ekonominiai susivienijimai (Prekybos rūmai, Žemės ūkio rūmai, Amatų rūmai, darbininkų bei žvejų sindikatai).

Krašto vyriausybę (Direktoriją) turėjo sudaryti septyni nariai, teisė išrinkti jos pirmininką buvo numatyta abiem parlamento rūmams.

Šis konvencijos projektas numatė ir teisę krašto gyventojams rinkti savo atstovus į Lietuvos seimą.

Visiems nuo 1920 m. pradžios krašte gyvenusiems vyresniems nei 18 metų amžiaus asmenims automatiškai turėjo būti suteikta Lietuvos pilietybė. Jie turėjo būti atleidžiami nuo privalomosios karo tarnybos.

Oficialiomis krašto kalbomis buvo numatyta skelbti lietuvių ir vokiečių.

Kraštui turėjo būti užtikrintas laisvas tranzitas, specialiu įstatymu turėjo būti numatytos sąlygos įvežamai perdirbti medienai ir jos eksportui. Uosto administravimui buvo numatyta Valdyba, sudaryta iš Direktorijos, Lietuvos Vyriausybės, Lenkijos Vyriausybės atstovų ir Tautų Sąjungos paskirto pirmininko, su lemiamu balsu jei balsuojant būtų lygus rezultatas. Pastarajam Tautų Sąjungos nustatytą algą turėjo mokėti Klaipėdos kraštas (penktadalį) ir likusią dalį per pusę Lietuva su Lenkija. Uosto plėtojimui turėjo būti rezervuojamas ¼ Klaipėdos krašto surinktų muitų. Lietuvai ketinta suteikti teisę uoste laikyti savo tautinį laivyną.

Klaipėdos kraštas, garantuojant Lietuvai, turėjo atlyginti Santarvės patirtas administravimo išlaidas.

Ginčus dėl tokios konvencijos taikymo tarp Direktorijos ir Lietuvos vyriausybės tarpininkaudamas būtų galėjęs spręsti Uosto valdybos pirmininkas, o jei toks variantas jų netenkintų, buvo numatyta galimybė kreiptis tiesiai į Tautų Sąjungos Tarybą.

„Ūpas be galo blogas“

Lietuvai toks siūlytas variantas net iš tolo neatrodė tinkamas. Balandžio 4 d. skubioje telegramoje užsienio reikalų viceministras Petras Klimas savo viršininką E. Galvanauską informavo, kad pristačius tokį projektą Vyriausybei bei partijų lyderiams „visi skaito jo autonomijos ir uosto valdymo principus nepriimtinais arba tiesiog pasityčiojimu iš suvereniteto ir Lietuvos teisių bei interesų“.

„Jeigu negalėsit vesti derybų Steig seimo rezoliucijos ir visiems lygaus laisvo tranzito pamatais su rezervu prieš Lenkiją kol nėra taikos sutarties, viskas bus bergždžia“, – apie nuotaikas Kaune informavo viceministras.

Plačiau apie viską jis išdėstė kitos dienos savo pranešime.

Petras Klimas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Ūpas čia yra be galo blogas, pesimestingas, kai kieno desperatingas. Patyrę apie siūlomą konvenciją dėl Klaipėdos kabiento nariai ir partijų lyderiai, prastai sakant, nusispjovė ir visai kalbėti nenorėjo. Sunku buvo rasti tame projekte bent mažą dalelę suvereniteto, kuris palieka Lietuvai. <…> Visą konvencijos projekto prasmę čia mes supratome kaip norą paversti Lietuvą Klaipėdos „Freištato“ autonomine šalim, o ne atbulai, ir įsteigimas Klaipėdoje Lenkijos diplomatinės atstovybės formoj Klaipėdos uosto komisijos nario, turės be abejonės pamainyti diplomatinę Lenkų atstovybę Kaune. Kadangi Klaipėda einant projektu diktuoja taip pat mūsų muitų politiką ir valdo visą uostą, vadinasi, importą ir eksportą, tai išeina, kad lenkų atstovas su Tautų Sąjungos pirmininku (neabejotinai prancūzu), kurie turi 3 balsus + vieną iš Klaipėdos vokiečių – viską valdys ir tvarkys, o mes temokėsime reparacijas ir visokias išlaidas. Dveji rūmai, ypač antrieji, išskaityti taip pat išimtinai Lietuvos Vyriausybės darbo sabotažui ir palaikymui visokių intrigų. Tokiose sąlygose susitarimas visiškai negalimas“, – rašė P. Klimas.

Jis informavo, kad pasikonsultavus su prezidentu Aleksandru Stulginskiu Vyriausybė ėmė tartis dėl „visos eilės pamatinių vidaus ir užsienio politikos klausimų“ – jau buvo surengti trys tokie posėdžiai (paskutinis tęsėsi net septynias valandas), o dar vienas buvo paskirtas balandžio 7-ajai ir jame taip pat turėjo dalyvauti prezidentas.

„Santarvė visą savo politiką remia prancūzų-lenkų uždaviniais ir nesiskaito su Lietuva. Kad galimi eventualumai dar tolesnių griežtų demaršų, kurie neatsižvelgs į miūsų teises ir interesus. Jeigu mes nepriimsime pateikto projekto, o jo mes priimti negalime, tada Santarvė pareikalaus pasitraukti iš Klaipėdos (nes ambasadoriai autentiškai interpretuoja savo vasario 16 d. nusprendimą, kad suverenitetas mums neperduotas). Jeigu mes nepasitrauksime, Santarvė tai laikys casus belli ir atras priemonių šiokioj ar tokioj formoj. Iš kitos pusės, mes neturime vilties, kad projektas būtų per daug modifikuotas dėl mūsų observacijų. Tokiu būdu mums gresia nustoti Klaipėdos lygiai kaip Vilniaus. Jokios atspirties savo pozicijos atlaikymui mes šiandien neturim. Rusijos kišimasis čia tik dar daugiau gali pagadinti, nes Santarvė puikiausiai žino, kad Rusija šiandien yra visiškai bejėgė ir bereikšmė Vakarų politikoje. Presija į mus gali eiti ir toliau, taip pat griežtoj formoj. Be abejonės reikalaus ultimatumo formoj Nemuno atidarymo. Galimas daiktas, jos reikalaus ir sienų pripažinimo, taip pat ultimatum formoj“, – dėstė užsienio reikalų viceministras.

Pasak jo, buvo padaryta išvada, jog Lietuva „savo egzistencijos apsaugojimui ir valstybinės būties sustiprinimui“ turi „griežtai, be jokių dvejojimų susiorientuoti Vakarų Europos – Santarvės pusėn“. Kadangi su Lenkija nebuvo galima sudaryti formalios taikos dėl Suvalkų sutarties sudarymo, Vyriausybė mąstė, kad neatsisakant teisės kelti Vilniaus krašto grąžinimo su Lenkija būtų galima megzti santykius jei Klaipėdos kraštas ir uostas būtų perduotas Lietuvai „pilnan suverenitetan“ su autonomija, kaip kad ją numatė Steigiamasis Seimas bei laisvu tranzitu pagal Barselonos konvencijos principus. Kartu P. Klimas pabrėžė, kad toks nusistatymas dar nėra „kabineto linija“, nes Vyriausybė dar nesijaučia jai turinti pakankamos visuomenės paramos.

Tą dieną savo nuomonę raštu E. Galvanauskui išdėstė ir prezidentas A. Stulginskis, pavadinęs minėtą Ambasadorių konferencijos siūlymą nepriimtinu.

Aleksandras Stulginskis. Trakų istorijos muziejaus nuotr.

„Su tokiu statutu blogiau negu freištatu. Mes gauname Klaipėdos krašto suverenumą, kuris lygus yra 0, gaunam paštą ir geležinkelį, bet už tai duodame teises lenkams ir klaipėdiečiams per Tautų Sąjungą kištis į Lietuvos vidaus reikalus, privalome sumokėti reparacijas, kurių dydis mums nėra žinomas“, – rašė šalies vadovas.

Visgi jis kartu pabrėžė, kad „reikėtų gerai apgalvoti, kokios pasekmės gali būti deryboms nutrūkus“.

„Gal bus suteiktas lenkams mandatas užimti Klaipėdą. Ar nekils iš viso Lietuvos okupacijos pavojus?“ – svarstė prezidentas ir siūlė per pertraukas tarp posėdžių apsilankyti Londone ir Romoje bei iš pirmųjų šaltinių išgirsti nuomonę rūpimais klausimais.

A. Stulginskio nuomone, nepavyks išsiderėti reikiamų pakeitimų derybas reikėtų ne nutraukti, o siūlyti atidėti kol susirinks naujas Seimas ir taps aiški jo nuomone, ar jis imtųsi ratifikuoti tokią sutartį.

„Informuokite mus tankiai apie dalykų eigą ir numatomą Tamstos politikos liniją“, – baigdamas rašė prezidentas.

Vargo beveik metus

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos Paryžiuje tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas.

Pasak paties E. Galvanausko liudijimų, liepos 2 d. prasidėjo pats sunkiausias derybų tarpsnis. Ambasadorių konferencijos atstovai esą naudojo net pačius šiurkščiausius būdus Lietuvos delegacijai spausti.

Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą. Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.

Tautų Sąjungos Taryba sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį.

Tautų sąjungos komisijos, vadovaujamos Norman Davis sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Galiausiai buvo parengtas toks konvencijos variantas, kuris, anot istorikų, apsaugodamas Lietuvos interesus teikė tam tikrų nuolaidų Ambasadorių konferencijos reikalavimams.

„Susitarimas buvo pasiektas komisijos pirmininko Daviso nemažo lankstumo, taip pat Anglijos diplomatijos dėka. Naujajame projekte, kuris buvo priimtas Tautų Sąjungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, taip pat laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenkijos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet, anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido“, – rašo istorikė Aldona Gaigalaitė.

Pats E. Galvanauskas vertino, jog didelis laimėjimas buvo tai, kad sutrukdyta Lenkijai, bet numatyta krašto autonomijos apimtis kėlė susirūpinimą – „Lietuva galėjo šeimininkauti tik labai atsargiai“.

„Nebuvau patenkintas atliktu darbu“, – konstatavo E. Galvanauskas.

Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d. Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tapo vadinamosiomis signatarinėmis valstybėmis. Jos įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konvenciją. Iš kairės stovi  derybose dalyvavę Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Ekonominės karių bendrovės (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto perdavimo jai dokumentus pasirašė gegužės 17 d., šie dokumentai buvo deponuoti Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tačiau signatarinės valstybės neskubėjo. Jų ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d. Taip buvo baigtas tarptautinis juridinis Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybę.

Galutinis rezultatas – Lietuvos sėkmė

„Lenkijos pretenzijos įsigalėti Klaipėdos uoste ir paversti kraštą nauju lenkų koridoriumi negavo tarptautinio didžiųjų valstybių pritarimo. Po pusantrų metų atkaklios ir įtemptos kovos tarptautinėse instancijose laimėjo E. Galvanausko numatyta politinė linija. Apgalvotos ir subtilios diplomatijos dėka jis sugebėjo apginti mažos nepriklausomos Lietuvos valstybės reikalus didžiųjų Europos valstybių forumuose“, – konstatuoja A. Gaigalaitė.

„Ar Klaipėdos konvencija yra Lietuvos sėkmė? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, gali teisininkai imti konkrečius konvencijos straipsnius ir cituoti sakydami – palaukit, palaukit. Aš visgi vertinčiau strategiškai – Klaipėdos prijungimo legalizavimas buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos ir valstybės sėkmė. Manau, kad mes išsikovojom maksimaliai ką galėjome. Bet koks konfrontacijos atsiradimas derybų procese buvo labai pavojingas, nes galėjome pralošti viską kaip žaidžiant pokerį – sublefavęs gali laimėti viską, bet kartu ir viską pralošti“, – „Atvirai Klaipėdai“ yra sakęs istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.

„Ernestas Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai itin sudėtingose derybose su Antantės valstybėmis dėl Klaipėdos krašto konvencijos, pagal kurios sąlygas kraštas turėjo priklausyti Lietuvai. Jo vadovaujamos delegacijos kieta laikysena lėmė, kad konvencija netapo Lietuvai primestu dokumentu – sąlygos, reglamentavusios Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje, mūsų valstybei iš esmės buvo palankios“, – teigia ir Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

Žymos: | | | | | | | | | | |

Komentarai (2):

Atsakymai į “Klaipėdos perdavimas Lietuvai: kaip pesimizmą ir desperaciją kėlusi situacija tapo sėkmės istorija”: 2

  1. Šventuoliai okupantai parašė:

    Rašyk teisybe buvo aneksuota Prusu žeme ka tu če gedinis jus tikra žeme link Švekšnos durnyno ten prasideda rubežis tikros lietuvos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija

Pristatys Jono Polovinsko-Budrio prisiminimų knygą

Gegužės 30 d. 17.30 val. Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2) vyks pirmas viešas knygos „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: ...
2024-05-21
Skaityti daugiau

Fotoreportažai, Miestas, Svarbu

Jono Polovinsko-Budrio vardas Klaipėdoje skambės dažniau 

Viena iš uostamiestyje veikiančių Šaulių sąjungos kuopų nuo šiol vadinsis Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos karinės operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio vardu. ...
2024-05-10
Skaityti daugiau

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija

Jonui Polovinskui-Budriui atminti - nauja knyga

Gegužę Klaipėdos universitetas (KU) visuomenei pristatys naują knygą, skirtą Jonui Polovinskui-Budriui – žvalgybininkui, konsului ir Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos karinės ...
2024-05-10
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This