Šiemet sukanka 128 metai, kai Kretingos bernardinų vienuolyne kunigo Felicijono Lelio (1870–1949) ir jo bendraminčių jaunų kunigų pastangomis pradėtas leisti katalikiškas mėnesinis žurnalas „Tėvynės sargas“.

Nuo pat 1-ojo 1896 m. sausį Juliaus Šenkės spaustuvėje Tilžėje išspausdinto žurnalo numerio stengtasi suvienyti pasauliečių ir dvasininkų inteligentų jėgas skleidžiant lietuvišką žodį, kovojant dėl spaudos grąžinimo, siekiant, kad katalikų bažnyčia taptų tvirtu lietuvybės ir tautinio atgimimo pamatu.

Šį vienuolyną po 1831 m. sukilimo carinė valdžia buvo pavertusi jai nusikaltusių kunigų atgailavimo vieta, kur jie buvo uždaromi dvejiems metams, draudžiant jiems atlikti dvasininko prievoles. Vienuolyno vadovai, bauginant juos vienuolyno uždarymu, valdžios nurodymu turėjo vykdyti šių dvasininkų kontrolę, tačiau to nebuvo griežtai laikomasi.

F. Lelis, gimęs 1870 m. Pumpėnuose, prie Pasvalio, valstiečių šeimoje 1883–1888 m. mokėsi Minsko gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Mokydamasis įsitraukė į Šv. Kazimiero draugijos – slapto seminarijos klierikų būrelio, besirūpinusio lietuviškų tikybos raštų leidyba, veiklą. 1892 m. įšventintas į kunigus Kaune tarnavo vikaru, nuo 1894 m. Kauno karinės įgulos kapelionu. Už tai, kad ragino katalikus karius dalyvauti kunigų seminarijos inspektoriaus kun. Eduardo Barausko laidotuvėse, ką karinė vadovybė laikė politiniu nusikaltimu, jis 1894 m. buvo dvejiems metams uždarytas Kretingos bernardinų vienuolyne.

Po 1863 m. sukilimo carinei valdžiai uždraudus lietuvišką žodį, siekiant lietuvius surusinti ir juos paversti stačiatikiais, lietuviškas religinės bei pasaulietinės literatūros spausdinimas buvo organizuotas Prūsijai priklaususioje Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Tilžės mieste. XIX a. 9-ojo deš. pradžioje iškilo būtinybė leisti ne tik lietuviškas knygas, bet ir periodinę spaudą. Pradedant 1883 m. išleistu mėnesiniu laikraščiu „Aušra“, įprastais spaudiniais tapo tautinio turinio laikraščiai ir žurnalai. Jie sutelkė lietuvių tautinio sąjūdžio vadovus, skelbė tautinio atgimimo idėjas, kultūrines ir politines programas.

Dėl savo patogios geografinės padėties prie pat Prūsijos sienos įsikūręs Kretingos bernardinų vienuolynas čia uždarytų tautiškai nusiteikusių jaunų kunigų dėka XIX a. pab.–XX a. pr. tapo svarbiu draudžiamos lietuviškos spaudos organizavimo ir jos platinimo centru.

O 1896 m. čia pradėtas leisti F. Lelio redaguojamas katalikiškas mėnesinis žurnalas „Tėvynės sargas“, kurio pavadinimo autorystė priskiriama kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933), 1895–1898 m. tarnavusiam vikaru Mosėdyje, pakeitė 1889–1896 m. Tilžėje spausdintą ir Rusijos carinės valdžios vykdomą katalikų persekiojimo politiką kritikavusį leidinį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, į kovą dėl savo teisių įtraukusį ir Lietuvos katalikišką visuomenę.

Kaip savo atsiminimuose rašė lietuviškos spaudos platintojas kunigas Julijonas Kasperavičius (1865–1933), F. Lelis savo ištrėmimą Kretingoje sėkmingai naudojo lietuviškos spaudos leidimui, gabenimui ir platinimui. Jis su savo bendraminčiais subūrė knygnešius, kurie į Tilžę veždavo redaguotus rankraščius, o iš jos gabendavo lietuvišką spaudą, kuri buvo slepiama vienuolyno ūkiniuose pastatuose. Nors į vienuolyną uždaryti kunigai būdavo sekami, jiems kartais pavykdavo išeiti iš jo ir nuvykti į Tilžę, ten nuvežant rankraščius ir atsivežant lietuviškus leidinius. Ypač tuo pasižymėjo F. Lelio bendražygis kunigas Stanislovas Stakelė (1862–1930), kuriam už pasikartojančius pasišalinimus iš vienuolyno tremties laikas buvo ne kartą pratęstas.

F. Lelį vienuolyne aplankydavo ne tik knygnešiai, bet ir pasitarti knygų leidimo reikalais atvykdavo žymiausi Tilžės spaustuvininkai Otto von Mauderodė ir Julius Šenkė. Per jį ėjo daugybė rankraščių į Tilžę ir Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur taip pat buvo spausdinamas lietuviškas žodis. Jo bendražygio J. Kasperavičiaus nuomone, F. Lelis visoje knygnešių „kariuomenėje“ buvo vertas mažiausiai generolo laipsnio, nes jo buvimo Kretingoje metu Lietuvą iš Prūsijos pasiekė daugiausia knygų ir kitų spaudos leidinių.

Nors vienuolyne ne kartą buvo darytos kratos, didesnio kiekio draudžiamos spaudos nepavykdavo rasti.

1896 m. pabaigoje, baigiantis jo tremties terminui, F. Lelis slapta nuvyko į Palangą tartis su Liepojos gimnazijos kapelionu aktyviu lietuviškos spaudos platintoju kunigu Jonu Vizbaru (1869–1919) dėl tolesnio „Tėvynės sargo“ redagavimo perdavimo. Caro žandarams šią kelionę susekus, F. Leliui tremtis buvo pratęsta dar vieneriems metams iki 1897 m. vasaros, kai jis, perdavęs redagavimą savo bendraminčiams, tęsti kunigo tarnystės išvyko į Kupiškį, kur toliau platino lietuviškus leidinius, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, rengė lietuviškus vaidinimus. O jo įsteigtas „Tėvynės sargas“ Tilžėje buvo leidžiamas iki pat lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., jo tiražas siekė 2 tūkst. egzempliorių, jis buvo platinamas ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, JAV.

Šis žurnalas suvaidino svarbų vaidmenį tautos atgimime, skleidžiant ne tik katalikybės, bet ir tautiškumo, kalbos, papročių išsaugojimo ir kitas idėjas, skatinant žmones rūpintis šalies ekonomine gerove, ūkininkauti, mokytis amatų, vystyti prekybą ir pan. Šį leidinį carinė valdžia buvo paskelbusi antivalstybiniu ir į valdžios nemalonę patekę jo platintojai sulaukė įvairių represijų.

F. Lelis į jam artimu tapusį Kretingos kraštą sugrįžo 1906 m. paskirtas Budrių bažnyčios klebonu, kur energingai ėmėsi ne tik sielovados, bet ir lietuvybės, švietimo ir ūkinės veiklos propagavimo. Jis aplinkiniuose kaimuose – Abakuose, Kašaičiuose – įsteigė slaptas lietuviškas mokyklas, 1909 m. prisidėjo prie valstybinės Budrių pradinės mokyklos įkūrimo, mokė joje tikybos. Čia jis įkūrė Šv. Kazimiero draugijos, kuri buvo katalikiškos spaudos leidinių organizatorė, skyrių, o jo skatinami tikintieji buvo aktyviausi lietuvių katalikų Blaivybės draugijos nariai.

F. Lelis buvo vienas aktyviausių Kretingos ūkio ratelio, vienijusio Kretingos ir Kartenos valsčių valstiečius, steigėjų, jis buvo ir kooperatinio judėjimo Kretingos krašte pradininkas, 1909 m. Kretingoje subūręs inteligentų ir ūkininkų grupę, kuri, iš carinės valdžios gavusi leidimą, 1910 m. įkūrė kooperatinę prekybos bendrovę. Tarp jos steigėjų buvo ir Budrių kaimo, jo apylinkių žmonės: bažnyčios vargonininkas Pranas Jankauskas, ūkininkas iš Petrikaičių kaimo Petras Jurkus ir kt. Vartotojų bendrovės valdyba Vienuolyno g. (dabar Vilniaus g.) priešais špitolę nupirko medinį namą, kuriame įkūrė parduotuvę ir sandėlį. Joje buvo galima pigiau, nei privačiose krautuvėse įsigyti maisto produktų, pramoninių ir ūkinių prekių.

F. Lelis, vietos žmones subūręs į įvairius katalikiškos ir ūkinės veiklos ratelius, su aktyviais parapijiečiais ir bažnyčios rėmėjais palaikė šiltus santykius. Apie tai liudija klaipėdietės Vidos Viršilaitės-Jurkšienės jos archyve išsaugota F. Lelio nuotrauka, kuri buvo padaryta 1908 m. per kunigo viešnagę Romoje, Kamilo Tonker fotosalone. Šią 1911 m. savo ranka užrašytą nuotrauką kunigas skyrė Budrių parapijos Šmilkščių kaimo „neužmirštamam“ ūkininkui, jos seneliui Kazimierui Viršilui (1853–1927) ir „jo maloniems vaikeliams“, dėkojant už kartu praleistus jo kunigavimo Budriuose 1906–1911 metus.

1911 m. į Antašavos bažnyčią Kupiškio krašte tarnauti išvykęs F. Lelis nepamiršo savo veiklos Kretingoje, apie ką byloja Kretingos vartotojų bendrovės vedėjui Juozui Pabrėžai 1935 m. spalio 15 d. dedikuota nuotrauka. Jos kitoje pusėje tuo metu Kretingoje apsilankęs šios bendrovės įkūrėjas sveikino dabartinį jos vedėją su šios bendrovės 25 metų įkūrimo sukaktimi. Ir jam buvo kuo didžiuotis, nes jo įkurta bendrovė tapo viena didžiausių ir sėkmingiausių kooperatinių prekybos bendrovių Žemaitijoje.

1896 m. sausį Kretingos bernardinų vienuolyne pradėtas leisti „Tėvynės sargas“ atliko svarbų vaidmenį ugdant lietuvių tautinę savimonę, skatinant tautinį atgimimą, o čia gyvenę dvasininkai atliko didžiulį darbą paverčiant Kretingą vienu iš Prūsijoje leidžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrų. Minėdami šią datą prisiminkime ir Kretingos krašte ryškų savo gyvenimo pėdsaką palikusį kunigą F. Lelį, vieną žymiausių XIX a. pab.–XX a. pr. čia gyvenusių šviesuolių, kurio vardas įamžintas „Knygnešių sienelėje“ Kaune tarp 100 labiausiai Lietuvai nusipelniusių knygnešių ir spaudos leidimo organizatorių.