Šnipų detektyvas ar filosofijos pradžiamokslis? (1)

Nuomonės
Palmira Mart
2024-03-16

„Intelektualiausias lietuviškas detektyvas”, „literatūrinė bomba”, „šedevras” – tokiais ir šiek tiek švelnesniais epitetais prieš šių metų Knygų mugę buvo sutiktas pirmasis ekspolitiko Manto Adomėno romanas „Moneta & Labirintas”. Kol skaitytojai dalinosi įvairaus pobūdžio susižavėjimo šūksniais feisbukuose, iš Užsienio reikalų viceministro posto atsistatydinęs M. Adomėnas sugebėjo jau parašyti ir antrąją romano dalį.

Bet šį kartą – šis tas apie pirmąją.

Užbėgant įvykiams už akių galima konstatuoti, jog išankstinės liaupsės, kaip įprastai kad būna, šįsyk bus gerokai pakišusios koją būsimų skaitytojų lūkesčiams. 

Tačiau geras tonas visgi reikalauja pradėti nuo pagyrų, kurių knyga, be jokios abejonės, yra nusipelniusi. Bene svarbiausiu jos privalumu reiktų laikyti labai turtingą, sodrią, sklandžią romano kalbą, kuo ne visada gali pasigirti populiariųjų vienadienių šiuolaikinių romanų kūrėjai, juoba – kūrėjos. „Moneta & Labirintas” pirmiausia yra tai, kas priskirtina tikrajai literatūrai su visais iš to sekančiais privalumais, nors, tiesa, kūrinyje galima aptikti ir šiek tiek publicistikos (iš dalies – ir žurnalistikos klišių) elementų. 

Romano priešistorė pradedama panašiu į Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos” rašymo stiliumi, tačiau vėliau priartėja prie Umberto Eco pasakojimo manieros. Tačiau jei, pvz., „Rožės varde” skaitytojas yra priverstas klajoti konkretaus vienuolyno bei jo bibliotekos labirintais, M. Adomėnas skaitytoją panardina į pagrindinio herojaus – saugumo agento analitiko Tomo minčių labirintą, kuris, be kita ko, dar ir įsigudrina šokinėti iš vieno laikmečio į kitą bei iš vienos veiksmo vietos į kitą. Pradžioje toks pasakojimo būdas gali trikdyti, tačiau priėmus autoriaus primestas žaidimo taisykles, darosi gana įdomu klejoti šiais minčių- vietos- laiko labirinto vingiais.

Nors romano žanras pristatomas kaip šnipų detektyvas, ne tik dėl jau minėtos pasakojimo manieros jis peržengia tradicinio detektyvo ribas. Jas labiausiai nutrina gausūs filosofiniai-intelektualiniai pagrindinio veikėjo pamąstymai bei pokalbiai su kolegomis, pagardinti reikia nereikia lotyniškomis-angliškomis-itališkomis-prancūziškomis citatomis.

Žinant, jog autorius yra baigęs klasikinės filosofijos studijas, tuo stebėtis kaip ir netektų, jei romano pagrindinė siužetinė linija, kaip minėta, nebūtų susijusi su pretenzija kurti detektyvinį kūrinį. Dabar gi dėl jau minėtų gausių citatų jis labiau primena ne klasikinį detektyvą, o filosofijos pradžiamokslį. Tuo metu autoriaus mėgavimasis savo intelektu bei erudicija, pastangos į knygą sugrūsti visas sukauptas žinias kartu sufleruoja ir apie ekspolitiko polinkį į narcisizmą, kas, žinia, yra nesvetima nemažai daliai politikų. 

Bet iš dalies M. Adomėną suprasti (ir net pateisinti) galima: turint turtingą ir gausų žinių bagažą iš gana siauros, specifinės srities, norisi tuo dalintis su kitais, norisi prusinti prie pigokų skaitalų pripratusį skaitytoją, žinant, jog eilinis filosofinis traktatas tikrai nesulauktų didelio jų susidomėjimo. Tačiau ar šiuo atveju pasirinktas dalinimosi žiniomis būdas kurti kelias užsienio kalbas mokančio bei laisvai antikos išminčius ar viduramžių poetus cituojančio žvalgybininko Tomo bei jo kolegų supermenų šnipų paveikslus yra tinkamiausias ir įtikinantis – klausimas retorinis.

Dėl to kyla ir daugiau klausimų, pavyzdžiui, o kiek iš tiesų skaitytojų turės kantrybės šį a la detektyvą, a la filosofijos pradžiamokslį perskaityti iki galo ir kiek iš knygos taip ir nebaigusiųjų išdrįs viešai apie tai prisipažinti minėtų visuotinių liaupsių fone?

Aš perskaičiau iki galo, nors savęs šalia knygos garbintojų tikrai nestatyčiau. Buvo gana įdomu, bet tik tiek. Antros knygos, ko gero, neskaitysiu.

Žymos: | | | | |

Komentarai (1):

Įrašo “Šnipų detektyvas ar filosofijos pradžiamokslis?” komentarų : 1

  1. Praeivis parašė:

    Pastabos apie Adomėno romaną visiškai pamatuotos teisingos. Nuo savęs pridėsiu, kad autorius prieš skaitytoją bravūriškai puikuojasi savo enciklopediniu žinių bagažu, apsiskaitymu ir nepabaigiamu filosofavimu, kas visiškai išplauna anonsuotąjį detektyvo žanrą. Būtent ne prusina, šviečia skaitytoją, dalinasi žiniomis ir išmintimi, o tiesiog tik nuožmiai puikuojasi savo intelektiniu pranašumu prieš eilinį skaitytoją. Nuo to skaitymas, net ir turint kantrybės, gerokai apkarsta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Nuomonės

Europa išsivadavo nuo Bučos efekto?

Kažkada ruošdamasis taip ir neįvykusiam (taip būna žurnalisto gyvenime) interviu su žymiuoju italų semiotiku, mąstytoju ir fantastiškų knygų autoriumi Umbertu ...
2022-05-18
Skaityti daugiau

Nuomonės

Kaip išlaviruoti su Kinija?

Valdančiųjų konservatorių stovykloje – nieko gero. Dėl sutarabanytų santykių su Kinija pasišiaušė ne tik politinė opozicija, bet ir prezidentas Gitanas ...
2022-01-12
Skaityti daugiau

Nuomonės, Svarbu

Apie trąšas, sankcijas, Baltarusiją ir „kolektyvinį Landsbergį“

Sukako vieneri metai, kai pateikusi ambicingą veiklos programą ir Nacionalinį pažangos planą iki 2030 metų, Ingridos Šimonytės Vyriausybė pradėjo darbą ...
2021-12-12
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This